Kokių tik palyginimų nėra susilaukusi Lietuvos politika? Dažnai ir pagrįstai jai pritaikomi teatrologijos terminai. Nesyk būta sportinės retorikos priepuolių. Politikos pamoksluose bei politikos kritikos tekstuose buvo išnaudotas kulinarijos bei konditerijos žodynas.
Nors su tikra politine praktika šiandieniniai lietuviai susidūrė tik po 1990-jų metų, tačiau parlamentarizmo pradinukų rekordinį skaičių pasiekė būtent šiandieninės kadencijos Seimas. Tikėtina, dar neužsimiršo rinkimų sėkmės apakintų darbiečių ar valstiečių dviračių išradėjai, leidę net A.Brazauskui- nomenklatūrinės administracinės politikos parti-archui - TV žiūrovams į akis aiškinti, jog reikia būti atlaidiems ir leisti Pekeliūno tipo politikams pasimokyti Lietuvos Seime. Pasimokys, pasimokys, o tada jau bus tikri politikai, turėjo patikėti nusivylę lietuviai.
Seimą politikos seminarija bandė padaryti daugelis atsitiktinių sėkmės riterių, pradedant Urdomos avantiūristu ir baigiant kokia nors Mikutiene, penkioliktais Lietuvos nepriklausomybės metais apsičiupinėjusia, jog greta valstybės valdžios ir privataus kapitalo vakarietiškos demokratijos statytojams privalu pripažinti trečią , lygiavertį veikėją- pilietinę visuomenę, nebenorinčią toleruoti valdžios dvarponių savivalės. Lietuva nepriklauso valdžiai, suverenas yra jos tauta ir jos piliečiai. Ir ne tik per rinkimus.
Vienu metu atrodė, kad normalaus intelektinio pajėgumo žmogus intensyviai ir kryptingai dirbantis net Seime šio to gali išmokti. Tačiau, ar nesusiduriame čia su kita viešai pagiežinga nuostata: kas darosi su tais, kurie jame praleido dvi ir daugiau kadencijų? Liaudis, o ir su ja ryšių nenutraukę seimūnai kartoja ne vieną lakų posakį, įrodinėjantį, kad politinė išmintis nėra tiesiog proporcinga Seime praleistų kadencijų skaičiui.
Politinės mažaraštystės sindromas, kurį dabartinės kadencijos Seime paskleidė keletas išskirtinio bukumo veikėjų, pasirodė ne toks jau nekaltas ir nepavojingas dalykas. Blogiau: jis pasirodė užkrečiantis net valdžios rūmų veteranams, kurių imuninė sistema buvo prisitaikiusi prie mažiau demokratiškų sąlygų. Štai net parti-archo ruduo, užklupęs Lietuvą vėsų pavasarį, pažėrė tokių juodų perlų, kad ateities istorikams tikrai bus, ką veikti. Kas mandram galvoje, tas rudenį ant liežuvio - dingtelėjo pribloškianti mintis, išgirdus A.Brazauską aiškinant, kas jį privertė atsistatydinti. Ogi visokie politikai, piliečiai ir visokie institutai, kuriuose dirba tik keli žmonės... Ne viešbučių rinka ir ne revizija Turniškių rezervate.
Užkratas plinta ir politinės krizės metu klostosi įspūdis, jog jau imama lenktyniauti, kas greičiau juo persirgs. Štai politiką su viralu Omini Laikas lygina liberalcentristas A.Čaplikas. Vardan politinių receptų jis griebiasi net enciklopedijos. Nedaug trūko, kad būtų ėmęs įrodinėti, kad seimūnai moka skaičiuoti, rašyti ir skaityti. Ir turi knygų bei enciklopedijų. Jis rimtai dėsto iš politikų tribūnos, kad būtinas „nacionalinis susitarimas dėl politinės sistemos atkūrimo, kuriame turėtų lygiateisiškai dalyvauti: verslas, politinis elitas ir žiniasklaida.“ Skaitytojas gali įtarti, kad seminaristo išmintimi prapliupo tikras lietuvių politikos elito grandas.
Tai dar ne viskas. Kalbama ir apie idėjas, partinius tapatumus bei vertybes. Įdomu, ar nėra tokios enciklopedijos, kurioje būtų aiškiai apibrėžtas skurdo šalies socialdemokratas- milionierius, konservatorius- abortmacheris ir liberalas-biurokratozauras, kaip nacionalinį išsigelbėjimo ratą atvirai garbinantis oligarchinį modelį. Tokie tipai bet kada, bet kur ir dėl bet ko susitaria, sukdami ratus partinėse karuselėse. Štai, mielieji, jums ir devintinės. Ir apskritai, visokie nepartiniai piliečiai, ko jiems kišti nosis, kur nereikia. Bus rinkimai- imkit elito sąrašus ir skaitykit. Pirmyn!
