Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Ir Dalia Ališauskaitė (34 m.), ir jos sugyventinis bendrapavardis Povilas (44 m.) - Ukmergės rajono PK areštinėje. Abu suimti dėl Dalios septynmečio sūnelio Valentino tyčinio nužudymo. Abu per apklausas daugiau verkia nei kalba. Bet ašaras jiedu greičiausiai lieja ne dėl to, kad pagaliau susiprotėjo, ką padarę. Pareigūnai įtaria, jog sadistų porelei ne staiga pagailo nukankinto vaiko, o pradėta baimintis artėjančios atpildo valandos... Siekdami išvengti griežčiausios už tokį nusikaltimą skiriamos bausmės, sugyventiniai kaltę verčia vienas kitam...
Užkasė pagriovyje
Į Ukmergės rajono PK pareigūnų rankas už sendaikčių pardavinėjimą, tam neturint leidimo, atsitiktinai įkliuvusi niekur nedirbanti, pastovios gyvenamosios vietos neturinti Dalia Ališauskaitė ryžosi atskleisti daugiau nei du mėnesius paslaptyje laikytą kraupią šeimos tragediją. Ji prisipažino, kad Ukmergėje, Antakalnio gatvėje, anksčiau nuomotos sodybos teritorijoje, prie pakelės krūmokšnių užkastas nužudytas josios sūnelis Valentinas. Negalėdami patikėti savo ausimis pareigūnai nedelsdami nuvyko į Dalios nurodytą vietą. Keliasdešimt centimetrų gilyn, iškasant užverstas šiukšles, ir kastuvas užkliuvo už drabužėlių skiaučių... visas kūnelis, lūžę daug šonkaulių, pakenkti vidaus organai).
Per pirmąsias D. Ališauskaitės ir jos sugyventinio P. Ališausko apklausas pareigūnams pavyko išsiaiškinti, jog mažasis Valentinas patėvio buvo mirtinai sumuštas už tai, kad vasarą ruošdamasis į mokyklą būsimasis pirmokėlis negražiai parašė raideles...
Mažojo Valentino šermenimis ir laidotuvėmis rūpinosi jo seneliai, Dalios tėvai, bei neseniai nusižudžiusio Valentino tėčio (pastarąjį Dalia pametė pavasarį susipažinusi su Povilu) giminaičiai. Ukmergės rajono PK viršininko pavaduotojas Rolandas Kiškis pasiteiravo, ar areštinėje laikoma Dalia nepageidautų nuvykti į sūnelio šermenis. Ši sutiko. Tačiau antrankiais surakinta moteris šarvojimo salėje tepraleido keliolika sekundžių - vos ją išvydę, artimieji ir giminės ėmė garsiai piktintis, vyti lauk...
Motina sapnuodavo nužudytą sūnų...
Iki šiol Dalia Ališauskaitė kategoriškai atsisakė bendrauti su spaudos bei televizijos žurnalistais. Su sunkių įtarimų slegiama moterimi "Akistatos" korespondentei vis dėlto pavyko pasikalbėti.
- Aš, žinokit, dabar nerandu sau vietos, man labai skaudu, kad taip atsitiko, bet aš vaiko tai tikrai nemušiau, - nors Dalia dėjosi labai kenčianti, šie jos žodžiai padvelkė šalčiu ir nenuoširdumu. - Seniai norėjau ateiti į policiją ir viską papasakoti, bet neturėjau galimybių - Povilas tiesiog nepaleisdavo iš akių...
Pasak D. Ališauskaitės, iki tos nelemtos liepos 28-osios ir sugyventinis jos sūnaus Valentino nebuvo palietęs nė pirštu. Kaip ir ji, vaiką mylėjo! O tąvakar labai susinervino...
Kai Povilas už "negražų raštą" vaiką negailestingai pritrankė, Dalia sakė likusi prie mažėlio budėti - taip prastai šis jautęsis, vos kvėpčiojęs, tai atgaudavęs, tai prarasdavęs sąmonę. Tačiau nors ir suprato, kad tokios sunkios būklės vaiką reikėtų kuo greičiau vežti į ligoninę, motina to nepadarė. Kaip dabar Dalia tvirtina, neleido Povilas... Na, o kai visą naktį prie ligoniuko lovos budėjusią Dalią paryčiu pakeitė sugyventinis, sūnelis esą ir pasimirė...
- Povilas mane iškart įspėjo: kam nors apie tai išplepėsi - mirsi ir tu, - toliau pasakojo Dalia. - Tai ir tylėjau...
Tik ką tvirtinusi, kad iki tol Povilas nebuvo smurtavęs nei prieš ją, nei prieš jos sūnelį, Dalia staiga prisipažino nuo sugyventinio vis dėlto kentėjusi. Kaip ir Valentinas. Tačiau niekam nesiskundusi, nes bijojusi dar didesnio smurto. Dar kiek pamąsčiusi Dalia ėmė tvirtinti priešingai. Piktokai pareiškė, jog vieną kartą kažkas iš kaimynų, pamatę vaiką mėlynu paakiu, apskundė "vaiko teisėms", tačiau atvykusiems tarnybos darbuotojams sūnus patvirtino, kad susižalojo atsitrenkęs į stalą...
Nors, kaip minėta, Dalia akivaizdžiai blaškėsi tai demaskuodama sugyventinio žiaurumą, tai stodama jo ginti, galiausiai moteris prasitarė sugyventiniui niekada nedovanosianti už sūnelio žūtį, nutrauksianti su Povilu "visas draugystes". Jis, girdi, iš tiesų buvęs "kažkoks neaiškus" - pirmoji Vilniuje gimusio ir augusio Povilo žmona, kaip Dalia sakė sužinojusi, keistomis aplinkybėmis žuvo, o antroji, su mažu vaiku gyvenanti viename Ukmergės rajono bažnytkaimyje, nuo vyro pabėgo...
Pasiteiravus apie Valentino šermenis, Dalia staiga apsiašarojo ir pasiguodė buvusi išvaryta iš šarvojimo salės. Ne, ji sakė nė nebandanti savęs teisinti, suprantanti, kad grotų išvengti nepavyks, tačiau, tvirtino, sugrįžusi iš pataisos namų visų pirma nuskubėsianti į Dukstynos kapinaites, ant nukankinto sūnaus kapelio padėsianti gėlių.
- Aš Valentuką beveik kasnakt sapnuoju, - prisipažino Dalia. - Vien gerai... Jis toks linksmas, laimingas...
Ir dar dėl vieno dalyko motina sakė kovosianti kiek galėsianti: kad kuo greičiau susigrąžintų antraklasę dukrytę Linutę, dabar gyvenančią Ukmergės vaikų globos namuose. Tačiau Linutė, kaip sužinojome, džiaugiasi pagaliau išvaduota iš pragaro ir ne tik nenori pas motiną sugrįžti, bet ir nepageidauja, kad ši globos namuose ją aplankytų!
Į globos namus Lina pateko šiųmetės gegužės pradžioje - paaiškėjus, kad motina ir patėvis ją nuolat muša, kankina. Už Linutei padarytas skriaudas motina ir jos sugyventinis buvo teisiami visai neseniai - rugsėjo pabaigoje. Teismo posėdžio dalyviams pasiteiravus, kur esąs Dalios sūnelis Valentinas, ši pareiškė vaiką išvežusi pas draugus į Vilnių ir piktai burbtelėjo: "Ką, nejau manim netikite, kad klausinėjate?" Pasirodo, tuo laiku Valentinas jau ilgiau nei mėnesį gulėjo užverstas šiukšlėmis...
Kaimynai baisisi valdžios abejingumu
Ukmergės miesto Antakalnio gatvės gyventojai, buvę Dalios Ališauskaitės kaimynai (neseniai Dalia, greičiausiai bandydama sumėtyti pėdas, su Povilu išsikėlė gyventi į to paties rajono Žeimių kaimą) "Akistatos" žurnalistei pareiškė pasipiktinę ir pasibaisėję tiek sugyventinių porelės žiaurumu, tiek visišku rajono globos ir rūpybos įstaigų darbuotojų abejingumu. Vienas per kitą žmonės tvirtino ne kartą anonimiškai skambinę į valdiškas institucijas pranešdami, kad mažametis Valentinas - mušamas ir kankinamas, tačiau taip ir nesulaukė jokios valdininkų reakcijos.
Palina Kaušienė, Laimutis Jackūnas ir kiti netoliese gyvenantys ukmergiškiai "Akistatai" patvirtino Valentiną ne kartą matę "visą mėlyną", prakirstomis lūpytėmis, ištinusiais ir pajuodusiais paakiais. Ir Dalios, ir jos sugyventinio Povilo teiravęsi, kas vaikui atsitikę, o šie, begėdžiai, išvertę akis meluodavo, neva Valentukas "kaip beždžionė karstęsis po medžius" ir iškritęs; kad šiaip lėkdamas už ko užkliuvęs, pargriuvęs; o kartą sugyventiniai esą pradėjo šnekėti, neva Valentukas pateko į avariją!
Taip ir nesulaukę pagalbos ar dėmesio iš valdiškų institucijų, neapsikentę kaimynai Povilą įspėjo apsiraminti, neskriausti vaiko. Priešingu atveju pagrasino jį patį prilupsiantys. Tada sugyventiniai Valentuką ėmė slėpti nuo pašalinių akių: griežtai drausdavo vaikui išbėgti į kiemą, o užsukus kaimynui, "mėlyniuotą" mažylį uždarydavo kitame kambarėlyje. Arba išvis neįsileisdavo svetimų...
Žmones labai siutino ir tai, kodėl Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojai nesusidomėjo, kur kelis mėnesius Valentukas pradingęs, kodėl nesiaiškino, kai jis rugsėjį nepasirodė nė vienoje Ukmergės mokykloje. Aplinkiniai sakė girdėję, kad vaikų teises besiskelbianti ginanti tarnyba Daliai nuolaidžiaudavusi dėl to, jog vienas šios tarnybos darbuotojas - buvęs Dalios bendraklasis, o Dalios tėvai - tarnybos vadovės kaimynai... Tai viskas, girdi, ir buvo dangstoma, slepiama...
Buvę kaimynai kategoriškai paneigė Dalios tvirtinimą, neva po Valentino nužudymo Dalia sugyventinio nebuvo paleidžiama iš akių, taigi neturėjo galimybės policijai pranešti apie įvykdytą nusikaltimą. Dalia, girdi, kone kasdien viena ar su draugėmis bastydavosi po miestą, o sugyventinis girtas drybsodavo namuose. "Už tokį baisų nusikaltimą neturėtų būti jokio gailesčio, abu reikėtų nuteisti iki gyvos galvos", - siūlė pasipiktinę kaimynai.
Skriaudžiamų vaikų - daug, darbuotojų - tik keturi
Ukmergės rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos vadovė Asta Leonavičienė nenorėjo pripažinti, kad tarnybos darbuotojai galėjo išgelbėti Valentuką, tačiau to nepadarė. Pasak A. Leonavičienės, pasitaiko, kai vienas vaikas šeimoje yra skriaudžiamas (turėta omenyje Dalios dukra Linutė), o kitas - mylimas. Todėl esą niekada nereikia skubėti vaikų atimti iš tėvų. Ar galima "mylimą vaiką" taip žiauriai mušti, kankinti? Vaiko teisių gynėja pareiškė neturėjusi informacijos, kad Valentukas motinos ar jos sugyventinio būtų buvęs skriaudžiamas. Kiek pagalvojusi, tarnybos vadovė vis dėlto pripažino vieno anoniminio skambučio sulaukusi, tačiau nuvykusiam darbuotojui Valentinas esą paaiškinęs, jog susižalojęs pats - atsitrenkęs į stalą... Kodėl buvo nueita lengviausiu keliu - nesikreipta į policiją, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas (juolab kad tuo laiku dar buvo tiriami Valentino sesutės mušimo faktai!), nesiaiškinta, ar vaikas nebuvo prigrasintas nuslėpti tikrąsias sužalojimo aplinkybes, nepasikalbėta su kaimynais, pagaliau - įtartina šeimynėlė nepradėta lankyti dažniau nei kitos!? Asta Leonavičienė atsakė, jog pas Dalią Ališauskaitę buvo atvažiuota ne vieną kartą, tačiau niekas vidun neįsileidęs. Be to, girdi, maži vaikai labai dažnai "užsigauna patys", na, o kai policija tyrė Linutės sužalojimus, esą galėjo pasidomėti ir tuo, ar neskriaudžiamas ir Valentinas... Galiausiai vaikus ginančios (?) valdiškos įstaigos vadovė pareiškė rajone turinti apie tūkstantį padidintos rizikos šeimose gyvenančių vaikų, o darbuotojai esą tik keturi. Taigi ir labai stengiantis, girdi, visų nesužiūrėsi...
Gresia nemalonumai
Taip teisintis būtų galima nebent tuo atveju, jei smurtautojų šeima Vaiko teisių apsaugos tarnybai nebūtų buvusi žinoma. O dabar, kaip minėta, dėl sumušimo sugyventiniai jau buvo praradę vieną vaiką, už tai nuteisti, be to, buvo signalų, kad kenčia ir mažasis Valentinas... Tai ko dar buvo galima laukti ir tikėtis? Ir kuo tokį tarnybos neveiklumą pavadinti, jei ne nusikalstamu abejingumu?! Šalia šio kyla dar vienas klausimas: nejau viskas tuo ir pasibaigs, niekas nesiaiškins Valentuko tragedijos priežasčių ir neįvertins vaiką turėjusių apginti darbuotojų veiksmų, o tiksliau - nieko neveikimo?
Vaiko teisių kontrolierės patarėja Svetlana Kulpina "Akistatos" žurnalistę patikino, jog šis Ukmergės rajono Vaiko teisių apsaugos tarnybai didelę gėdą darantis atvejis tikrai neliks užmirštas, atitinkamai neįvertintas. Patarėja sakė jau kalbėjusis su tarnybos vadove Asta Leonavičiene ir paprašiusi pateikti visą medžiagą apie Dalios Ališauskaitės šeimą ir įvykdytą baisų nusikaltimą. Ponia S. Kulpina nustebo išgirdusi, kad vaiko teisių apsaugos tarnyba buvo gavusi anoniminį pranešimą apie tai, jog Valentinas - sumuštas, tačiau patikėjo vaiko žodžiais, neva jis susižalojęs pats. Anot kontrolierės patarėjos, reikėjo tučtuojau vaiką atimti iš šeimos ir viską pilnai išsiaiškinti.
S. Kulpina patvirtino, jog nustačius, kad Ukmergės rajono Vaiko teisių apsaugos tarnyba dirbo aplaidžiai, bus kreiptasi į rajono savivaldybę dėl nuobaudos tarnybos vadovei ar kitiems atsakingiems darbuotojams paskyrimo.
Drauge S. Kulpina informavo, jog visi Lietuvos piliečiai, turintys informacijos ar įtariantys apie kaimynystėje skriaudžiamus vaikus, neturėtų likti abejingi. Būtina nedelsiant apie tokius atvejus informuoti artimiausią Vaiko teisių apsaugos tarnybą, policiją, o jei padėtis nesikeičia - skubiai pranešti Vaiko teisių apsaugos kontrolierės įstaigai. Šios įstaigos darbuotojai esą tiria net ir anoniminius pranešimus.
