"Argi "Akistata" baisesnė už gyvenimą?!"
Nedideliame Liudvinavo miestelyje gyvenanti nuolatinė mūsų laikraščio skaitytoja Birutė Dežicienė, redakcijai atsiuntusi 2004 metų "Akistatos" prenumeratos kvitą ir tapusi viena iš laimingiausiųjų šioje loterijoje, mūsų aplankyta ne iš karto patikėjo, kad jai sugrąžinami visi prenumeratai įmokėti pinigai. Moteris net siūlė pusę pinigų pasiimti atgal - esą kokia gi nauda laikraščio žmonėms, jeigu visi pinigai grąžinami?..
Paklausta, kodėl laikraštį prenumeruoja visiems metams iškart (argi negaila didesnės pinigų sumos?), Birutė net sutriko iš nuostabos esą dėl "tokio" (nenuovokaus!) klausimo: taigi ir garantija, kad nepražiopsosi nė vieno savo mylimo laikraščio numerio, kai užpuola ūkio darbai, ir rami galva - nereikia sekti, kada baigiasi ketvirtis, kada prenumeratą pratęsti! Moteris sakė taip "ūkiškai" aprūpinanti namus spauda jau seniai - be laikraščių gyventi negalėtų. Ypač dabar, kai išėjo į pensiją - esą būdamas namuose nesužinai tiek, kiek naujienų priplaukdavo dirbant, todėl rimčiausias "informatorius" - laikraštis.
- "Akistatą" skaitome ir mudu su vyru, ir abi mūsų dukros, - sakė Birutė, priėmusi netikėtus svečius, todėl dešimties mėnesių anūkėlę Brigitą nors trumpai valandėlei patikėjusi vyrui Juliui. - Kai kas nors sako, kad baisus laikraštis, tai aš ginčiju: matyt, neskaitot jūs jo, kad taip sakot... Argi "Akistata" baisesnė už gyvenimą? Juk viskas, ką rašote laikraštyje, tai tik sustabdytos realaus gyvenimo akimirkos. O jų būna ir džiugių, ir liūdnų.
Birutė Dežicienė - ir pati anksčiau buvusi liūdno "Akistatos" straipsnio herojė. Prieš ketverius metus žuvo tris vaikus užauginusių Dežicų sūnus Artūras, kuriam tuomet buvo trisdešimt. Nors įvykį tyrę Marijampolės prokuratūros pareigūnai nustatė, kad vyras paskendo, Artūro artimieji ir šiandien nelinkę patikėti nelaimingo atsitikimo versija. Jie, patys aktyviai ėję sūnaus nelaimės pėdsakais, tebėra įsitikinę, kad prieš mirtį Artūras patyrė smurtą ir buvo įmestas į vandenį. Arba sūnus tapęs nuslėptos avarijos auka... Birutė sakė džiaugusis straipsniu laikraštyje apie Artūro mirtį ir tėvų dvejones. Nors publikacija prokuratūros pareigūnams buvo "ne rodiklis", tačiau, anot Birutės, nors žmonės sužinojo, kas ir dėl ko įtariamas, kaip ir kodėl delsė teisėsaugininkai, kurie nebuvo geranoriški. B. Dežicienė ir dabar linki "Akistatai" kuo daugiau rašyti apie neaiškiomis aplinkybėmis mirusių ar žuvusių žmonių artimųjų įtarimus, nuojautas, spėliones - tam, kad pareigūnai žinotų, jog kiekvienas Anapilin iškeliavęs pilietis visų pirma yra žmogus, o ne musė. Teisėsaugininkams Birutė linkėtų būti tokiems, kaip matomi filmuose: dingusių žmonių ieškoti iškart ir visų, o ne po kelių dienų ir tik nepilnamečių, nespjauti į ekstrasensų nuojautas, netingėti - apklausti nors ir visą kaimą, jeigu to reikia, tikrinti visus, net menkiausius, gandus ir nepasikliauti vien ekspertų išvadomis, kurios "neretai būna skubotos, pražiūrėtos, net nupirktos".
"Jauna pensininke" prisistačiusi Birutė, pastaruosius bemaž 30 metų dirbusi Liudvinavo seniūnijos raštvede ir buhaltere, puikiai pažįsta beveik visus seniūnijos žmones ir žino apie jų kasdienybę. Neretai Birutės, esą "vaikščiojančios enciklopedijos", pagalbos iki šiol kreipiasi ir Marijampolės policininkai, prireikus ieškantys, kur gyvena vienas ar kitas žmogus. Ne vieno skambučio anksčiau Birutė sulaukdavo ir iš žurnalistų (mūsų - taip pat), kuriuos domino Liudvinavo seniūnijos žmonių gyvenimas, nes ilgamete darbuotoja visi pasitikėdavo.
- Mūsų miestelis ir apylinkės negarsėja šiurpiomis tragedijomis - ir ačiū Dievui, - sakė Birutė, - bet būta visko. Labai skaudu prisiminti, kai netolimame kaime nepilnametis sūnus nužudė pusamžę savo motiną. Gaila man abiejų - ir aukos, ir žudiko, kuris savo gyvenime stokojo artimųjų meilės ir šilumos, o už grotų pasikorė. Koktu prisiminti ir mažamečius vaikus, kurie vienoje apsileidusioje šeimoje badaudavo, todėl ne kartą buvo pastebėti valgantys iš kaimynų šuns dubenėlio. Šiurpas nueina prisiminus patėvio išnaudotą mažametę, kuri paskui pagimdė jo kūdikį. Apie visa tai jūs esate rašę. Pirmiausia ir ieškau laikraštyje mūsų krašto žinių - domina, kas naujo jau skelbtose istorijose, kuo jos baigėsi, kokios buvo tragedijų priežastys, kaip gyveno žmonės, kad pateko į bėdą, ir panašiai.
Birutė sakė mananti, kad šviesesnis gyvenimas yra tų žmonių, kuriais rūpinamasi, kuriems rengiama pramogų, rodomas dėmesys ir tiesiama pagalbos ranka. Anot B. Dežicienės, taip yra Liudvinavo seniūnijoje, kurios siela yra kūrybinga ir energinga seniūnė Irena Lunskienė. Pastaruoju metu Liudvinavas garsėja įvairiais miestelio renginiais, koncertais, šventėmis, kuriose visada būna ir Dežicos.
- Taip ir gyvename, - šypsojosi Birutė. - Auginu anūkę, nes duktė brangina turimą darbą. Maniau, kas gi čia sunkaus - vaiką kasdien prižiūrėti, o dabar jau savo kasdienybės ramia pensija nebevadinu - nušokdina mane mūsų Brigitėlė!
Vlado GESAIČIO nuotr.:
- Birutė Dežicienė su anūkėle Brigita
