Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Praėjusią savaitę užgriuvusią gamtos stichiją visam likusiam gyvenimui įsimins Šalčininkų rajono Jašiūnų seniūnijos, Šilutės rajono Saugų bei gretimų seniūnijų, Varėnos rajono Senosios Varėnos, Valkininkų bei Dargužių kaimuose gyvenantys žmonės, taip pat nemažai Kretingos bei Klaipėdos miestų ir rajonų gyventojų.
Kelias dienas be perstojo gausiai lijus (vietomis iškrito viso mėnesio kritulių norma!), plačiai išsiliejo Merkys, Šventoji, Akmena, Minija, Danė ir kitos upės. Didžiulė staiga susikaupusio vandens masė nespėjo bent iš dalies susigerti į gruntą ir šliūkštelėjo ant pievų ar dar nenupjautų javų laukų; galinga srovė nuplukdė daržoves, naminius paukščius, šiltnamius ir kitus lengvesnius statinius, nunešė žiemai paruoštas malkas, šieno kauges, lauko tualetus ir t. t. Braidydami kambariuose, kuriuose vandens - kone iki juosmens, minėtų kaimų ir miestelių gyventojai, nerinkdami švelnesnių žodžių, keikė ir "išprotėjusią gamtą", ir civilinės saugos specialistus bei gelbėtojus, esą nesuskubusius laiku informuoti apie gresiančią tokio masto stichiją, pavėlavusius ateiti į pagalbą. Jei žmonės esą būtų nujautę, kas jų laukia, būtų triūsę nesudėdami bluosto, kad nuo vandens apsaugotų kuo daugiau savo turto. O dabar, be nuplukdytų vertybių, dar prisidės piniginiai nuostoliai trobų ir kitų statinių remontui, nepataisomai sugadintų baldų keitimui, purvu, fekalijomis ir kitokiais nešvarumais užlietų kiemų bei sodybų tvarkymui...
Gaila, tačiau tik nedidelė dalis šiuos nuostolius patyrusiųjų savo turtą buvo apdraudę. Potvynio sukeltus nuostolius jiems turėtų atlyginti draudimo bendrovės. O ką reikės daryti tiems, kurie dar tik ruošėsi peržengti draudikų durų slenkstį ar apskritai neplanavo jokių draudiminių sandėrių? Jei Vyriausybė nesusimils ir nepamėtės tokiems nelaimėliams bent po kelis tūkstantėlius, teks verstis kaip kuris išmano...
- Ne, valdžia nė kiek neparėmė ir tada, per baisųjį 1946-ųjų metų potvynį, - daugiau nei pusės amžiaus senumo įvykių prisiminimais sutiko pasidalinti kaunietė, Šančiuose, prie pat Nemuno vingiuojančioje Tryliktojo kranto gatvelėje, nuo gimimo gyvenanti Valerija Litvinskienė (77 m.). - O, kiek tada tėveliai nuostolių apturėjo! Vanduo tyvuliavo ne tik namo kieme, bet ir kambariuose... Langus siekė! Permerkė grindis, išplovė visą po jomis buvusį supiltą smėlį, išklaipė baldelius... O taip sunkiai gyvenome, tiek vargome, kol visa tai įsigijome...
Valerijai tada buvo aštuoniolika metų. Ji iki šiol puikiai prisimena, kaip tą kovo 24-osios naktį pabudo iš miego išgirdusi keistą šniokštimą. Žvilgt pro langą - ogi aplink - vandens jūra... Stipri srovė gausiai tekėjo į kieme suręstą šulinį - štai dėl to ir girdėjosi toks ūžimas. Pasidarė labai baisu, mat motinos tą naktį nebuvo namuose. Valerija su gerokai jaunesniu broliuku išbėgo į kiemą ir užsilipo ant didelės smėlio krūvos - vanduo nesiekė tik pačios žemių viršūnės...
Vandens lygis, anot Valerijos, ėmė slūgti tik po kokios savaitės. Visiems iškart palengvėjo... Mat didelį nerimą kėlė visai prie pat medinio namelio stabtelėjęs (užsikabinęs už stulpo) didžiulis ledo luitas, kuris, potvyniui ėmus slopti, čiūžtelėjo į šalį ir nuplaukė pasroviui... Pasak Valerijos, trūko labai nedaug, kad tas luitas būtų kryptelėjęs į jų namo pusę. O jau tada - viskas... Statinys esą akimirksniu būtų buvęs sutraiškytas...
Beje, nors tuo laiku Valerijai buvo labai baisu, motina su kaimynėmis džiaugėsi, jog laimė, kad visi įsikūrę Šančiuose - ne kur Senamiestyje ar Centre, tai yra arčiau Nemuno ir Neries santakos. Mat būtent ties šia vieta potvynis jausdavosi labiausiai - vanduo pakildavo tiek, kad metru ar dar daugiau užliedavo aplinkinėse gatvelėse gyvenusių kauniečių trobesius, krautuvėles, pasiekdavo net Laisvės alėją! Antai ant Centrinio pašto pastato sienos gerai matosi užbraukta žymė, kokį lygį per minimą potvynį buvo pasiekęs vanduo. Vienas metras ir keliolika centimetrų nuo grindinio! Vandens lygis "užbrėžtas" ir ant Vytauto Didžiojo švenčiausios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčios sienojų. Žymenys rodo, jog jei tuo laiku šioje bažnyčioje būtų buvę maldininkų, vanduo jiems būtų tyvuliavęs gerokai virš galvų...
Neapsieita be žmonių aukų
Praėjusiojo amžiaus potvynis kaunietei Valerijai iki šiol kelia daug skaudžių prisiminimų. Mat tada nuskendo Valerijos tetos Angelės Daukantienės vyras.
- Pamatęs, kad vandens pursluose kapanojasi žmonės, jis puolė į pagalbą, - pasakojo Valerija Litvinskienė. - Juos išgelbėjo, o pats nuskendo...
Nuo to laiko Valerija jaučia didžiulę vandens baimę. Ta baimė nė kiek nesumažėjo ir palei Nemuną supylus aukštą smėlio kūbrį, ir, regis, 1959 metais pastačius hidroelektrinę. Teisybė, hidroelektrinės dėka vandens lygį galima reguliuoti, potvynio pavojus tarsi ir praėjo, bet jei, girdi, vieną gražią dieną hidroelektrinės pylimas neatlaikytų, imtų ir sugriūtų? Visi Šančiai, ką ten Šančiai - pusė Kauno, anot Valerijos, nuplauktų pasroviui...
Panemunėje, Tylos gatvelėje, įsikūrusi Danutė Aniukštienė (71 m.) tik iš tėvelio pasakojimų prisimena, koks tai buvo baisus ir alinantis potvynis. Esą Panemunės bažnyčios tik didysis altorius liko neapsemtas - visur kitur vanduo šniokštė pražūtingais sūkuriais! O arčiau Santakos, kaip esą tėvelis pasakojo matęs savo akimis, nedidukės, vandens purslų negailestingai talžomos trobelės šeimininkas sėdėjęs ant stogo ir ilga kartimi stumdęs šalin ledo luitus. Šitas žmogelis esą šiaip ne taip išsigelbėjęs pats ir išgelbėjęs savo turtą. O kiek vėliau stovėjusieji ant kranto esą pamatę daug baisesnį vaizdą: ištvinusiu Nemunu kartu su didžiulėmis ledo lytimis plaukęs namas, į kurio stogo kraštą buvo įsikibęs vyras. Galiausiai tas vyriškis, praradęs paskutines jėgas, rankas atleidęs. Vanduo jį prarijęs akimirksniu...
Kad anų laikų potvyniai nusinešdavo daug aukų, gerai informuotas ir akcinės bendrovės "Lietuvos energija" filialo "Kauno hidroelektrinė" direktorius Juozas Bartlingas. Anot jo, įmonėje yra sukaupta nemažai dokumentinės medžiagos apie ekstremalias to meto situacijas ir patirtus materialinius nuostolius bei žmonių aukas. Direktoriaus turima informacija, žmonės dažniausiai paskęsdavo nakties metu - vandens užklupti lovose, įmigę. Mat potvynis prasidėdavo staiga, per valandą kitą užtvindydavo artimiausias gatveles ir trobesius.
Viena iš svarbiausių hidroelektrinės statybos priežasčių tais laikais esą ir buvo apsaugoti Kauną nuo pražūtingųjų potvynių, taigi ir nuo jų sukeliamų skaudžių padarinių. Beje, kai hidroelektrinės statyba buvo dar tik pradėta, staiga siūbtelėjęs vanduo vos nenusinešė visų pastolių - vandens debetas tuo laiku buvo net 3 600 kubinių metrų per sekundę! Palyginimui priminsime, jog savo galia išsiskyrusio iš kitų 1989 metų pavasario potvynio metu vandens debetas siekė 2 050 kubinių metrų per sekundę...
Hidroelektrinės direktorius užsiminė girdėjęs mokslininkų pateiktus duomenis, esą jau antri metai tęsiasi vadinamasis drėgnasis periodas (kuomet iškrenta gerokai daugiau nei įprastai kritulių), o šio periodo trukmė - dvylika metų. Jei šie teiginiai pasitvirtins, dar dešimt metų prisieis kęsti dažnus ir gausius kritulius, taigi ir neprognozuojamo masto potvynius. Pasak Juozo Bartlingo, su gamta nepasirašysi jokių sutarčių, nesudarysi jokių sandėrių ir esą niekas negali garantuoti, kad ateityje Lietuvos neužklups ir nenuniokos dar pavojingesnės, dar grėsmingesnės gamtos anomalijos.
Šyla klimatas - kyla potvynių grėsmė?
Hidrometeorologų tvirtinimu, tokio masto potvynis, koks užklupo Lietuvą rugpjūčio pirmąjį dešimtadienį, yra itin retas reiškinys vasaros periodu. Tokie potvyniai esą būdingesni pavasarinio polaidžio ar darganoto rudens metui - tik ne šilčiausiems metų mėnesiams. Deja, kaip jau minėta, gamtai neįsakysi...
Anot Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klaipėdos skyriaus viršininko Liongino Pakščio, didelę Europos dalį apėmusio galingo ciklono centras buvo susiformavęs būtent virš Lietuvos teritorijos, dėl to šiam kraštui, ypač rytinei ir vakarinei šalies daliai, ir kliuvo daugiausia kritulių. Prie gausaus kritulių kiekio esą dar prisidėjo ir dirbtinių tvenkinių pylimų griūtis (vanduo ištekėjo į upes), upėse bei kituose vandens telkiniuose įrengtų įvairių techninių įrenginių gedimai (dėl to sutriko vandens nutekėjimas) ir panašiai.
Be abejo, anot Hidrometeorologijos tarnybos atstovo, tokio didelio potvynio ir tokių sunkių jo padarinių nesitikėjo ir sinoptikai. Kita vertus, kaip esą rodo kelerių metų senumo įvykiai kaimyninėse Europos šalyse, kuomet didžiuliai potvyniai pridarė milijoninių nuostolių ir nusinešė šimtus gyvybių, niekas negali paneigti, jog panašių nelaimių ateityje nesulauks ir Lietuvos gyventojai.
Kai kurie mokslininkai mano, jog potvynių ir jų masto didėjimas tiesiogiai sietinas su visuotiniu klimato šilimu. Tai esą patvirtina konkretūs duomenys: 2000 metais Grenlandijos ledynų kraštai tirpo 1 metrą aukščio per metus, o dabar - po 10 metrų ir daugiau (kasmet)! Per pastaruosius 25 metus atitirpo didesni Grenlandijos plotai nei per ankstesnius šimtą metų. Nustatyta, jog kasmet maždaug kilometru sunyksta ir Antarktidos ledynas (tai rodo, jog ties ašigaliais šyla vandens temperatūra). Na, o tirpstant ledams, kyla ir pasaulio vandenynas. Kitaip sakant, pasaulinis klimato atšilimas nėra toks nepavojingas, kaip buvo manoma anksčiau, mat, mokslininkų žodžiais, toks reiškinys rodo, jog Žemė yra perkaitusi.
Pasaulio gamtos fondas perspėjo, jog pastaraisiais metais ypač sparčiai klimatas šyla didžiuosiuose Europos miestuose. Esą per pastaruosius penkerius metus šešiolikoje Europos miestų temperatūra vidutiniškai pakilo vienu laipsniu (lyginant su užfiksuotąja prieš 30 metų). Daugiausia klimatas šilo Londone - temperatūra pakilo net dviem laipsniais Celsijaus. Madride, Paryžiuje, Stokholme, Lisabonoje bei Atėnuose temperatūra pakilo pusantro laipsnio pagal Celsijų.
Kaip žinia, orą šildo dujos (anglies dioksidas), kurias į atmosferą išskiria elektros energiją gaminančios jėgainės ir automobiliai. Būtent dėl klimato šilimo, Pasaulio gamtos fondo atstovų tvirtinimu, ateityje gali daugėti tiek sausrų, tiek stiprių liūčių. Todėl Pasaulio gamtos fondo atstovai ragina Europos šalis mažinti anglies dioksido išskyrimą ir investuoti į alternatyvios energijos gamybą. Mat jei temperatūra ir toliau kils panašiais parametrais, kai kuriuose miestuose, mokslininkų teigimu, ilgainiui taps neįmanoma gyventi, kils dar didesnio masto stichinių gamtos nelaimių grėsmė.
