Net 1 193 tautiečiai praėjusį sekmadienį grūmėsi dėl vietos prie plačiausio Lietuvoje lovio, puikiai suvokdami, jog laimė nusišypsos tik kas dešimtam išbadėjusiajam... Po pirmojo rinkimų į naująjį Seimą turo 71 būsimo Seimo narys jau žinomas, dar tiek pat vyrų ir moterų drebins kinkas iki spalio 24- osios vidurnakčio... O per tūkstantį valdžios ištroškusiųjų jau spalio 10-osios vakarą buvo priversti sudėti ginklus... Ypač nesmagu tiems, kurie ketverius metus godžiai gardžiavosi seimūno pyragu, tai yra, kaip dabar sakosi, aktyviai darbavosi tautos labui, o dabar pasijuto lyg musės, išmestos iš barščių... Kelis nuskriaustuosius pakalbino "Kranklio" korespondentė.
"Durnyne" nieko naujo...
- Ar labai graužiuosi, kad nepatekau į Seimą? - pateiktą klausimą pakartojo vienas simpatiškiausių ir kultūringiausių į praeitį nugrimztančio Seimo narių Vytautas Šustauskas, Lietuvos laisvės sąjungos lyderis, burtų keliu ir jūreiviškos uoslės dėka ištraukęs pirmąjį daugiamandatės rinkimų apygardos kandidatų sąrašo numerį, tačiau taip nieko ir nelaimėjęs. - O ko čia graužtis? Kaip dirbau, toks ir rezultatas. Vieną kartą į Klaipėdą nuvažiavau, vieną jautį iškepiau, tai ko norėti...
- Norite pasakyti, kad reikėjo bent dešimt jautukų klaipėdiečiams sušerti?
- O, ne, čia jau tokios mano tradicijos. Kaune irgi kitados jautį kepiau, kilometrine dešra žmones vaišinau. Bet tikrai ne dėl to, kad balsų daugiau surinkčiau... Matot, kiti pinigus plakatams išleidžia, balionus dalina, o aš manau, kad tikslingiau žmogui duoti pavalgyti.
- Taigi pamaitinote. Bet vis tiek likote ant ledo... Ar pykstate ant nesusipratėlių klaipėdiečių?
- O kodėl turėčiau pykti? Nematau jokios tragedijos. Nusprendžiau susigrąžinti Kauną, iš kur, palikęs mero postą, į Seimą ir išėjau. Jei atvirai, man niekada Seimas nebuvo didžiausias tikslas - tik rūpėjo pamatyt, kas tam "durnyne" dedasi.
- Ir ką pamatėte? O gal tiesiai paklausiu - ar ženkliai praturtėjote?
- Ką ten gali pamatyti? Nieko naujo... Tik pats degraduoji... Kiek turto susikroviau? Nė kiek! Priešingai - tik išleidau! Aš iš savo kišenės net ir už tą jautį, kurį sumaitinau klaipėdiečiams, sumokėjau!
- Garsėjate artimais ryšiais su Henriku Daktaru, daug stengėtės, kaip iš grotų ištraukti narkotikų ir netikrų dolerių gamybos verslu įtariamą jo sūnelį, bendrapartietį Enriką... Nejau turtingas ir įtakingas kaunietis atsisakė paremti tamstos rinkiminę kampaniją?
- Hm. Visi kažkodėl galvoja, kad pinigai - viskas... Jei atvirai, niekad aš Daktaro ir neprašiau padėti, o pats pasiūlyti nesusiprato... Na nežinau, jei būčiau prašęs - gal būtų ir parėmęs... Baisus čia daiktas tie pinigai - į kapus nenusineši. Kol turiu, ir savų užtenka. Jau man geriau taip, nei kaip daro Adamkienė. Matai labdaros fondą įsteigusi... Iš visų surenka ir svetimus pinigus dalina. Kokia čia labdara?
- Ir vis dėlto, ar tamstai nepakilo kraujo spaudimas pajutus, kad keliai į Seimą užsiveria?
- Rinkimų naktį buvau absoliučiai ramus. Ne tik gramo nepadariau, bet ir cigaretės neprisidegiau. Valią reikia turėti! Be to, man dabar svarbiausia sėkmingai baigti mokslus, vasarį apsiginti diplomą.
- O po to?
- Seimo, kaip sakiau, jau atsikandau. Sutikčiau galvoti apie premjero postą. Buvau meru, Seimo nariu, o premjeru - dar ne... O vėliau nebūčiau prieš pasėdėti ir prezidento krėsle. Aukštojo mokslo diplomą gi jau turėsiu.
- Nagi, ar tik nesusirgote didybės manija? Beje, sako, mokslas proto nepriduoda - tik žinių...
- O ką, visi turime svajonių... O dėl mokslo ir proto - sutinku. Va aš 35 metus dirbau vadovaujantį darbą - buvau ir cecho viršininkas, ir meistras, ir inžinierius technologas. Praktika - svarbiausias mokytojas! O štai kai po manęs vadovauti Kaunui pastatė Tamašauską - tas ir nuvadovavo...
- Tai kuo gi dabar užsiimsite? Iš ko gyvensite?
- Mano linija išliks, kokia buvo ir anksčiau: rengsiu mitingus, eitynes - ko negalėjau daryti būdamas Seimo nariu, protestuosiu prieš neteisybę, korupciją, domėsiuosi, kaip bus dalinami iš Europos Sąjungos gaunami pinigai. Nors atlyginimo ir negausiu, iš bado tikrai nenumirsiu - aplink tiek daug turtingų moterų...
Išgyveno džiunglėse - ištvers ir be Seimo
Prie Gedimino Vagnoriaus prisišliejęs, į Krikščionių konservatorių sąjungos sąrašus įtrauktas Stanislovas Buškevičius irgi, kaip sakoma, liko už seimūnų borto. Bet, patikino, labai dėl to nesigraužiąs.
- Yra tokia patarlė: "Nesidžiauk radęs, neverk pametęs", - nuotaikingai pareiškė ponas Stanislovas. - Aš laikausi tokio principo: turiu darbą - gerai, neturiu - irgi gerai. Be abejo, tikėjausi jei ne iškart, tai bent į antrąjį rinkimų turą patekti. Ką padarysi...
- Ar jau gilinotės, kokias klaidas rinkiminės kovos įkarštyje padarėte ar ko nepadarėte?
- Tiesą sakant, man labai keista, kai balsuojama už įtartinus, su korupcija galinčius būti susijusius asmenis, o dori ir sąžiningi - kokiu pats save laikau - užmirštami. Juk aš niekada niekam neužkliuvau - ir sąžiningai lankiau posėdžius, ir keliasdešimt projektų ar įstatymų pataisų pateikiau, nė cento iš nieko nepavogiau...
- Hm, gal valdžioje tokie neapsukrūs nelabai ir reikalingi? Tiesiog būdamas kitoks nepritapote?
- Cha cha cha, gal ir taip. Bet aš savo principų nepardaviau ir nesiruošiu pardavinėti. Antai kadaise aršiai pasisakiau prieš tabako reklamą. Vienas toks pilietis, tarpininkas, atėjo ir paprašė "nuleisti gazą", tiksliau - ne priešintis tokiai žalingai reklamai, o padėti įgyvendinti tam tikrus planus. Už tai pažadėjo dosniai atsilyginti. Atsisakiau leistis į bet kokius sandėrius. O po kurio laiko supratau, kad tasai tarpininkas rado bendrą kalbą su kitais kolegomis - šie, kaip kadaise buvo siūlyta man, įnirtingai stojo ginti suinteresuotųjų tabako reklamos neuždraudimu!
- Nejau ranką prie širdies pridėjęs galėtumėte patvirtinti, kad visą kadenciją taip ir likote nėsyk nenupirktas?
- Vardan Dievo tėvo ir sūnaus, ir šventosios dvasios...
- Ką gi, lieka patikėti... Na, o ar jau pagalvojote, kur ieškositės darbo?
- Nežinau, nežinau... Matot, kai turiu tokius sąžiningus ir griežtus principus, nelabai kam galiu būti reikalingas. Greičiausiai kreipsiuosi į Darbo biržą.
- Girdėjome, kad jau esate gavęs pasiūlymą filmuotis latvių sukamoje kino juostoje?
- O, tokį pasiūlymą gavau, kai dalyvavau realybės šou, kai dar gyvenau džiunglėse. Atsisakiau - juk Seimo nariui nevalia užsiimti papildomais darbais. Dabar, žinoma, tokio pasiūlymo nepraleisčiau pro ausis...
- Na, o kokie prisiminimai lieka iš Seimo? Kuriuos seimūnus minėsite geru žodžiu, o kurių, sutikęs gatvėje, nenorėsite atpažinti?
- Šito tai jau konkrečiai neįvardinsiu. Jei kokių piktumų ir buvo, pražuvo. Tiesą sakant, su normaliais žmonėmis ir toliau bus malonu pabendrauti, o su kitais - kaip išeis... Liūdnoka, bet savo kailiu patyriau, kad politikoje principingam žmogui nėra lengva...
- Kaip bebūtų, nosies nukabinti nereikia! Išlikote džiunglėse, išgyvensite ir be Seimo...
Nuoskaudas "gesino" taure vyno...
A. Brazausko ir A. Paulausko koalicijos "Už darbą Lietuvai" sąraše Domininkas Velička buvo 69-asis, o po reitingavimo pakilo į 47-ąją vietą. Nepaisant to, vilčių patekti į Seimą pagal partijų sąrašą, po antrojo rinkimų turo, praktiškai nėra. Ponas Domininkas neslėpė liūdnas sekmadienio nakties nuotaikas bandęs "gesinti" vyno taure.
- Nematau čia nieko bloga - negi tokį "karštą" metą siurbčiosi kefyrą? - nei liūdnai, nei linksmai pokštavo pašnekovas. - Pilna gero vyno taurė vienodai tinka tiek švenčiant pergalę, tiek skandinant nuoskaudas...
- Tai ar labai apvalią sumelę praradote ruošdamasis rinkimams?
- Iš viso - 17 000 litų. Septynis tūkstantėlius pats sukrapščiau, likusią sumą pasiskolinau. Gausiu išeitinę kompensaciją, tada ir sugrąžinsiu visas skolas.
- O, sakykite, ar turėtumėte sau, kaip buvusiam Seimo nariui, kokių nors priekaištų?
- Tikrai neturiu. Stengiausi kiek galėjau. Daug kovojau siekdamas pakeisti, mano galva, labai blogą Alkoholio ir tabako kontrolės įstatymą. Keisti dalykai mūsų valstybėje dedasi - apie alkoholį galima šnekėti tik blogai. O juk žinomas ir toks, ir kitoks jo poveikis. Žmogus turi pats nuspręsti, vartoti alkoholį ar ne, o ne laukti valstybės įsikišimo. Taigi norėjau vienintelio dalyko - patikslinti, kad alkoholis žalingas tik tada, kai vartojamas be saiko. Deja, savo taip ir nepasiekiau. Užtat pavyko pasiekti, kad žmonės galėtų savoms reikmėms - ne pardavimui - pasidaryti alučio ir niekas, kaip anksčiau, už tai negalėtų nubausti.
- Girtuoklių vyrų žmonos už tai tikrai nepagirtų...
- Na, šitą irgi galima suprasti. Bet tai jau ne mano problema: aš net laišką vidaus reikalų ministrui parašiau, klausiau, kodėl apylinkių inspektoriai nesutvarko "taškų", ar pareigūnai tokie žiopli, nemato, ar nenori matyti. Deja, niekas nepasikeitė.
- Na, o paskutinis klausimas - kaip ir anksčiau kalbintiems kolegoms: prisipažinkite, kiek praturtėjote per ketverių metų kadenciją?
- O, Jėzau Marija! Apie tai negali būti ir kalbos! Nors, tiesą sakant, Seimo nario atlyginimu tikrai buvau patenkintas. Va dabar tai nežinau, kaip reikės suktis iš 370 litų pensijos... Visa laimė, kad vaikučiai jau ant kojų pastatyti, padės...
- Vadinasi, visai neblogos tos Seimo nario pareigos?
- Žinoma! Nė nebandau to slėpti. Tik liūdna, kad viskas turi pabaigą...
