"ŽUDIKAS - ŠĖTONAS, O NE MES..."
Teismo sienos dar niekada negirdėjo tokių žodžių * Kaltinamieji, užuot pasisveikinę, prokurorui parodo liežuvį, o aukos motinai provokuojančiai mesteli: "Didžiulės jūsų sūnaus kančios mums suteikė malonumą".
***
- Pirmiausia Frankas Hakertas gavo smūgį į veidą baldų apmušalų plaktuku. Nuo stipraus smūgio jis nuvirto ant grindų. Vėliau buvo suskaičiuoti 66 dūriai peiliu ir kardu. Skrandžio aukštyje odoje mažu peiliuku buvo išpjaustyta šėtono figūrėlė. Ekspertizė nustatė, kad Frankas Hakertas buvo badomas peiliu net negyvas, - gydytojas patalogoanatomas baigia savo parodymus.
Salėje mirtina tyla. Atrodo, kad dalyvaujantieji teisme mato siaubingo žudymo vaizdus. Kaltinamųjų išvaizda taip pat nesušvelnina išgirsto košmaro. 23 metų Manuela Rud juodai dažytas akis slepia po tamsiais akiniais. Mėlynai nuteptos lūpos išryškina ir pabrėžia matinio makiažo blyškumą. Ilgi juodi plaukai krinta ant dešiniosios veido pusės, o kairioji galvos pusė nuskusta visai plikai. Ant jos ištatuiruotas atvirkščias kryžius, vaizduojantis taikinį.
Manuelos 26 metų vyras taip pat apsirengęs juodai, tačiau jis ne taip "šėtoniškai" atrodo. Tiesa, nuo pat proceso pradžios jis stengiasi triukšmingai demonstruoti savo priklausymą velnių pasauliui. Danielis Rudas salės auditoriją sveikina šėtonišku ženklu, varto akis tarytum pamišėlis ir kaišioja smailą liežuvį. "Sveiki, mano žmonės!" - kikendamas šaukia publikai, o Manuela tuo tarpu reiškia "pagarbą" teismo pareigūnams - atkiša jiems savo didįjį pirštą su nepaprastai ilgu šviesiai žalia spalva nulakuotu nagu. Tokioje nesveikai jaudinančioje aplinkoje prasideda satanistų poros byla. Jie abu 2001-ųjų liepą nužudė 33 metų Franką Hakertą. Pirmąją dieną byla trunka tiktai ketvirtį valandos. Tiek laiko teprireikia, kad prokuroras Diteris Justinskis pareikštų, jog jis nesileis abiejų kaltinamųjų klaidinamas.
- Šiedu tipai tvirtina tikintys šėtoną. Jie teigia, kad jis jiems įsakė žudyti ir jie tebuvę šio įsakymo vykdytojai. Mes tuo absoliučiai netikime!
Danielis Rudas, atrodo, prokuroro žodžių nesuprato. Kitą dieną teisme jis vaidina arogantišką. Susidaro įspūdis, kad jis praradęs bet kokį žmoniškumo supratimą.
- Jeigu aš savo automobiliu ką nors užmušu ir užmuštojo kruvina kaukolė įstringa kur nors prie radiatoriaus, tai ne automobilis tupdomas į kalėjimą! - šaukia jis. - Nubaudžiamas vairuotojas. Panašiai ir su mumis. Tas vairuotojas - šėtonas. Mes patys esame ne kas kitas, o jo "daiktai", jo "įrankiai". Mes nieko nepadarėme!
- Tai nebuvo žmogžudystė, - tvirtina Manuela vos ne vaikišku, visiškai prie jos akį rėžiančios ir baisios išvaizdos nesiderinančiu balsu. - Mes - ne žudikai, - tęsia ji. - Tai buvo paklusimas duotam įsakymui, o įsakė šėtonas. Privalėjome paklusti. Mes nejautėme jokio pykčio. Paprasčiausiai tai turėjo būti įvykdyta. Mes džiaugiamės, kad privertėme jį labai kentėti.
"Aš jų nebijau!"
Kiekvienas ištartas žodis, kiekvienas sakinys tarytum durklas sminga Doris Hakert, aukos motinai, į širdį.
- Aš atėjau į teismą pažvelgti savo sūnaus žudikams į akis, parodyti, jog jų nebijau! Tai privalėjau padaryti dėl Franko. Tikėjausi, kad jie dar turi bent dalelę žmogiškų jausmų ir mano buvimas teisme juos sujaudins arba nors privers nesmagiai jaustis. Deja, matau, kad taip nėra. Šios dvi būtybės yra ligoniai, pamišėliai. Tai nesunku konstatuoti!
Juodi ratilai apie akis rodo, kokias kančias patyrė moteris, mėnesių mėnesius gyvenanti palaikoma tiktai stiprių raminamųjų.
- Aš nedalyvausiu visuose teismo posėdžiuose, - įspėja moteris. - Tai man būtų per sunku. Atvyksiu tada, kai bus skelbiamas nuosprendis. Tikiuosi, jie bus teisingai nubausti. Juodu privalo niekada neberegėti laisvės, nebendrauti su kitais. Netikiu, kad kada nors jie galėtų tapti nepavojingi, - motina nusiima akinius paauksuotais rėmeliais, nusišluosto riedančias ašaras ir pavargusiu balsu tęsia: - Mano vienintelė paguoda - mintis, kad mano Franko siela pakilo tiesiai į dangų.
Manoma, kad tolesnė bylos eiga atskleis ir daugiau nusikaltimų, įvykdytų tariamos šėtono galios vardu.
Praėjusią savaitę Bochumo mieste (Vokietija) šėtono garbintojams Manuelai ir Danieliui Rudams pagaliau paskelbtas nuosprendis. Manuela kalė 13, o Danielis - 15 metų. Jiems skirtas ir priverstinis gydymas psichiatrijos ligoninėje.
