Rimas Žilinskas: Maskvos nėra, yra tik jos ausys...

s Žilinskas: Maskvos nėra, yra tik jos ausys...Trečiadienį šalį sukrėtė dar vienas politinis skandalas. Žurnalistė buvo apkaltinta valstybės paslapčių išviešinimu siekiant daryti įtaką Seimo rinkimams. Kurį laiką sekta valstybės saugumo, ji buvo apklausta dėl valstybinių paslapčių žinojimo bei platinimo. Manoma, kad kažkas iš teisėsaugos pareigūnų pastoviai jai nutekina įslaptintą informaciją. Tiriama, kas tai galėjo padaryti. Kaltinimai rimti. Reikia tik pridurti, kad tai ne Lietuva. Taip šią savaitę gyvena latviai.Bet grįžkim į Lietuvą. Visiems savaime suprantama, kad Rusija turi dideles ausis. Ir tos ausys puikiai išmano, ko ir kada klausytis, kam ir kada tą informaciją įbrukti. Rusija veikia tais pačiais metodais, kaip ir Lietuvos saugumas: kaupia kompromatą. Būtent kaupia, o ne tiria bylas. Jei manote kitaip, išvardinkite nors dvidešimt rezonansinių bylų, kurias Lietuvos valstybės saugumas laimėjo prieš korumpuotus verslininkus, politikus ar užsienio kapitalo valdomą Lietuvos politiką. Net Uspaskicho nesugebėta laiku suimti. O kol negalite, jei nenorite būti įrašyti ir kada nors paviešinti, geriau jau nekalbėkite telefonais. Jei nenorite būti apkaltinti – venkite kalbėti apie pinigus. Baltijos šalyse Rusijos politika įgyvendinama per visur esančių ausų ir nešvarių pinigų politiką. Tačiau paskutiniai įvykiai, eilinį kartą paremti telefoniniu kompromatu, peržengė tradicinio šmeižto politikos ribą.Ne paslaptis, kad politinės padėties destabilizavimui naudojama pelno siekianti žiniasklaida, kuri sistemingai griauna pasitikėjimą valdžia ir jos institucijomis. „Laisvas laikraštis“ yra ypatingai nelaisvo žodžio šaltinis, be jokių skrupulų per asmeniškumus naikinantis bet kokį pasitikėjimą Lietuvos valstybingumu ir partijomis. Vienintelis skiriamasis bruožas – teigiamos informacijos vengimas. Tikslas aiškus – per individų šmeižtą sukompromituoti visas Lietuvos institucijas, brukant gyventojams visiško nepasitikėjimo savo valstybe jausmą. Šia prasme „Laisvas laikraštis" per daug neatsirinkinėja – potencialių aukų sąrašas milžiniškas, o politikų asmeninio ir partinio gobšumo pavydžių toli ieškoti nereikia. Jei galima kai kuriuos gandus sutvirtinti faktais – smogiama iš peties ir nesiskaitant su metodais.Skaitant šį laikraštį susidaro įspūdis, kad buvę kolonistai nori pabrėžtinai parodyti, kad Lietuvos valstybė yra nepajėgi savęs valdyti, kad jai būtinai reikia naujo šeimininko. Kita vertus, nereikia nė klausti, kaip partijos atsako į tokią kritiką ir kaip jos apsivalo nuo kadrų, kurie įtariami korupcija. Į depresiją varanti tema.Drįsčiau teigti, kad to ir siekia Rusijos slaptosios tarnybos. Nusivylusio, nepasitikinčio, ciniško Lietuvos piliečio, kuris labiausiai patikėtų tais, kurie geriausiai galėtų apjuodinti kitus ir pažadėtų išgelbėti Lietuvą nuo lietuvių. Norima sukelti totalaus nepasitikėjimo krizę, kuri iš esmės pakirstų šalies demokratinę sistemą ir mažintų gyventojų tikėjimą demokratiniu partiniu valstybės valdymu. Rusijos kultūrą apėmusi cinizmo ir pasaulio dažymo juodais neteisingumo dažais epidemija (užtenka pažiūrėti ten kuriamus filmus) eksportuojama į Lietuvą gyvenimui laisvėje apkartinti. Baisiausia, kad Lietuvai vis labiau integruojantis į Europos Sąjungą, lieka visiškai neaišku, kam Rusijai viso to reikia. Vienintelis įtikinamas atsakymas būtų tai, kad eks-KGB kadrai nori kontroliuoti finansinius Europos sąjungos pinigų srautus Rytų Europoje (Uspaskicho atvejis - puiki tokių ketinimų iliustracija) ir dėl šios priežasties ciniškai ardo silpnas šalių demokratines tradicijas. Asmeniškos naudos siekdami, jie gamina naują rusišką nacionalizmą, skatinantį imperinę šalies užsienio politiką. Deja, bet kylančios naftos kainos leidžia didinti investicijas į šį naujovišką ekonominį imperializmą ir Lietuvai teks su tuo visada kovoti.Tą eksportą būtų galima sukandus dantis kęsti ir net jam priešintis, tačiau priešintis jam reikia protingai. Valstybės saugumo panika dėl „juodųjų technologijų“ ir apgalvotos atakos prieš „Laisvą laikraštį“ peržengia bet kokias padorumo ribas ir kelia klausimą, kas diriguoja kvailiems institucijų sprendimams ir komentarams, ir kurios iš jų tikrai gali būti infiltruotos svetimų agentų. Ir ne tik todėl, kad Lietuvos saugumiečius persekioja pragaištingas KGB šešėlis. Žymiai baisiau yra tai, kad Lietuvos saugumas, kaltindamas Rusiją dėl kylančių Lietuvoje skandalų, ėmė pats daryti politiką, o areštuodamas žurnalistą parodė, kad demokratiją suvokia gana sovietiškai, ir, keisčiausia, net Valdą Adamkų sugebėjo pozityviai nuteikti savo vykdomos politikos atžvilgiu. Laimė, prezidentas greitai susiprotėjo pakeisti savo nuomonę, tačiau saugumo departamento savivalės taip lengvai neištrinsi iš vakariečių interneto puslapių, kur jie šokiruoti aptaria spaudos laisvę Lietuvoje.Akivaizdu, kad tik pakeitus visą saugumiečių vadovybę būtų galima sakyti, kad Lietuva apsivalė nuo neapgalvotais veiksmais sugadintos savo vakarietiškos reputacijos. Uždarinėti laikraštį, kuris kaltina saugumą parsidavimu užsienio specialiosioms tarnyboms, ištvirkavimu ir korupcija, kuris griauna valstybingumo pamatus liedamas faktais ne visada pagrįstas pamazgas ant visų be išimties Lietuvos institucijų, nėra blogai. Tačiau uždarinėti tą laikraštį ne per teismą, faktais atmetant absurdiškus kaltinimus ir baudžiant baudomis už dezinformaciją, o rengiant išpuolius viduryje dienos, fotografuojant kaukėtus saugumiečių veidus publikacijoms pirmuosiuose spaudos puslapiuose gali tik visiškai išprotėję arba neaiškių asmeninių interesų vejami žmonės. Tuo labiau, kad tie su triukšmu "konfiskuotieji" laikraščio egzemplioriai visam pasauliui laisvai prieinami ne viename iki šiol veikiančiame interneto puslapyje. Tuo labiau, kad nepaprastai greitai buvo paleistas ir suimtasis žurnalistas. Ir tuo labiau, kad liko visiškai neaišku, kokios yra tos tikrosios valstybės paslaptys, tokios slaptos, kad net grifu „slaptai“ nepažymėtos, kurių atskleidimas sukėlė tokį milžinišką pavojų Lietuvos saugumui ir kurias taip uoliai saugo viešumą vis labiau pamėgstanti Lietuvos saugumo institucija.Tad kyla klausimas, ar nebuvo planuojama sukelti triukšmą vien tam, kad kiltų milžiniškas skandalas, o kiekvienas lietuvis godžiai suvartotų milžiniškas kompromato dozes, tam tikra kryptimi paveiksiančias jo galvoseną? Juk Lietuvos valstybės saugumas mažiausiai šimtą kartų padidino šio dienraščio auditoriją. Tuo galima bus neabejoti tuo atveju, jeigu Lietuvą netrukus ištiks nauja vyriausybės krizė, o po to surengti priešlaikiniai Seimo rinkimai. Dabar lieka tik stebėti, kaip bet kokia kaina stengiamasi sukurti centristinių pažiūrų rinkėjams eilinį pasirinkimo vakuumą, užpildysimą visokiais muntianais ir mutavusiomis darbo partijomis. Tereikia palaukti ir pamatysime, kokia bus nauja tautos gelbėtojų karta.Galima drąsiai teigti, kad pasitikėjimo valstybe krizė yra puikiai orkestruota ir dar nepasiekė kulminacijos. Dabar spaudą pamažu apima labai pavojinga manija skirstyti valdininkus į „savus“ patriotus ir „nesavus“ kolaborantus. „Savųjų“ gynimas jau ima virsti isterija. Tačiau šioje situacijoje, kai sukompromituotos net valstybės paslaptys – atseit, dokumentai įslaptinami tam, kad būtų dangstoma politinė korupcija – „savuosius“ proteguojantys intelektualai ir politikai turėtų kurį laiką patylėti. Iš šio skandalo bristi reikia faktų ir viešumo, o ne emocijų ir valstybės paslapčių kalba.Kol Lietuvoje dominuoja emocijos, lietuviai taip supriešinti su savo valstybe, kad verčiau žiūri Rusijos kabelinę televiziją. Vakarų kultūra dar neatėjo į provinciją, kur žmones visi keliai veda į Maskvą. Deja, net jaunimas auga svajodamas apie Rusijos platybes, o ne Vieną ar Veneciją. Kuo labiau nepasitikima savo valstybe, tuo labiau gręžiamasi į Rusiją. Užprogramuojami ateityje vyksiančių rinkimų rezultatai.Pabaigai lieka ir vienas nelabai patogus faktas - Maskva nesugebėtų daryti įtakos, jei patys lietuviai turėtų pakankamą sąžiningumo ir savigarbos jausmą. Jei kurtų idėjines bendruomenes, o ne korumpuotą draugų valstybę. Skurdo kultūra, korupcija, valdininkijos savivalė, kagėbistinė slaptumo manija, abonimentizmas, draugų protegavimas – visa tai nėra slaptųjų Maskvos tarnybų surežisuotas lietuviškosios politikos rezultatas. Yra dalykų, dėl kurių rusus apkaltinti tiesiog neapsiverstų liežuvis: pats laikas pasižiūrėti patiems sau į akis ir į sąžinę. Lietuvai darosi nepaprastai svarbu išsiskalbti savo skalbinius, o šis procesas bus toks skausmingas daugeliui politikų ir verslininkų, kad net nesitiki, jog įmanoma tai padaryti. Tad ar padės Maskvos ausys restauruoti lietuvio idealizmą ir moralę - atviras klausimas. Būtų neblogas ir rusams visai netikėtas rezultatas. O kol kas lieka tik pasidžiaugti didėsiančiais konservatorių reitingais.