Šuniška istorija
(Seimo politikai - taip!)
Buvo karnavalas. Susirinkę įvairias pasakas vaizdavom, žvėrelius visokius. Aš asmeniškai šunį vaizdavau. Apsirengiau atitinkamai, urzgiau, lojau. Savo priešiškai nusiteikusiam bendradarbiui įkandau, viršininkui ranką palaižiau. Žodžiu, viskas tvarkoj, gražu. Netgi prizą gavau. Po to, aišku, pasivaišinom, atsipalaidavom.
Po to ėjau namo to šuniško kostiumo nenusivilkęs. Juoba kad netoli. Linksma taip, lengva. Iš džiaugsmo net sulojau, paskui staugt pradėjau. Negarsiai, bet šuniškai graudžiai.
Staiga kur buvę, kur nebuvę iš už kampo iššoko du šungaudžiai. Užmetė tokį tinklą ir tempia mane į mašiną, kur jau pilna lojančių šunų.
- Paleiskit!! - rėkiu. - Kur jūs mane tempiat? Juk aš - žmogus, o ne šuo!
- Žinom, žinom, - sako vienas šungaudys, - visi šunys taip aiškina, kai juos pagaunam.
- Bet ar aš panašus į šunį? Juk šunys kitaip atrodo.
- Et, dabar visokių veislių šunų pasitaiko. Kitas šuva ne tik į žmogų, bet ir į patį velnią gali būti panašus.
- Bet juk aš dviem kojom vaikštau, - šaukiu ir spiriuosi.
- Et, niekai. Šunis taip išdresuoja, kad jie ne tik dviem kojom vaikšto, bet ir dviračiais važinėja. Pats cirke mačiau, - aiškina šungaudys ir toliau į mašiną tempia.
- Aš - žmogus! Žmogus! - šaukiu, bet niekas dėmesio nekreipia. Viešpatie, ką daryti? Staiga toptelėjo: - Aš ne tik žmogus! Aš - girtas žmogus! - sušukau.
Šungaudžiai stabtelėjo.
- Ar jūs kada nors matėte girtą šunį? - jau padrąsėjęs klausiu.
Šungaudžiai purto galvas - ne, girto šuns jie nėra matę. Visokių šunų matė, o girtų - ne. Dar apuostė - kad tikrai įsitikintų, jog esu gerokai prisisiurbęs. Ir paleido.
Taip ir išsigelbėjau. O jeigu būčiau blaivus buvęs? Baisu ir pagalvoti, kas tuomet galėjo atsitikti. Todėl sakau: kalbos apie tai, kad alkoholis - absoliutus blogis, yra neteisingos.
Todėl labai pritariu Seimo nutarimui pardavinėti alkoholį degalinėse, sanatorijose ir prie bažnyčių. Nes tų šungaudžių visur gali pasitaikyti.
Juozas iš Balbieriškio
