Ieva Žutautaitė Sunku įsivaizduoti, kur dėtųsi praradusieji pastogę, jei nebūtų nakvynės namų. Pirmiausia įsteigti didžiuosiuose šalies miestuose, netrukus tokie namai ėmė kurtis ir mažesniuose miestuose, rajonų centruose.
Pasak Mažeikių nakvynės namų direktorės Zitos Jonauskienės, nuo 1993 metų veikiančioje valdiškoje pastogėje laikinas (pagal įstatymą - ne ilgiau kaip pusės metų trukmės), tačiau šiltas ir ramus prieglobstis jau buvo suteiktas keliems tūkstančiams rajono benamių, iš įkalinimo įstaigų grįžusių asmenų bei nuo smurtaujančių vyrų su mažais vaikais pabėgusių moterų. Vietų poreikis nuolat auga ir, prognozuojama, augs. Šaltuoju metų laiku namai būna perpildyti, nes neatsakoma nė vienam čion užsukusiajam...
Savamokslė rašytoja laukia paramos
Savera Arajuma (52 m.) - viena iš kelių dešimčių nakvynės namų gyventojų moterų. Kadaise už latvio, kaip pati sakosi, "vienai dienai" ištekėjusi, todėl nešiojanti nelietuvišką pavardę, moteris čia įsikūrusi su dviem sūnumis - Ernestu (18 m.) ir Raimondu (15 m.). 19 metų Saveros dukra gyvena ir mokosi Latvijoje, o šeimą jau sukūręs vyriausias sūnus Vaidas įsikūręs Telšiuose.
- Jaunystėje man nieko netrūko, net neįsivaizdavau, kad kada nors neturėsiu savo kampo, - prisiminusi kadaise buvusį laimingą ir sotų gyvenimą ilgesingai dėstė Savera. - Jaunystėje kartą skaudžiai nusivylusi savo mylimuoju Rimu, pati pasisiūliau būti Stasio žmona ir negalvodama, kiek toks karštakošiškumas kainuos, ištekėjau... Rimas, tarsi siekdamas man atkeršyti, irgi skubiai susirado merginą, vedė, tačiau nebuvo laimingas...
Tarp Saveros ir Rimo kadaise įsiplieskę karšti jausmai neišblėso - po gero dešimtmečio jiedu nusprendė palikti savas antrąsias puses ir... pasislėpti nuošaliame kaimelyje, esančiame jau Latvijos teritorijoje. Saveros sūnus Vaidas liko pas tėvą.
Nuo Rimo Savera susilaukė trijų pametinukų... Tuo laiku draugas dirbo kriminalinėje policijoje, tyrė vieną ypatingai svarbią nužudymo bylą, todėl jautėsi nesaugus. Beje, tikrasis Saveros vyras, Stasys, buvo susidėjęs su Tauragės blogiukais, tad, suprantama, irgi gyveno neramiai.
Atsitiko taip, kad Savera staiga neteko ir vyro Stasio, ir meilužio Rimo. Su Stasiu, Saveros įsitikinimu, susidorojo savi (vyriškis buvo rastas žiauriai nužudytas), o Rimo nužudymas, Saveros manymu, greičiausiai susijęs su turėtomis pareigomis...
Negana šių nelaimių - trumpam su vaikais išėjusi iš namų, našlė Savera grįžusi juos rado bebaigiančius supleškėti... Taip ir nepaaiškėjo, nei kas nužudė Stasį ar Rimą, nei kas padegė namelį... Kiek pagyvenusi šiltnamyje Savera nusprendė su vaikais keltis į Lietuvą, arčiau namiškių. Tačiau nutiko taip, jog likimo nelepinama moteris čia nusikalto ir keleriems metams atsidūrė Panevėžio moterų kalėjime.
- Atlikusi bausmę nuvykau į Mažeikius - ten gyvena sesuo su šeima, motina, - nenorėdama smulkiau prisiminti senų nuodėmių, toliau dėstė Savera. - Ankštame invalidės sesers bute mano didelei šeimai nebuvo kur dėtis, tad su vaikais patekome į nakvynės namus...
Anot Mažeikių nakvynės namų direktorės Zitos Jonauskienės, į Mažeikius atvykusiai Saverai buvo suteiktas gyvenamasis plotas, tačiau nelabai mokėjusi tvarkytis moteris greitai prarado ir butą, ir visą jame buvusį turtą. Nieko esą stebėtino - alkoholis dar niekam nepadėjęs... Tačiau pastaruoju metu, direktorės patikinimu, Zita keičiasi, pamažu pradeda kilti iš gyvenimo dugno...
Pasirodo, nuo mažų dienų į literatūrą ir žurnalistiką linkusi Savera pragyvenimui užsidirbdavo rašydama straipsnius į spaudą. O visai neseniai talentinga moteris baigė rašyti romaną "Juodoji zona". Tai autentiški prisiminimai iš Saveros bei jos dviejų vyrų gyvenimo ir iš Panevėžio moterų kolonijoje praleistų metų... Ištraukos iš šio romano buvo spausdinamos rajono spaudoje, susilaukė skaitytojų atgarsio, gero įvertinimo. Deja, nors dėl paramos leidžiant knygą Savera kreipėsi ir į vietos verslininkus, ir į kelis Seimo narius, reikiamos pinigų sumos kol kas nesurinko.
Savera viliasi, jog pardavus knygos tiražą pavyktų atiduoti skolą romano išleidimą finansavusiems geriems žmonėms ir dar šiek tiek liktų pačiai. Gal, girdi, galėtų nusipirkti kokią kuklią sodybėlę. Juk vasario mėnesį nori nenori nakvynės namus teks palikti...
Taigi jei atsirastų tautiečių, kurie sutiktų gyvenimo mėtytai ir vėtytai, tačiau bandančiai atsitiesti moteriai padėti, Savera būtų be galo dėkinga...
Beje, Savera mielai sutiktų mainais į kuklios sodybėlės nuomą prižiūrėti paliegusius senukus, dirbti pas ūkininkus. Kad darbo nebijo nei Savera, nei abu jos vaikai (moksleivis Raimondas ir šiuo metu pas ūkininką dirbantis jau pilnametis Ernestas), patvirtino ir nakvynės namų direktorė.
Senelių namuose bus ramiau?
Bernardas Vincevičius, 59 metų invalidas, jau, kaip sakoma, sėdi ant lagamino. Pusmetį nakvynės namuose praleidęs vyriškis laukia, kol bus sutvarkyti visi reikiami dokumentai ir toliau gyventi bus perkeltas į Rietavo senelių globos namus.
Pasak dar visai gražiai atrodančio, tačiau sveikata nesidžiaugiančio vyriškio, trys dukros tėvu neturinčios kada pasirūpinti, nes užimančios aukštas pareigas, dažnai važinėjančios po užsienį. Kur ten joms, girdi, rūpės invalidas tėvas, jei nereik ir motinos...
Su vienišiaus dalia susitaikęs Bernardas džiaugėsi, kad yra valdiškų prieglaudų, nes jei jų nebūtų, vaikų atstumti, namus praradę ligoti seniukai, girdi, nuo bado ir šalčio mirtų tiesiog gatvėje.
Nors vyriškis nesiskundė gyvenimo sąlygomis nakvynės namuose, vylėsi, jog senelių prieglaudoje bus ramiau. Mat vakarais čia, girdi, tampa ne tik labai linksma, bet ir per daug triukšminga. Nors ir draudžiama, litą kitą dienos metu pas žmones užsidirbę ar prie prekybos centrų prisielgetavę nakvynės namų gyventojai, anot Bernardo, sugrįžta arba jau pakaušę, arba su pilnu buteliu kišenėje. O jau tada...
Ar Bernardo nebaugina senelių namai - tokiose įstaigose, kiek teko girdėti, irgi netrūksta stiklelio mėgėjų, triukšmadarių. Ar nebūtų geriau susirasti kokią irgi vienišą pagyvenusią panelę?
- Tai kad jau negaliu apie paneles galvoti - esu invalidas, - liūdnai šyptelėjo Bernardas Vincevičius. - Abi kojos atimtos...
Kūdikio auginti nežada, bet pašalpos neatsisakė
Trisdešimtmečio tuoj sulauksianti Ingrida J. nakvynės namuose leidžia jau antrą pusmetį. Šiai moteriai buvo padaryta išimtis pagyventi ilgiau, nes artimiausiomis dienomis ji turi... gimdyti!
Su tokiomis gyventojomis kaip Ingrida anot nakvynės namų socialinių darbuotojų - vienas vargas. Panelę prisieidavo ir į moterų konsultaciją palydėti, ir nepamiršti, kada kitas vizitas. Negana to, paskutines nėštumo savaites vaikštančią motiną dar būtina saugoti ir naktimis, mat ji iki šiol niekaip neatsikrato seno pomėgio "zylioti". Ingrida, girdi, apie vidurnaktį išsipustanti ir išlekianti pas tokį seniuką, su kuriuo lyg vasarą susipažino miesto šokiuose.
Ne, kaip tvirtina ir pati Ingrida, ne šis senyvo amžiaus mažeikietis esąs jos būsimo kūdikio tėvas. Kažkas kitas. Kai Ingrida pastojo, draugavo su trimis vyrukais...
Rimtų psichikos bėdų turinti 27 metų būsimoji motina, beje, nė nesiruošia kūdikį auginti - jau yra pareiškusi naujagimio atsisakysianti dar ligoninėje. Kam jai, girdi, tokį vargą užsikrauti! Tačiau sužinojusi, jog Socialinės rūpybos skyrius būsimoms motinoms skiria kelių šimtų litų pašalpą gimsiančio kūdikėlio kraiteliui ir rūbeliams įsigyti, Ingrida šių pinigų neatsisakė. Juos, žinoma, išleido savoms reikmėms... Kaip, matyt, išleis ir nemenką - maždaug 700 litų - gimdymo pašalpą. O į pasaulį paleistu gyvu padarėliu galės pasirūpinti valstybė...
Tokių moterų kaip Ingrida nakvynės namuose pasitaiko ne taip retai. Socialinės darbuotojos dar gerai pamena tokią Sonatą Tamušaitytę, formaliai - daugiavaikę motiną, o iš tikrųjų - nutrūktgalvę bastūnę.
Nuo kito nakvynės namų gyventojo susilaukusi sūnelio Luko, ši moteris, sako, iš pradžių planavo jį auginti pati (anksčiau Sonatos pagimdytas dukteris globoja svetimi žmonės), tačiau motiniška meilė greitai išgaravo. Draugai švilpt - ir motinos šalia vaiko nėra... Mažiausią nakvynės namų gyventoją prisiėjo perkelti į kūdikių namus, o Sonatą išprašyti lauk. Nakvynės namų direktorė sakė neseniai Sonatą sakė mačiusi jau vėl pilvotą...
Benamį paremia kunigas
Nakvynės namuose jau ketvirtas mėnuo gyvenančiam Vladislavui Perminui (60 m.) pasisekė - sužinojęs, kad čion atvežtas susilaužęs koją benamis, vienišą nelaimėlį pradėjo remti Mažeikių bažnyčios kunigas. Dievo tarnas nevaikštantį Vladislavą sušelpia pinigėliais (nuo antrojo gyvenimo nakvynės namuose mėnesio reikia mokėti - per mėnesį pakloti po 37 litus), atveža bulvių, burokėlių, kitokių maisto produktų. Bėda, anot Vladislavo, tik ta, kad valgyti reikia gamintis pačiam, o iš kur tam imti jėgų?
Kur Vladislavas dėsis, kai po pusmečio prisieis susikrauti daiktus ir užleisti vietą nakvynės namuose?
- Virvę ant kaklo - ir bus ramu, - nesuprasi, ar juokais, ar rimtai tarstelėjo šešiasdešimtmetis. - Neturiu nei artimųjų, nei giminaičių - svetimi juk nepriims...
O kadaise Vladislavui netrūko nieko: su mylima žmona ir dukra gyveno Mažeikiuose, kelių kambarių bute, turėjo darbą, gerai jautėsi. Per trumpą laiką prarasta viskas: iširo šeima, Vladislavas prarado darbą, dukra išrūko kažkur į Archangelską, valstybė už įsiskolinimą atėmė butą, galų gale Vladislavas šiek tiek apgirtęs krypavo gatve, paslydo ir sunkiai susižalojo...
Be abejo, dėl šių netekčių didelė dalis kaltės tenka ir pačiam Vladislavui, tačiau kuris tau norės pripažinti savo klaidas...
