Dėl botagėlio tapo valstybės priešais
Sigitas STASAITIS
"Rugsėjo 13-ąją, 18 valandą, senojoje turgavietėje įvyks keturių valstybės priešų viešas sušaudymas", - skelbė po visus Šiaulius iškabinėti plakatai. 13 dieną taip ir įvyko - du kaimiečiai vyrai bei du paaugliai turguje buvo pririšti prie stulpų ir kareivių sušaudyti. Jauniausias paauglys buvo tik sužeistas ir gailiai cypė, tad jį karininkas pribaigė pistoletu. Egzekuciją stebėjo milžiniška šiauliečių minia.
Tiesa, ketvertukasė sušaudytas lygiai prieš 60 metų - 1941-aisiais. Kuo ūkininkai ir vaikai prasikalto vokiečių kariuomenei, dar nespėjusiai Lietuvoje nė kojų sušilti? "Akistatai" pavyko surasti kraupiosios egzekucijos liudytoją šiaulietį L. Lipšicą. Nors tragedija įvyko seniai, teisinio įvertinimo jai nėra, o neteisybė, žiaurumas bei cinizmas jaudina taip, lyg tai būtų įvykę vakar.
Dėl laido pakėlė aliarmą
Fiurerio Vokietijai 1941-ųjų birželio 22-ąją užpuolus Sovietų Sąjungą, vokiečių armija į Lietuvą įžengė tą pačią dieną. Mūsų Lietuvėlei tuomet jau buvo "užtekėjusi" Stalino saulė, ji jau buvo šviežiai iškepta SSRS respublika. Pulkininko Ivano Černiachovskio tankų dalinys piečiau Šiaulių, prie Bubių, trims dienoms buvo sulaikęs pergalingą vermachto dalinių žygį į rytus, tačiau birželio 26-ąją, 17 valandą, karių kolonos iš Radviliškio pusės įžengė į Šiaulius.
Pasikeitus valdžiai gyvenimas, ypač kaimuose, tekėjo įprasta vaga. 1941-ųjų rugsėjo 10-ąją nedideliame Šiaulių apskrities Malavėniukų kaime pasirodė pikti vokiečių karo policijos pareigūnai, lydimi šunų bei fašistų kolaborantų lietuvių baltaraiščių. Vėliau žmonės pasakojo, jog atėjūnai ėjo į kaimo sodybas, vertė daiktus ir klausinėjo apie pamiškėje įvykdytą diversiją. Nieko nesuprasdami žmonės tik traukė pečiais. Pasirodo, prie Malavėniukų vokiečiai buvo įsirengę kažkokią štabavietę ir pieva nusitiesę telefono kabelį. Rugsėjo 10-ąją ryšys dingo. Kareiviai su šunimis greitai atsekė, jog ganykloje, kur ūkininko Vazio galvijus ganė paauglys piemuo S. Vanagas, telefono kabelis nutrauktas. Nutrauktas - ne tas žodis: buvo išpjauta keliolika metrų laido, dėl ko vokiečiai piktai šaukė.
Suėmė keturis kaimiečius
Piemenėlis, kuriam tuo metu turėjo būti apie 15 metų, tuoj pat buvo sumuštas ir suimtas, nes pas jį rastas įkaltis - viela apipintas botagėlis. Nežinia, ką paskundė įkliuvėlis, tačiau jį ištardę vokiečiai su baltaraiščiais pasuko tiesiai į ūkininko Vinco Misevičiaus trobą. Vincas, kuriam tuomet jau buvo 62 metai, tenorėjo dirbti žemę, kad išmaitintų penkis vaikus. Ūkininkas nebuvo turtingas - triūsė nuomojamoje žemėje. Žmonių prisiminimai prieštaringi: vieni teigia, jog vokiečiai Misevičių namuose rado viela išpintus lovų galų rėmus, vežimų kraštus bei tokį pat, kaip ir piemens, botagą. Likę gyvi iš Misevičių tvirtino, kad jokio botago pas juos neradę, o lovos ir vežimas buvo išpinti ne plonyte telefono, bet stora elektros laidų viela.
Okupantai daug nesiaiškino, kartu su S. Vanagu į mašiną įsisodino ir Vincą Misevičių ir visus tris jo sūnus: Antaną (29 m.), Povilą (16 m.) bei jaunėlį S. Misevičių, kuriam tebuvo 12 metų. Ūkininko žmonos bei dukterų vokiečiai nelietė.
Nuteisė daug nesiaiškinę
Suimtuosius baltaraiščiai nuvežė į Šiaulius ir uždarė miesto policijos pastato, kuriame dabar įsikūrusi savivaldybė, rūsyje. Rytą dvylikametis buvo paleistas, o kiti trys Misevičiai ir S. Vanagas tardomi ir neva teisiami. "Akistatos" žiniomis, Povilas Misevičius prisipažino kartu su piemeniu S. Vanagu pievoje aptikęs vielą, tačiau dievagojosi jos neatsirėžęs. "Akistatos" žiniomis, nė vienas iš suimtųjų Misevičių neprisipažino pjovęs vielą, sakė, kad tai padarė kaimo vaikigaliai. Kaip ten bebūtų, faktas yra tai, jog nė vienas iš suimtojo ketvertuko nebuvo nei partizanas, nei komunistas, nei siekė įvykdyti sabotažą ar kitaip pakenkti vokiečiams. Karo lauko teismu pasivadinę karininkai ilgai nesiterliojo - visus keturis paskelbė esant kaltus ir nuteisė myriop. Nuosprendį lengva ranka pasirašė Šiaulių apygardos komisaras Geveckė ir Šiaulių karo komendantas Brendelis. Vokiečiai nutarė egzekuciją įvykdyti viešai. Manoma, jog tuo buvo siekiama ne teisingumo, o įbauginti lietuvius - parodyti okupantų galią.
"Jie mėgino sabotažo aktais kenkti kovai su bolševizmu, stengėsi silpninti vokiečių tautos galią, norėjo sutrukdyti karo pajėgoms ", - vokiškai bei lietuviškai skelbė plakatai, kvietę rugsėjo 13-ąją į Šiaulių turgaus aikštėje paskirtą "4 valstybės priešų viešą sušaudymą".
"Turim už nieką žūti!"
Iki egzekucijos nuteistieji buvo užrakinti Šiaulių kalėjime (dabar Tardymo izoliatorius). Viena V. Misevičiaus dukra, Juzefa, tol budėjo prie kalėjimo vartų, kol sulaukė su sargyba išvedamų artimųjų.
- Matai, ką vaikai padarė, o mes turim už nieką žūti! - pamatęs seserį sušuko Antanas Misevičius.
Pačią egzekuciją gerai prisimena senas šiaulietis Leiba Lipšicas. Dabar jis - žinomas Šiaulių visuomenės veikėjas, Šiaulių žydų kultūros centro steigėjas, o tuomet buvo šešiolikmetis Šiaulių žydų geto kalinys. Į getą Leiba pateko su visa šeima: tėvu Morduku, Frenkelio avalynės fabriko vyr. buhalteriu, motina Estera, privačios žydų progimnazijos direktore, bei jaunesniuoju broliu Uriu.
Geto žydai būdavo su sargyba varomi į darbą mieste ir atgal, tad apie sušaudymą nieko nežinojo. Rugsėjo 13-osios vakare L. Lipšicą bei dar 9 žydus sučiupo gete pasirodę baltaraiščiai. Jie kiekvienam įteikė po kastuvą ir įsakė sėsti į sunkvežimį prie geto vartų Trakų gatvėje.
Karininkas pribaigė paauglį
Nors ir bijodami, šiauliečiai į sušaudymo vietą susirinko taip gausiai, jog sunkvežimiui su baltaraiščiais ir žydais buvo sunku privažiuoti. Aikštės pakraštyje, prie pat turgaus tualeto, stovėjo į žemę įkasti 4 stulpai, prie kurių buvo atvesti ir pririšti visi keturi pasmerktieji. Visų akys buvo užrištos. Apsupę žiedu aukas saugojo ginkluoti vokiečių karo lauko policininkai bei kareiviai. Truputį nuošaliau lūkuriavo keli aukštesnio rango karininkai bei gebitskomisariato štabo viršininkas Evaldas Bubė.
- Bubę aš pažinojau todėl, kad jis lankydavosi gete, kur kartu su savivaldybės komisija atrinkdavo nedarbingus ar silpnesnius žydus, - pamena L. Lipšicas. - Pasmerktųjų laukdavo vienas likimas: bendra duobė Kužių miške prie Luponių.
Žmonių prisirinko tiek, kad paskutinieji vos įžiūrėjo pasmerktuosius. Šiauliečiai visada mėgo emocingus reginius. Vienas karininkas miniai garsiai perskaitė nuosprendį bei Šiaulių komendanto Brendelio įsakymą. Prieš pasmerktuosius išsirikiavo grandinė kareivių. Spengiančioje tyloje pasigirdo trys vokiečių leitenanto komandos: "Šautuvus prie peties!", "Nusitaikyk!", "Ugnis!!!"
Trenkus šautuvų salvei minia aiktelėjo. Kas iš siaubo, kas iš pasitenkinimo.
- Tris pasmerktuosius kulkos užmušė vietoje, o jauniausiąjį tik sužeidė. Paauglys iš skausmo ir baimės gailiai ir labai garsiai cypė, - gerai pamena L. Lipšicas, kraupų vaizdą stebėjęs iš sunkvežimio. Jį, kaip ir kitus žydus, tą akimirką visi buvo užmiršę. - Komandavęs karininkas iš dėklo išsitraukė pistoletą ir priėjęs šaltu veidu paauglį pribaigė, iššaudamas į tiesiai galvą.
"Visi komunistai rusai!"
Tuomet baltaraiščiai prisiminė žydus. Šautuvų niuksais bei spyriais iš kėbulo išmetę geto kalinius jie įsakė pašalinti sušaudytuosius. Paknopstomis pribėgę žydai atrišo virves, lavonus sumetė į sunkvežimio kėbulą, šalia sulipo patys. Važiuodami žmonės matė, kaip sunkvežimį seką gebitskomisaro E. Bubės juoda lengvoji mašina. Pavažiavę Aušros alėja abu automobiliai sustojo prie Tilžės gatvės. Baltaraiščių vadas bei E. Bubė išlipo pasitarti, kur užkasti sušaudytuosius.
- Visi komunistai rusai, visi rusai komunistai, - kiek pagalvojęs (nesuprasi, rimtai ar juokais) padarė išvadą štabo viršininkas. - Kaskite rusų kapinėse!
Sunkvežimis pasuko į greta buvusias stačiatikių kapines, o E. Bubė grįžo į gebitskomisariatą buvusiuose apygardos teismo rūmuose Aušros alėjoje.
Įniršo dėl eglišakių
Kapinėse baltaraiščių vyresnysis su popu susitarė dėl kapavietės.
- Mes kasėme, o baltaraiščiai, išsitraukę degtinės ir užkandos, gėrė. Iš jų pokalbių nuotrupų susidariau įspūdį, kad tai buvo Linkuvos žydšaudžiai, - toliau pasakojo L. Lipšicas. - Kapinių patvoryje mėtėsi eglišakei, kuriais išklojome duobę ir gražiai suguldėme kūnus.
Priėję pažiūrėti baltaraiščiai įniršo. Spardydami ir mušdami žydus jie privertė kūnus iškelti ir eglišakius surinkti. Po to buvo įsakyta lavonus sumesti įsiūbuojant, paėmus už kojų ir rankų. Užkasę kapą žydai vėl raportavo. Net kauburėlį baltaraiščiai žydams liepė sunaikinti - žemes išsklaidyti, sutrypti kojomis, kad neliktų nė pėdsako. Visgi kažkuris iš kasikų prie kapo nepastebimai padėjo vieno iš sušaudytųjų kepurę, pagal kurią vėliau Juzefa Misevičiūtė surado tėvo bei brolių kapą ir galėjo jį bent apraudoti.
Tragiškas liudytojo likimas
Matyt, išgirdę girtų baltaraiščių riksmus ir keiksmus, priėjo du vokiečių kareiviai, kurie pasiteiravo, kas vyksta. Aktyvistų vadeiva šiaip ne taip papasakojo, neužmiršęs pridurti, jog "bolševikus" užkasa didžiausi reicho priešai žydai, kuriems baigus darbą taip pat reikėsią padaryti "pif paf". Visai gali būti, kad žydus nuo sušaudymo tądien išgelbėjo tai, jog šalia įklimpo vokiečių sunkvežimis, tad kareiviai už butelį romo "nusipirko" žydus mašinai išstumti. Geto kaliniai turėjo gerokai paplušėti, kol ištraukė juodžemyje prie kapinių įklimpusį Krupo markės sunkvežimį. Po to patenkinti kareiviai žydus nuvežė prie geto, kiekvienam įdavė po pusę kepaliuko kareiviškos duonos bei dėžutę konservų, o getą saugojusiems baltaraiščiams įsakė parvežtuosius įleisti neiškratytus.
Leibos likimas tragiškas. Vokiečiams likvidavus Šiaulių getą Lipšicų šeima buvo išskirta. Leibos motina su jaunesniuoju sūnumi pateko į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir 1945-ųjų kovą nuo išsekimo mirė. Leiba su tėvu atsidūrė Dachau, kur pastarasis irgi žuvo. 1945-ųjų liepą grįžęs į Šiaulius, kur gyvena iki šiol, L. Lipšicas suskaičiavo, jog dėl holokausto Lietuvoje neteko 62 artimųjų. Vokiečių dėl jauno amžiaus pasigailėtas S. Misevičius užaugo, vedė, turi tris išsilavinusius sūnus.
