Rašau šį tekstą kaip liberalas, ne partinės priklausomybės, bet įsitikinimų prasme. Esu priverstas tai daryti, nes matau, kaip Vilniuje iškilo figūra, galinti iš vidaus susprogdinti liberalizmą Lietuvoje. Pasakysiu atvirai - mane vilniečiai stebina. Pasidarė naują stabuką ir viena jo patraukliausių savybių įvardina liberalumą.
Tačiau Artūras Zuokas liberalus maždaug tiek, kiek Ronaldas Reaganas - per savo valdymo laikotarpį Vilniuje jis pasiūlė tiek draudimų, kiek net socialdemokratas ar konservatorius neprigalvotų.
Pagal savo programines nuostatas liberalai leidžia viską, ko tik galima nedrausti (draudžiami tik kito gyvybei ir nuosavybei keliantys grėsmę veiksmai), ir vertina visus žmones kaip individualybes, galinčias savarankiškai priimti visus savo gyvenimui svarbius ar nesvarbius sprendimus. Zuokas gi siūle tvarkytis su socialinėmis problemomis draudimų keliu ir reiškė atvirai neliberalias nuostatas. Saugumą masinių renginių metu mėginta užtikrinti uždraudus prekybą alumi. Arba kitas puikus pavyzdys - kokiam iš tiesų liberaliai mąstančiam žmogui galėtų šauti į galvą siūlyti įvesti paaugliams “komendanto valandą” ir taip kovoti su nusikalstamumu? Vadovaujantis panašia logika galima prisigalvoti iki to, kad uždraudus čigonų tautybės žmonėms pasirodyti viešose vietose ir gyventi bendruomenėmis, būtų kirstas smūgis narkotikų verslui. Arba kaip liberalas gali drausti elgetauti, juk tai kėsinimasis į žmogaus teisę pasirinkti savo asmeninį gyvenimo kelią ir rūpinimasis tik turtingųjų, kuriems gal ir nemalonu matyti nesipraususius skurdžius miesto centre, teisėmis. Tačiau ar skurdas atima iš žmogaus teisę būti traktuojamam vienodai su kitais? Taip pat ir draudimas vartoti alkoholį viešose vietose. Juk ne kiekvienas Lietuvos gyventojas gali leisti sau išgerti alaus baruose, tačiau gal jis norėtų ant suolelio miesto centre pasimėgauti geru oru ir skaniu alumi. Be abejo, uždrausti gerti alų viešose vietose naudinga barų savininkams ir verslui, tačiau vien verslo rėmimas politiko nepadaro liberaliu. Stebina ir tai, kad žmonės visiškai nesuvokia politinių terminų - minia Zuoką palaikančioje demonstracijoje dėvėjo marškinėlius "mano meras liberalas".
Jokiu būdu neteigiu, kad Artūras Zuokas negeras žmogus ir prastas politikas, nesiimu vertinti buvusio Vilniaus mero priimtų ir siūlytų sprendimų ir nesakau, kad jie blogi ar geri, tiesiog jie nėra liberalūs. Daug kas man prieštarautų, jog į politiką reikia žvelgti pragmatiškai. Ir aš būčiau priverstas su tokiu teiginiu sutikti. Tačiau pragmatizmas liberalioje demokratijoje taip pat turi gan aiškias ribas.
Jeigu mes vertiname daugiapartinę sistemą kaip vertybę ar bent jau kaip mūsų politinės sistemos pagrindą, privalome suprasti, kad tik ideologijos neturinčiam laiko skaityti partijų programas rinkėjui leidžia pasirinkti iš partijų. Partijų programos gali pakankamai stipriai kisti, tačiau kai kurios programinės nuostatos neišvengiamos - kam būtų reikalinga konservatorių partija, nesirūpinanti tradicijomis ir bendruomenėmis, arba socialdemokratai, neginantys darbuotojų interesų? Partijos ideologija mums nusako, ko jos atstovai daryti negali, atėję į valdžią. Jei aš balsuoju už liberalą, o jis atėjęs į valdžią elgiasi kaip socialdemokratas, aš lieku apgautas. Pailiustruosiu situaciją taip - įsivaizduokite, kad gera mikrobangų krosnelė visur reklamuojama kaip televizorius. Man reikia televizoriaus ir aš, įtikintas puikios reklamos, nusiperku liaupsinamą daiktą. Namie pamatau, kad įrenginys puikiai veikia, bet kaip krosnelė, o ne televizorius. Tokioje pat padėtyje atsiduria rinkėjas, kuomet pasirinkęs partiją dėl jai pagal apibrėžimą privalomų savybių, pamato, kad partija veikia visai ne taip, kaip rinkėjas žino, kad ji turi veikti. Jei rinkėjas manys, kad valstybei reikia sunkesnės rankos, jis balsuos už konservatorius ar socialdemokratus. Antra vertus, jei rinkėjui svarbiausia yra asmeninė laisvė, jis balsuos už liberalus.
Toks elgesys kaip Zuoko ir pragmatiškas susitaikymas, kad partija visada turi elgtis prisitaikydama prie aplinkybių, iš rinkėjų atima galimybę rinktis. Daugiapartinė sistema nebetenka prasmės. Juk koks skirtumas, kokia partija ateis į valdžią, jeigu partijos veiksmų neįmanoma prognozuoti ir ji nėra ribojama jokių ideologinių nuostatų? Atsiduriame situacijoje, kai vietoj televizoriaus mums brukama mikrobangų krosnelė, įtikinėjant mus “pragmatiškai” su tuo susitaikyti ir nepurkštauti, kadangi kai kas mums naudinga - žinių gal ir nepasižiūrėsime, tačiau sėkmingai pasišildysime picą. Stiprioji Zuoko korta - prisidengimas “visuomenės piktžaizdžių” gydimu. Tačiau pasikartosiu - liberalų partija nėra tinkamas įrankis spręsti panašaus pobūdžio problemas. Tam tinka socialdemokratai, konservatoriai ar net socialliberalai. Bet ne liberalai. Todėl, jei Zuokas nori toliau tęsti savo socialinę politiką, jam derėtų sąžiningai pakeisti partiją - dėl liberalios demokratijos ir rinkėjų interesų.
Zuokas tapo liberalia save vadinančios partijos lyderiu. Ar tai reiškia, kad Lietuvoje niekas nebegins liberalios individualios laisvės, nes partijai ims vadovauti neliberalių nuostatų žmogus? Tai įrodo aukščiau aptarti jo veiksmai būnant Vilniaus meru. Ir tai kelia susirūpinimą. Ar liberalių nuostatų žmonėms Lietuvoje teks kurti dar vieną partiją, kuri būtų išties liberali? O gal Liberalų partija visgi supras, kad tokioje valstybėje kaip Lietuva šiuo metu ji negali būti masiškiausia partija, ir nesistengs tapti socdemais ar konservatoriais. Tik skirtingumas suteikia partijai ilgaamžiškumą - praradus esmines ideologines savybes, prarandamas ir tikslinis elektoratas. Partijos lyderiai gal ir lieka (atsiduria) valdžioje, tačiau jau kaip kitos politinės pakraipos atstovai. O iš rinkėjo atimama galimybė pasirinkti. Ateitis parodys, ar mūsų liberalai iš tiesų liberalūs, ar yra tik desperatiškai valdžios trokštančių žmonių grupė.
Rytis Bulota, Vytauto Didžiojo universiteto PMDI dėstytojas
