Majorui Marmai, bičiuliui Marmūzei, paskambinau tik kitą dieną. Norėjau pailsėti, galutinai surikiuoti savo mintis.
- Kodėl taip ilgai neskambinai? Nieko nepranešei? Aš net nežinojau, ar tu dar gyvas! - karščiavosi Marma.
- Todėl aš ir gyvas, kad tu nežinojai...
- Ko nežinojau?
- Kad aš gyvas... Nežinojai, kur aš, ką konkrečiai veikiu. Tik todėl aš ir gyvas, Marmūze.
- Ką tu čia kalbi? - lyg ir įsižeidė majoras.
- Ką girdėjai, tą ir kalbu.
- Na žinai!
- Tu - vienas jų. Tave jie vadina Meidžoru. Angliškai - "majoras", taip anglai ištartų tavo laipsnį.
Marma nutilo, paskui netvirtai paprieštaravo:
- Nesąmonė. Kažkokia nesąmonė! Aš tave suimsiu!
- Nesuimsi.
- Kodėl? Aš turiu teisę. Tu slėpei svarbų liudininką, savivaliavai, kankinai Staškūną.
- Kankinau Staškūną? Hm, galima sakyti ir taip... Bet tu jį nužudei, nušovei.
- Aš gyniausi.
- Jis buvo surakintas.
- Taip, bet kai nuėmėm antrankius, jis griebė pistoletą... Net nežinau, iš kur jį ištraukė. Taip staigiai viskas įvyko.
- Bet pistoletas buvo tuščias, neužtaisytas.
- Taip, bet aš nežinojau... Bet iš kur tu žinai, kad pistoletas buvo neužtaisytas?
- Todėl, kad aš jį, pistoletą, ten palikau.
- Tu... palikai... - Marmai aiškiai trūko oro. - Bet... bet kodėl?
- Todėl, kad tau jį būtų paprasčiau nušauti.
- Kodėl? - po ilgos pauzės ne paklausė, o tiesiog iškvėpė tą vienintelį žodį Marma.
- Todėl, kad jis turėjo mirti. Nes jis pardavinėjo tuos nuodus mano sūnui. Ir mirtiną dozę jis irgi... - nebaigiau, nes taip pat pritrūkau kvapo. - O jam geriausiu atveju grėsė keleri metai kalėjimo. O gal ir nieko nebūtų buvę, gal tu... ar panašūs į tave jį apskritai būtų išgelbėję. Advokatai - už gerus pinigus - irgi nepėsti. Pėsti nevaikšto, - patylėjau ir atsikvėpęs tęsiau: - O tau irgi geriau, kad jis tylėtų. Geriausiai tyli lavonai, negyvėliai. Būna mirtina tyla. Tu turėjai jį nušauti. Tai tau buvo būtina. Aš irgi to norėjau. Todėl ir pistoletą palikau - kad tau lengviau būtų šauti į jį. Padėjau, taip sakant, kaip draugui, kaip bičiuliui Marmūzei. Aš ir maniau, kad taip bus. Nes Staškė - kvailys. Aišku, jis griebė pistoletą. O tu visiškas kvailys. Aš viską teisingai apskaičiavau. Ar ne?
- Sakykim, kad taip, - po pauzės pasakė pašnekovas. - Bet ko tu siekei? Ko tu nori dabar?
- Aš norėjau nubausti savo sūnaus žudiką. Mano manymu, jis buvo vertas mirties... Mirties bausmės. Aš jį nubaudžiau. Tik tiek.
- Tik tiek?
- Deja, deja... Daugiau negaliu. Tokių Staškių, tokių Marmūzių kaip tu - šimtai, gal net tūkstančiai. Aš bejėgis. Tik tiek tegalėjau. Tad tiek ir padariau.
- Kur tu esi? - po ilgos pauzės paklausė Marma.
- Tu žinai, kur esu. Tavo aparatūra jau, be jokių abejonių, užfiksavo, iš kurio taksofono skambinu. Gal jau net ekipažą išsiuntei mane suimti. Tiksliau, paimti. Nes suimti tu negali. Tu privalai mane nužudyti.
- Nekalbėk nesąmonių, Rokai...
- Aš žinau, ką kalbu. Aš per daug žinau. Staškė viską papasakojo.
- Staškūnas kietas. Ne tu vienas jį tardei. Specialistai, žinovai nieko iš jo neišspaudė.
- O aš išspaudžiau. Žinau apie tave, Meidžorai, Marmūze, žinau apie Strielčių. Daug žinau. Apie Kančą, Melėną. Tai narkotūzai Lietuvoje. Įdomių dalykų Staškė papasakojo.
- Ne... nelabai... nelabai tikiu.
- Nori tikėk, nori - ne. Tavo reikalas. Tik, va, nesiųsk savo vyrų manęs paimti. Atvirkščiai - melskis.
- Melstis? Už ką? Dėl ko aš turiu melstis?
- Už mane. Už mano sveikatą. O už mano gyvybę ypatingai melskis, Marmūze.
- Mat kaip! O kodėl aš turėčiau už tave melstis?
- Todėl, kad aš parašiau laiškus. Popierius, taip sakant, surašiau. Nemažai popieriaus sugadinau, kol tavo nuopelnus surašiau.
- Na, na. Ir kur tas gromatėles išsiuntei?
- Ak, įdomu?
- Žinoma, įdomu. Juk pats sakei - ten apie mane parašyta. Tai ir įdomu... Tai kur vis dėlto išsiuntei? Ar nesakysi?
Marma, matyt, suprato, kad aš tikrai daug žinau. Bet po pirmojo šoko atsigavo. Jis jau nebandė vaizduoti nekalto, tik norėjo kuo daugiau sužinoti. O kas jam beliko?
- Niekur neišsiunčiau. Popieriai pas advokatą. Jis išsiųs, jei reikės. Jei prireiks...
- O kada, tavo galva, tų popierių prireiks, a?
- Jų prireiks, kai man kas nors atsitiks. Jei aš žūsiu, pavyzdžiui, kokioj avarijoj. Ar nušaus kas... Tad tu, bičiuli, dabar ne tik melskis už mane, bet ir saugok mane. Kad, neduokdie, man kas nors neatsitiktų.
Marma ilgai tylėjo.
- Na, o jeigu tu, taip sakant, natūraliai mirsi?.. Nuo infarkto, pavyzdžiui...
- Rezultatas tas pats. Popieriai bus išsiųsti.
- Visai gražu, - bandė nusijuokti Marma, bet, regis, nepavyko. - Bet kodėl tu manai, kad koks nors prokuroras ar teisėjas patikės tavo rašliava? Liudininkų nėra. Staškė juk negyvas. Įrodymų, regis, irgi neturi...
- Patikės - nepatikės, kas žino. Bet yra kita medalio pusė.
- Nagi, dėstyk.
- Aš juk sakiau - palikau laiškus. Ne laišką, o laiškus.
- O koks skirtumas? Laiškas ar keli laiškai - ar tai svarbu?
- Svarbu.
- Abejoju. Kiekybė vargu ar atstos kokybę.
- Matai, svarbu, kam tie laiškai adresuoti.
- Kam?
- Laiškai yra Strielčiui, Kančui ir Melėnui. Ten parašyta, kaip tu juos maustei, apgaudinėjai, jų pinigus savinaisi. Kaip dešimtis, šimtus "gabalų" jiems iš panosės nugvelbei. Staškė viską papasakojo. Kai pradėjo, tai viską ir išklojo. O tie vyrukai - ir Strielčius, ir Kančas, ir Melėnas - neieškos įrodymų. Jie tave prispaus taip, kad tu žviegdamas ir spiegdamas pats jiems viską prisipažinsi... Prieš tai...
Aš tyčia ilgam nutilau. Marma irgi kurį laiką tylėjo, bet paskui neišlaikė:
- Ką reiškia tas "prieš tai"?
- Prieš tai, kai jie tave pakiš po velėna kokiame nors raiste, miške ar panašioje niekam nežinomoje vietelėje. Tai šitaip.
- Ko nori? - po ilgos pauzės vėl to paties paklausė Marma.
- Nieko, nieko nenoriu...
- Nesuprantu.
- Aš savo darbą padariau - atkeršijau už sūnaus mirtį. Atkeršijau konkrečiai, konkrečiam žmogui. Viso kito aš... nenugalėsiu, neįveiksiu.
- Bet mane įskųst tu gali? Na, gal išsisuksiu, nenuteis. Bet nemalonumų bus, gal net darbovietę teks pakeisti. Ar seną draugystę, vaikiškus žaidimus prisiminei?
- Galbūt. Aš kalbu apie galimus tavo nemalonumus. Apie draugystę kalbėti neverta, pats supranti. Tik ar bus nauda, jeigu tave paleis? Neabejoju, kad vietoj tavęs jie suras kitą. Bus kitas. Jei ne Meidžoras, tai Kolonelis.
- Koks Kolonelis?
- "Kolonelis" išvertus reiškia pulkininkas. Tu bent jau žinomas, bent man žinomas.
- Tai tu mane šantažuosi?
- Ne, nešantažuosiu.
- Reguliuosi?
- Ne. Tik tu žinosi, visada žinosi, kad yra tie laiškai. Ir kad aš juos galiu bet kada išsiųsti. Ir į prokuratūrą, ir tiems vyrams išsiųsti. Tad reguliuotis turėsi pats. Pats save reguliuosi.
P. S. Taip padariau aš. Taip, o ne kitaip pasielgiau. Nes žuvo, buvo nužudytas, mano sūnus Remigijus Vizgirda. Ir ne jums mane teisti. Ar - juo labiau - smerkti.
