Seimas nesugebėjo išspręsti problemos, atvėrusios kelią korupcinei verslo įtakai tautos išrinktiems politikams - neuždraudė politinės reklamos žiniasklaidoje.
Tai Eltai tvirtina Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Alvidas Lukošaitis.
- Kaltinantieji Darbo partiją populizmu dėl pažado smarkiai didinti pensijas patys žada daryti tą patį. Antai Viktoras Uspaskichas kalba apie 480 litų 2006 metais, o Algirdas Brazauskas - apie 650 litų iki 2008 metų. Kurie čia populistai ir kurie - realistai?
- A. Brazausko ir Artūro Paulausko koalicijos "Už darbą Lietuvai" atstovų argumentai, kai jie kalba apie pensijų didinimą, yra pakankamai kvalifikuoti. Norisi tikėti, kad jie grindžia savo pažadus konkrečiais skaičiavimais. Juk jų rinkimų programa laikoma būsimos Vyriausybės veiklos programa. Prie jos rengimo prisidėjo geriausi specialistai. Joje net, sakyčiau, per mažai žadama - juk 2008 metai atrodo taip toli, o žadama pensija - tokia maža.
Manau, socialdemokratų ir socialliberalų programos pobūdį lėmė griežta premjero ranka ir principas "geriau mažiau negu niekad". Tokia pažadų dalijimo maniera, sakyčiau, neįprasta. Mūsų žmonėms labiau patinka netikroviški, išpūsti politikų pažadai. Savo ruožtu vienoje televizijos laidoje apie pensijas prabilę V. Uspaskicho šešėlinės vyriausybės "specialistai" šiuo klausimu nieko konkretaus nepasakė. Jie tik pilstė iš tuščio į kiaurą. Kai sakoma, jog kažkas bus padaryta - pavyzdžiui, padidintos pensijos - tik "esant tam tikroms sąlygoms", "susiklosčius tam tikroms aplinkybėms", nieko gera tikėtis neverta. Žmonėms reikia konkretumo, o ne pažadų kažką "spręsti" po vienuolikos ar šimto vienuolikos dienų.
Beje, iškart matyti viešų debatų nauda: per tokias diskusijas, kaip A. Brazausko su V. Uspaskichu, aiškėja, kas yra kas. Manau, per rinkimų kampaniją V. Uspaskichui nepavyks vienam "pridengti" visų savo užnugario spragų. Minėtoje laidoje kalbėję V. Uspaskicho pakviesti "šešėliniai" pensijų ir kitų dalykų specialistai, deja, sugebėjo tik nerišliai kažką mykti. Apsaugok, Viešpatie, nuo tokių socialinės apsaugos ar kitų sričių ministrų. Buvo matyti, kad, išskyrus lyderį, žavumo ir kompetencijos toje stovykloje mažoka.
- Jei socialinės problemos yra didžiausios, tai jas pabrėžiantys kairieji - socialdemokratai ir socialliberalai - per rinkimus turėtų pasirodyti daug geriau nei dešinieji - konservatoriai ir liberalcentristai?
- Artėjantys rinkimai neišvengiamai bus paženklinti koalicinės politikos ženklu. Dabar galima sakyti, jog formuojasi du aiškūs koaliciniai židiniai. Pirmasis - tai socialdemokratai ir socialliberalai. Antrasis - liberalcentristai ir konservatoriai. Distancijos jų atžvilgiu kol kas laikosi populiarioji Darbo partija. Manau, šis susiklostymas nulems būsimos valdžios formavimą.
Daug priklausys nuo to, kaip savo koalicinį patrauklumą sugebės išnaudoti Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjunga. Manau, ši partija būtų koaliciškai patraukli ir Darbo partijai, ir A. Brazausko bei A. Paulausko koalicijai. Iš pagrindinių partijų pačios nepatraukliausios, ieškant koalicijos partnerių, manau, būtų Tėvynės sąjunga ir Rolando Pakso koalicija "Už tvarką ir teisingumą". Tačiau persistumdymai tarp mano minėtų trijų židinių gali vykti be didesnių problemų.
Greičiausiai problema atsiras, jei teks formuoti Vyriausybę daugiau nei iš dviejų politinių partnerių. Tokiu atveju turėtume politinio stabilumo problemų. Geriausia koalicija - dvipartinė, galinti užtikrinti balsų daugumą parlamente.
Vargu ar socialdemokratų ir socialliberalų koalicija gali turėti daugumą būsimame Seime. Tačiau jų šansai Seimo rinkimuose geresni nei konservatorių ir liberalcentristų. Konservatoriams neturėtų kilti problemų dėl patekimo į Seimą. Liberalcentristai - vertinant dabartinį jų elgesį, sprendimus, - gali sulaukti gana apgailėtinų rezultatų. Nesakyčiau, kad tai bus visiškas fiasko, kad jie neįveiks 5 procentų barjero, bet tie rezultatai tikrai labai skirsis nuo 2000 metų rinkimų.
- Politikas, einantis aukštas pareigas socialdemokratų ir socialliberalų Vyriausybėje, dalyvauja prezidento rinkimuose, remiamas Darbo partijos ir Tėvynės sąjungos (kalbama apie Petrą Auštrevičių - red.). Prieš Seimo rinkimus jis vėl derasi su šiomis dviem partijomis, bet galiausiai tampa liberalcentristų sąrašo lyderiu. Kaip vertinate šį reiškinį?
- Sakyčiau - baisu. Šiurpinantis pavyzdys. Šis atvejis šiurpina pirmiausia todėl, kad žmogus, įtikėjęs vien savo patrauklumu, galimybėmis, prisiima atsakomybę pirmauti rinkimų sąraše. Žinoma, tai pakurstė ir liberalcentristai, sprendžiantys nuosavas problemas. Jų lyderis lyg ir nori būti pirmas, bet negali. Daugiau lygiaverčių politikų, galinčių būti liberalcentristų sąrašo "garvežiais", lyg ir nėra. Maža to, pirmajame liberalcentristų sąrašo dešimtuke esama korupcijos skandalų kontekste nevienareikšmiškai vertintinų žmonių.
Politikai apskritai turėtų liautis kalbėję vien apie savo nuodėmių "teisinį įrodymą". Prisiminkime prezidento Rolando Pakso apkaltą. Jo šalininkai lygiai taip pat reikalavo "teisinio pagrindimo". Tuometiniai kaltintojai, dalis kurių visuomenės akyse dabar tapo įtariamaisiais, kalbėdavo apie politinę ir moralinę atsakomybę. Noriu pasakyti, kad politikui užtenka rimto įtarimo - be jokių teisinių sankcijų - ir jo politinės perspektyvos gali žlugti.
Manau, politikai turėtų prisiimti atsakomybę dėl mūsų politinės kultūros ir pritaikyti sau moralinius reikalavimus nesinaudodami naudingomis išlygomis. Civilizuotame pasaulyje vien įtarimas dėl korupcijos iš esmės politiką pasmerkia, o tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, būtų tiesiog neįsivaizduojama.
- Šią vasarą netilo skandalas dėl politikų, įtartų korupciniais ryšiais. Kilus skandalui, kadenciją baigiantis Seimas ėmė skubiai ieškoti problemų sprendimo būdų. Vienas jų - partijų finansavimo ir finansavimo kontrolės taisyklių sugriežtinimas. Ar tikslas pasiektas, problemos išspręstos?
- Nemanau, kad problemos išspręstos. Labiausiai mane glumina politikų mušimasis į didvyriškai išpūstas krūtines, nors viso to rezultatas - kone nulinis. Norėčiau pabrėžti, kad politikai, priimdami partijų finansavimą reglamentuojantį įstatymą, turėjo tikslą sugriežtinti šios srities taisykles, ir jiems būtų pasisekę, jei jie nebūtų apsiriboję vien pinigų skaičiavimu ir to skaičiavimo taisyklėmis. Jiems reikėjo stengtis pažvelgti plačiau ir nenutraukti gijų, kurios sieja šias pinigines taisykles su viešųjų ryšių, propagandos ir reklamos pasauliu.
Pritarčiau Andriaus Kubiliaus idėjai dėl politinės reklamos žiniasklaidoje uždraudimo. Jei tai būtų buvę padaryta, šiandien galėtume sakyti, jog turime griežtą Politinių partijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą. Deja, Seimas sprendė tik techninius dalykus ir padėtis iš esmės nepasikeitė.
Ką šiandien matome? Dar neprasidėjus rinkimų kampanijai, gudrūs, tačiau per kvaili, kad įrodytų savo pasirengimą valdyti valstybę, politikai šiandien vengia viešų diskusijų, nesugeba įrodyti, kad susigaudo valstybės valdyme. Rinkimų kampanijoje vėl vyraus reklama, o ne turiningos diskusijos.
Ginčai dėl to, kiek partijoms atseikėti iš valstybės biudžeto arba ką daryti su anoniminiais rėmėjais, yra antraeiliai. Į problemą nepažiūrėta šiek tiek plačiau. Teigiamas korupcijos skandalų padarinys - tai, kad valstybė pagaliau ryžosi skirti iš valstybės biudžeto politinėms partijoms šiek tiek daugiau pinigų, nei buvo skiriama anksčiau. Dabar svarbiausia, kad šitie pinigai būtų protingai panaudoti.
- Kokio sulauksime 2004 - 2008 metų kadencijos Seimo?
- Manau, perrinktų dabartinių parlamentarų jame nebus daug, ir tai - blogai. Ko gero, bus daugiau įtakingų partijų nei dabartiniame Seime. Neaišku, kokia bus opozicija. Tikėtina, kad ji vėl bus dvejopa - kairioji ir dešinioji. Naujame Seime pasigesime įprastų veidų: nebus Vytauto Landsbergio, Algirdo Saudargo; ko gero, nebus ir Vytenio Andriukaičio, ir Petro Papovo, kuris sąraše - labai žemai. Tai žmonės, kurie Seime išbuvo visas ankstesnes kadencijas.
- Ačiū už pokalbį.
