Jurbarko rajone gyvenantis Kazimieras Gustas (50 m.) šiomis dienomis užsiėmęs vieninteliu dalyku - kaip greičiau susirinkti įrodymus bylai prieš Lietuvą ir Rusiją. Abi šias šalis jurbarkietis ruošiasi apskųsti Europos Žmogaus Teisių Teismui už tai, kad daugiau nei prieš dešimt metų minėtų šalių teisėsaugininkai šiurkščiai pažeidė jo, kaip piliečio, teises. Anot Kazimiero, jis, prisichuliganavęs Sovetsko rajone ir už tai uždarytas į šio miesto areštinę, netrukus iš čia pabėgo, o po kelių dienų buvo sučiuptas jau Lietuvoje, vidury Jurbarko, ir išgabentas atgal į Rusiją nusižengiant elementariausiems valstybinės sienos kirtimo reikalavimams - vieno iš kaimyninės šalies milicininkų nuosavo lengvojo automobilio bagažinėje! Nuo tol pirmąjį Kazimiero Gusto nusikaltimą esą visi pamiršę - jam buvusi iškelta nauja byla, už pabėgimą iš sulaikymo vietos, ir už tai skirta net aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė!
- Atsėdėjau šitą "sroką" - žmogžudys mažiau gauna! - nuo skambučio iki skambučio, - prisipažino Kazimieras Gustas. - Tačiau niekada neišmečiau iš galvos minties anksčiau ar vėliau surasti teisybę...
Beje, vieną kartą Kazimieras (tada dar kalėjo) jau kreipėsi į Strasbūrą, tačiau jo byla buvo atmesta motyvuojant tuo, kad trūksta pareigūnų padarytų nusižengimų įrodymų. Kaip, girdi, tuos įrodymus surinksi, kai tupi už grotų. Dabar, kai jau esąs laisvėje, Kazimieras tvarkosi asmens dokumentus ir artimiausiu metu ruošiasi vykti į Karaliaučiaus (Kaliningrado) sritį. Ten, anot jo, bus nesunku surasti asmenis (su jais Kazimieras, išgriovęs areštinės sieną, pabėgo į Lietuvą, trijulė drauge buvo ir sulaikyta), kurie ano meto įvykius esą paliudysiantys su kaupu. Be to, Jurbarko rajono PK archyve Kazimieras tikisi surasti ir visas reikiamas žymas (kad Jurbarke buvo sulaikytas milicininkų iš Sovetsko; kad šie jį nuvežė į Jurbarko PK areštinę; kad netrukus iš čia buvo išvežtas ir kt.). Apie visa tai "Akistatoje" jau rašėme. Tad šįkart su K. Gustu pasikalbėjome kita tema - apie Rusijos kalėjimus. Juolab kad pusę amžiaus pragyvenęs vyriškis šioje srityje turi nemenką patyrimą - daugiau nei pusę savo gyvenimo praleidęs už spygliuotos vielos... Taip jau atsitiko, kad Kazimierui neteko atlikti bausmės Lietuvos įkalinimo įstaigose - vis pakliūdavęs į Rusijos teritorijoje esančias "zonas" - tai į Sibiro "tiurmas", tai į tolimąjį Vladivostoką... Kaip minėta, paskutinįkart Kazimieras Gustas kalėjo Karaliaučiuje (Kaliningrade).
Kalėjime - visos sąlygos liesintis
Patalpa, kurioje ilgą laiką kalėjo K. Gustas, buvo maždaug 60 kvadratinių metrų ploto kambarys. Jame gyveno... 150 nuteistųjų! Kitaip tariant, visą plotą užėmė dviaukščiai mediniai gultai ir "tumbačkės". Vėliau Kazimierui pavyko "prisiblatinti" prie kalėjimo administracijos (vyriškis, kaip minėta, kurpė skundus Europos Žmogaus Teisių Teismui, todėl pareigūnai jo esą šiek tiek prisibijoję) ir gauti geresnes patalpas - maždaug 12 kvadratinių metrų kambarėlyje jis buvo apgyvendintas su dviem kaliniais invalidais, kuriuos ėmėsi slaugyti... Kaip ir slaugomiesiems, Kazimierui taip pat buvo skiriamas geresnis ir gausesnis dienos davinys. Koks? Pusryčiams - košė, 2 šaukšteliai cukraus ir riekutė duonos, pietums - dietinė kopūstų arba barščių sriuba, 10 gramų mėsos (nors turėtų būti 100 gramų - bet ką tuomet, anot Kazimiero, administracija susikraus į savo "tašes"?), košės, gabalėlis duonos; vakarienė irgi skurdoka - košė arba žuvienė. Retkarčiais būdavo pamaloninama gabalėliu sviesto, stikline kompoto ar pieno... Taip sakant, mesk svorį į sveikatą...
"Šnapso" parūpina... prižiūrėtojai
Tie, kuriems valdiško davinio nepakanka, gali apsipirkti "zonos" parduotuvėje. Žinoma, jei turi už ką. Dar geriau, jei nenusigręžia artimieji - iki 20 kilogramų maisto produktų siuntinukus galima siųsti 3-4 kartus per metus. O jei užsinorima, pavyzdžiui, degtinės?
- No problem! - smagiai nusikvatoja Kazimieras, atvirai prisipažinęs, jog šito gardaus skystimėlio per aštuonerius gyvenimo už grotų metelius jam teko paskanauti ne vieną ir ne du kartus.
Tam, anot pašnekovo, tereikia turėti pinigų - ir prižiūrėtojas ar būrio viršininkas mielai pasitarnaus. Du buteliai "valstybinės" esą kainuoja 100 rublių. Tiesa, gavus geidžiamo skystimėlio patartina jį skubiau sunaikinti (išgerti). Mat tasai pats degtinės parūpinęs pareigūnas iškart apie draudžiamą prekę informuoja kolegą, kuris iššniukštinėja lovą, spintutę ir kitus padėjimus. Ras - arba atims, arba privalėsi susimokėti. Teks atsisveikinti dar su 200-300 rublių.
Pasak Kazimiero, prižiūrėtojai "zonos" gyventojams parūpina ir pigesnių cigarečių (už 100 rublių atneša 30-40 pakelių su filtru), ir narkotikų (už vieną dozę - 40 rublių), ir kitokių gėrybių. Brangiausia "zonos" prekė yra pornografinis žurnalas - už jį tenka pakloti net 500 rublių.
- Taigi "zonoje" gali gauti visko - tik turėk šlamančiųjų, - pasikartoja Kazimieras Gustas. - Dėl to ir sakoma, kad kalėjimo prižiūrėtojai gyvena aukso dugne.
Nejau už gerą atlygį į "zoną" atvežama ir panelių?
- O, ne, šito malonumo tai jau tikrai už jokius pinigus nesulauksi, - nelinksmai atsidūsta pašnekovas. - Vyrų "zonoje" svetimą moterį bemat "iššifruotų"...
Tad kaip nuteistieji patenkina savo žemiškuosius vyriškuosius poreikius? Kazimieras prisipažįsta apie tai nelabai norįs kalbėti. Pats jis, girdi, sugebąs save "ramiai nuteikti" - nėra, tai nėra, o apie kitus pasakoti nesiryžta... Kiek pagalvojęs priduria, jog kai kurie apsukrūs nuteistieji sugeba suvilioti "zonos" viduje turinčias teisę pasirodyti įkalinimo įstaigos tarnautojas - buhalteres, medicinos punkto darbuotojas, net gydytojas!
Nakčiai nepalieka net su seserimi
Kazimieras pamena ne vieną atvejį, kai nuteistieji čia pat, "zonoje", susituokė su savo išrinktosiomis kalėjimo darbuotojomis ar atvykusiomis iš laisvės mylimosiomis. Antrąsias puses šie vyrukai, kaip ir Lietuvos įkalinimo įstaigose, dažniausiai susiranda per skelbimus spaudoje (laikraščių ir žurnalų, girdi, pilnos kameros). Vieni tuokiasi iš meilės, kiti, Kazimieras to net nebando neigti, siekdami naudos: kad žmonelė atvažiuotų į pasimatymus ir, be abejo, visko atvežtų... Įdomu tai, kad Rusijos kalėjimuose besituokiančias poras administracija kaip reikiant palepina: po iškilmingos ceremonijos įteikia dovaną (dažniausiai tai būna vietos kalinių darbo suvenyras), didelį tortą, butelį šampano (!) ir, kas jaunikiui turbūt svarbiausia, duoda net septynias ilgalaikio pasimatymo dienas! Tačiau iki vestuvių - jokių artimesnių santykių! Atvykusi mergina, nors ir būsimoji nuotaka, su savo išrinktuoju tegali pabendrauti telefonu per kelių metrų atstumą, sėdėdami skirtingose "būdkėse", vienas kitą stebėdami pro nedūžtantį stiklą.
Paradoksas, tačiau nuteistieji gali laisvai pasimatyti su visais šeimos nariais ar giminaičiais, tačiau kalinio seseriai naktį pasilikti pasimatymui skirtame kambaryje yra griežtai draudžiama - jai pasiūloma pernakvoti viešbutyje, o rytą vėl atvykti į "zoną".
O gal galima tokią naktį tiesiog nusipirkti - sumokėti, kam reikia, ir ramiai bendrauti toliau? Ne. Pasak Kazimiero, už kyšį "zonoje" atsidūrusiam draugui galima perduoti nebent kokią dovanėlę ar papildomą kilogramą maisto produktų. Tiesa, viskas kruopščiai patikrinama, išnaršoma, iššniukštinėjama. Kazimieras vėl sugrįžta prie tos pačios išvados - lengviausiai sukalbami prižiūrėtojai...
Už nepaklusnumą - į karcerį
Nors tuo pat metu "zonoje" bausmę atlikinėjo ir keliasdešimt lietuvių, Kazimieras daugiau bendravo su rusais. Vyriškis nedvejodamas patikino, kad rusai kur kas draugiškesni ir nuoširdesni už lietuvius. Nepaisant to, kalėjime kada ne kada įvykdavo kalinių peštynės, neretai pasibaigdavusios nužudymais.
- Būdavo, prasiskolinusį ar prasilošusį kalinį kiti pakaria, o padaro taip, lyg jis pats nusižudė, - Kazimieras nugrimzta į slogius prisiminimus. - Mes, nuteistieji, puikiai žinome, kaip viskas buvo, bet nejaugi pliurpsim, ko nereikia? Tuo viskas ir pasibaigdavo...
Ne vieną kartą kalinių nesutarimus prisiėjo tramdyti ginkluotiems ir kaukėtiems specialiųjų dalinių atstovams, o sykį per tokį susirėmimą su kariškiais nukentėjo apie 200 nuteistųjų, tačiau niekas apie tai nesužinojo...
K. Gustui ne kartą prisėjo pasėdėti ir karceryje.
- Kartą susiginčijau su prižiūrėtoju - tai ir "išrašė" visam mėnesiukui į vienutę, - toliau atvirauja vyras. - Ten, aišku, nekas: valgyti duoda tik duonos ir vandens, neišleidžia pasivaikščioti, o visų blogiausia tai, jog karceryje draudžiama rūkyti. Gali iš proto išeiti...
Visa laimė, girdi, kad Kazimierui nebuvo skirta kur kas ilgesnė bausmė - kitiems nuteistiesiems karceryje tenka pratupėti ir du, ir tris mėnesius ar dar ilgiau.
Kazimieras visiškai sutinka su tuo, kad tarp kalinių kiltų daug mažiau problemų, jei visi ar bent jau dauguma turėtų užsiėmimą, dirbtų. O dabar iš kone 2 000 nuteistųjų darbą turi (gamina nesudėtingus baldus, surinkinėja kaloriferius ir kt.) tik kokie 200. Kiti slankioja iš vieno kameros kampo į kitą, o iš dyko buvimo prisigalvoja ir kivirčų, ir muštynių.
Tiesa, oficialiai neįdarbinti kaliniai gali ir nedykinėti - norintieji drožinėja suvenyrus iš medžio, kiti piešia, lieja žalvarines figūrėles, gamina metalinius peilius ar net konstruoja... pistoletus! Taip taip, peilius ir pistoletus. Tačiau šiuos "suvenyrus" prižiūrėtojai "sutartine kaina" nuperka greičiau nei apie neleistinus "zonoje" sumeistrautus daikčiukus sužino administracija.
Į "zoną" daugiau nenorėtų patekti
Taigi nors Kazimieras gyvenimu už grotų labai nesiskundžia, dar kartą, jau septintąjį, ten patekti nenorėtų.
- Nebent kas nors sufabrikuotų bylą prieš mane - gi esu ne kartą teistas, vadinasi, pavojingas, - staiga susizgrimba pašnekovas, pabrėždamas, jog kalėjimuose sėdi labai daug nekaltų vyrukų.
Tai gal ir Kazimieras tiek metų mano atpylęs nekaltai?
- Neslėpsiu, už grotų patekau per automobilius, - prisipažįsta Kazimieras. - Neišsilaikydavau jų nepavogęs... Bet, kaip čia pasakius, buvau sąžiningas vagis, tarp bendrininkų turėjau didelį autoritetą...
Kitų teistumų Kazimieras taip ir neįvardijo.
- Nenoriu prisiminti, - nukirto, - nenoriu galvoti apie juodą praeitį...
Tarsi įrodymą, kad nuo tos "juodos" praeities atsiribojęs visiems laikams, Kazimieras papasakoja apie mėnesio senumo įvykį Jurbarke. Jis, girdi, ėjęs gatve ir pamatęs, kaip plėšikas užpuola žmogelį ir, jį sumušęs bei apiplėšęs, sprunka. Kazimieras net pamėlynavęs iš pykčio - kaip, girdi, taip galima!? Ir puolęs chuliganą vytis, o sučiuptą perdavęs pareigūnams tiesiai į rankas...
- Taip niežėjo rankos tą bjaurybę pamokyti, - pašnekovas stebina atvirumu ir dorumu. Galiausiai, akimirką patylėjęs, išsiduoda: - O labiausiai dėkingas savo dabartinei draugei Antaninai... Tai ji mane suprato, atjautė, pamilo, priėmė... Patikėjo, kad ir tarp kalinių gali būti gerų žmonių... Nors, tiesą sakant, turiu jai ir priekaištų - atpratino nuo stikliuko, draudžia rūkyti... Be "šnapso", kaip pats įsitikinau, galima gyventi, bet jau be cigarečių tikrai neišsiversiu... Taip ir kunigui pasakiau...
