Kaune, ramioje Miško gatvėje, įsikūrusi Kauno rajono apylinkės prokuratūra. Kiekvieną dieną 14 šios įstaigos prokurorų sprendžia neretai painias ir sudėtingas vieno didžiausių šalies rajonų teisėsaugos problemas. O jiems vadovauja vienas jauniausių šalies prokuratūrų vadovų - Tomas Staniulis. Neseniai sukako lygiai metai, kai jis sėdi Kauno rajono apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro kėdėje. Prieš tai dirbo Prienų rajono apylinkės prokuratūroje, paskui - Kauno apygardos prokuratūros 1-ajame labai sunkių nusikaltimų ikiteisminio tyrimo organizavimo skyriuje.
Su prokuroru kalbasi korespondentas Mantas Lideikis
- Kaip keliais žodžiais apibūdintumėte prokuroro darbą?
- Koks šis darbas? Sunkus. Labai dažnai tenka regėti neigiamas žmonių emocijas, sužalotus gyvenimus, sudužusius likimus. Vien jau tai yra nelengva. Tačiau dirbi ir stengiesi, kad viskas būtų padaryta kuo geriau. Jei jau pasiryžai tapti prokuroru, turi ir susitaikyti su tuo, kad šiame darbe teks patirti nemažai sunkių momentų.
- Kokį šių metų darbą pavadintumėte svarbiausiu?
- Sakyčiau, pastarieji metai mums buvo itin sėkmingi. Drauge su Olandijos ir Vokietijos pareigūnais pavyko atskleisti rezonansinį atgarsį turinčią automobilių vagysčių minėtose šalyse bylą. Šio nepaprastai didelio masto nusikaltimų organizavimo šaknys glūdi būtent Kauno rajone. Mūsų prokurorams ir pareigūnams pavyko susekti visą šio nusikaltimo mechanizmą. Tiriant šią bylą, atskleista, jog šios mašinų vagių gaujos tinklas apraizgęs ne tik Kauno rajoną, bet ir nusidriekęs į Vilniaus, Kaišiadorių, Marijampolės rajonus. Nusikaltėliai buvo sukūrę gerai organizuotą sistemą, kaip užsienyje vogti prabangius automobilius, juos ardyti dalimis, tas dalis nelegaliai įvežti į Lietuvą, čia sandėliuoti, legalizuoti ir realizuoti. Kartu nusikaltėliai pasisavindavo ir pridėtinės vertės mokestį. Tai nepaprastai plataus masto nusikaltimų organizavimas, jo ikiteisminis tyrimas dar tebevyksta ir kurį laiką užtruks.
Manau, kad labiausiai reikiamą rezultatą pasiekti padėjo policijos ir prokuratūros darbuotojų sugebėjimas dirbti komandoje. Vienas žmogus tirti tokias sudėtingas bylas nebūtų pajėgus. Be to, reikia nepamiršti, jog ir nusikaltėliai taip pat buriasi į kvalifikuotas grupes, sugebančias sukurti sudėtingas nusikalstamų veikų sistemas. Todėl aš džiaugiuosi, jog mano vadovaujamas kolektyvas sugeba dirbti vieningai.
- Kokia Kauno rajono kriminogeninė specifika?
- Kauno rajone, kaip ir visuose kituose, įvyksta ir sunkių, ir labai sunkių nusikaltimų - plėšimų, žaginimų, nužudymų. Džiugu, jog jų išaiškinamumas yra pakankamai didelis. Betgi turime ir, kaip sakoma, galvos skausmų. Tai nesiliaujančios vagystės iš gausiai atsirandančių statybviečių, sodo namelių. Tokius nusikaltimus išaiškinti yra gana sudėtinga. Kauno rajonas gana didelis. Jo geografinė padėtis labai gera verslui, bet tai skatina ir tam tikrą kriminogeninę situaciją. Čia didesnis judėjimas, daugiau žmonių, daugiau įvairių objektų, todėl savo ruožtu įvyksta ir daugiau nusikaltimų. Kad jie būtų ištirti, reikia ir gausesnių teisėsaugos pajėgų. Tačiau darbas vyksta sklandžiai ir patenkinamai. Šiemet per pirmą pusmetį Kauno rajone buvo ištirti daugiau kaip 43 proc. visų nusikalstamų veikų. Išaiškinamumo rodiklius gan ženkliai smukdo vagystės.
- Kas labiausiai trukdo sėkmingai dirbti?
- Viena iš priežasčių, kodėl dažnai apsunksta nusikaltimų tyrimas Kauno rajone, mano akimis žvelgiant, yra ta, kad nemažai patyrusių pareigūnų dėl menkų atlyginimų būna priversti eiti dirbti galbūt ir ne taip mėgstamą, bet geriau apmokamą darbą. Tikrai gaila matyti, kai kvalifikuotas, nemažą patirtį turintis pareigūnas,kad užsidirbtų, prašo atostogų ir važiuoja į užsienį lenkti nugarą kur nors žemės ūkio sektoriuje. Tai yra didelė problema. Manau, jog jeigu pareigūnų problemoms būtų skiriama daugiau dėmesio, mokami geri atlyginimai, nebūtų sudėtinga surinkti gerų specialistų kolektyvą, kuris aiškinant nusikaltimus dirbtų labai sėkmingai.
- Ką manote apie nepilnamečių nusikalstamumą, jiems skiriamas bausmes?
- Dauguma žmonių nusikaltimų nedaro ne todėl, kad į kalėjimą bijo sėsti, o todėl, kad jiems tokia veikla nepriimtina. Tokiu pagrindu turėtume ir pradėti formuoti visuomenę, skiepydami jai tokias tiesas nuo mažų dienų. Nepilnamečių nusikalstamumas kelią nerimą. Jų padaryti sunkūs nusikaltimai sukrečia savo žiaurumu, dažniausiai būna netgi sunkiai paaiškinami ar išviso nesuvokiami. Aš nesu itin griežtų bausmių šalininkas, tačiau manau, jog nepilnamečiams tenkanti atsakomybė yra pernelyg švelni.
Už labai sunkų nusikaltimą, sakykime, žmogžudystę, nepilnametis gali sulaukti iki 10 metų nelaisvės - ne daugiau. Mažiausia bausmė už tokį nusikaltimą, kurios nepilnametis sulauks, yra 2,5 metų. Už lengvesnius nusikaltimus laisvės atėmimo bausmės jaunuoliai dažniausiai išvengia - ji atidedama. Na, o pagrindinės priežastys, kodėl nepilnamečiai įsivelia į nusikaltimus, vis dėlto jų šeimose. Anokia paslaptis, juk ne vienas auga ne su tėvais. Šie neretai išvykę dirbti į užsienius, tad vaikus augina seneliai, giminaičiai. Tai jau nemažas pavojus, jog vaiko nesukontroliuos ir jis nuklys. Todėl nepilnamečių nusikalstamumas - ne tik kriminogeninė, bet ir socialinė problema.
Yra tekę palaikyti kaltinimus teisiant nepilnamečius. Gaila būdavo tų vaikų. Suimti ir jau sėdėdami už grotų, ne vienas verkia kruvinomis ašaromis. Tačiau ką nors pakeisti jau būna vėlu - padarytos tokios pasekmės, kad jų atitaisyti nebeįmanoma. Taip ir griūna gyvenimai - ir tų nusikaltusių jaunuolių, ir jų aukų.
- Ar žmonės pasitiki prokurorais?
- Dėl dabartinės Generalinės prokuratūros veiklos prokuratūra, kaip teisėsaugos institucija, yra labai stiprėjanti. Čia nori dirbti vis daugiau žmonių, į šias darbo vietas vyksta vis didesni konkursai.
Betgi prokuratūra - ne ta institucija, kuri siektų populiarumo. Visuomet bus žmonių, nepatenkintų mūsų veikla. Vargu ar nuteistas nusikaltėlis mus girs. Nukentėjusieji taip pat kartais norėtų, kad kaltininkams būtų skirtos griežtesnės bausmės. Bet mes esame tik Baudžiamojo kodekso nuostatų vykdytojai. Būna, jog nukentėjusieji priekaištauja, kad teisme prašyta per švelni bausmė jų skriaudėjams. Kaip žmonės, mes suprantame, tačiau dėl savo vidinių išgyvenimų ar emocijų negalime nepaisyti įstatymų. Visgi esu įsitikinęs, kad visuomenė pastebės mūsų atliekamą darbą ir mus už tai įvertins. Tarnaujame visuomenei ir stengiamės pasiekti, kad žmonės tikrai jaustųsi ginami.
- Ačiū už pokalbį.
