Mitai, moterys ir moteriškumas... Žavesys, paslaptis.... Dar Simone Beauvoir rašė, vyrai sukūrė moteriškumo mitą, lyg Pigmalionai, susikūrė moteriškumą, pagal savo pageidavimą - tą paslapčių, nutylėjimų, prasmės niuansų, kvepalų, juoko, intrigų audeklą; moterys papuolė į jį, susipainiojo lyg voratinklyje – po šiai dienai nesugeba iš ten išlipti.
Iš pažiūros nieko bloga – moteris, užkelta ant pjedestalo. Taip jau susiklostė. Riteriai ir mūzos. Žygdarbiai, atlikti iš meilės. Žygdarbiai, o gal nusikaltimai. Moterys, įkalintos bokštuose ir pilyse, ritualuose ir korsetuose, ir meilės giesmėse... Meilės objektas, sureikšmintas, užkeltas ant pjedestalo. Nutildytas ir įkalintas, paverstas galingu signifikatu.
Sudievintos ir sutaurintos... Dehumanizuotos - paradoksalu, bet... „Dieviškas“ irgi reiškia – kitoks, labiau Dievas - mažiau žmogus. Geros mergaitės nešaukia ir nesupyksta, nes kai šaukia – negražiai atrodo. O mergaitei nevalia atrodyti negražiai... Nors nešaukdama rizikuoji būti neišgirsta, kita vertus, ne taip ir svarbu, svarbiau - būti pamatyta. Taigi – stovėk ten ant pjedestalo, šypsokis – dieviškai - ir - dieviškai tylėk.
Bet feministinės susirūpino. Pigmaliono Galatėja, nepažinusi ašarų nei pykčio, vėliau atgijo ir - ėmė nežinia ką išdirbinėti - dėvėti kelnes, rūkyti cigaretes, užsimanė dalyvaut renkant valdžią, ir net pati valdyti (ech.. atsidūsta Pigmalionas....), užsimanė tapt policininke, valdybos pirmininke ar net prezidente.
Kūrėjos dūsauja – Niujorko MoMA muziejuje, dailininkių moterų – mažiau nei 5 procentai, tačiau net 85 procentai paveiksluose pavaizduotų apnuogintų kūnų sudaro moterys. Jos klausia – ar moteris turi būti nuoga, kad patektų į muziejų? Moterys nebenori būti nuogos. Nori būti kūrėjom, taip pat – biznesmenėm, kongresmenėm. Mūzos nulipa iš paveikslų rėmų, ir kai nusivalo makiažą (dekoratyvinė lytis, vis dėlto) – išsisklaido, anot Betty Friedan, „feminine mystique“.
Ir moterys ima knygą, ima lyrą... Vyrai piktdžiugiškai šypsosi – o kiek yra žymių dirigenčių? Kiek dailininkių? Kiek architekčių...? Mažai... Moterys supykę vėl mojuoja kultūroje įkaltintais stereotipais, netolygiai paskirstytais namų ruošos darbais ir prievartiniu kalbos lytiškumu... Galios ištroškę moterys revizuoja žodyną ir kalbos ribas.... - businessman tapo businessperson, history tapo herstory...
Bet kad atliktum riterišką žygdarbį, neužtenka apsiginkluot šarvais, palikus savo artimui neplautus indus. Mat mūzos (kur žiūri korektiškumo saugotojai ...?) po šiai dienai yra moteriškos giminės ir jas traukia - tradiciškai - prie vyrų.... Froidas tvirtino, neva moterys pavydi vyrams to vieno daikto... (tai jau, baisus privalumas - nusišlapinti atsistojus...) Kas tas daiktas, palyginus su mūzos teikiamu dievišku įkvėpimu....?! Lygybės principas bus realizuotas, kai kultūroje ir sąmonėje įsitvirtins mūzas – kaip metafora, diskurso pozicija ir simbolinė figūra.
„Tai tokia paslaptis, būti moterimi...“ - rašė Sorenas Kierkegaardas. Anokia čia paslaptis. Kol moterys virė valgyt ir gimdė vaikus, ką veikė vyrai? Gyveno statinėje, pamokslavo Atėnų turguje, pasninkavo po 30 dienų dykumoje.... Kūrė imperijas ir atomines bombas, kovėsi su tigrais ir su demonais (dažniausiai, reikia pasakyt - su vidiniais...), ir atsisakinėjo Nobelio premijų.... Vis nerado sau vietos pasaulyje – bandė jį užkariaut, jį perprast, arba nuo jo pabėgt... O jei reikės – net ir sunaikint. Niujorko MoMA, 15 proc. apnuogintų kūnų sudaro vyrai. Vienas toks, su patriarchiška barzda, degančiomis akimis, nuvargintas pasaulio tuštybės, prigulė pailsėt ant drobulės, su simboline kraujuojančia širdimi.... – net graudu žiūrėt, ir kas jį taip nukamavo..?
Vyrai sukūrė moteriškumo mitą, ir įkalino moteris jame. Vyrai sako – iš meilės visa tai... Kaip moterims vaduotis iš mitų? Akis už akį, dantis už dantį. Mitas už mitą... - „tai tokia nesuvokiama paslaptis, būti vyru....“
