Pirmadienis Šiandien jau šilta, viso labo -10. Ryte ant kranto išsikėlė dvi žmonių grupės. Kažką stato. Tie, kurie skurdžiau apsirengę, dažnai mini kažkokią motiną ir iš turtingiau apsirenguiųjų prašinėja cigarečių.
Antradienis Šiandien į mūsų kaimenę atėjo svečių. Vadino save vokiečiais ir vaišino bananais. Skanu.
Trečiadienis Vakar vakare musų kaimenę aplankė rusai. Vaišino ugniniu vandeniu ir vadino mus čiukčiais. Po trečios stiklinės nugriuvau snapu į pusnį. Ryte pajutau, kad akys žvelgia į skirtingas puses. Turbūt bananų persivalgiau.
Ketvirtadienis Buvau pas rusus. Žmogus su lokenų kailiniais parodė ranka į vokiečių pusę ir pasakė: "Atnešk bananų, čiukčia, tada įpilsiu". Jo vardas Kostia. Labai širdinga asmenybė. Šįkart miegojome pusnyje dviese.
Sekmadienis Vokiečiai duoda bananų vis nenoriau.
Antradienis Vakar vokiečiai išvis nedavė bananų. Nudžioviau iš jų kažkokį gelžgalį su laidais ir atitempiau Kostiai. Jis pasakė, kad čiukčia šaunuolis, ir įpylė stiklinę spirito. Paskui išgėrėm dar už sėkmingą biznį. Į pusnį miegoti nėjome - Kostia užmigo prie stalo, o aš taip ir nesugebėjau pasiekti durų.
Trečiadienis Šiandien vokiečiai atėjo pas rusus ir reikalavo atiduoti anteną. Kostia pasakė jiems kažką rusiškai. Vokiečiai jo pasiūlymu nepasinaudojo ir išėjo nieko nepešę. Vakare atėjo daryti kratos mūsų kaimenėje. Ieškojo manęs, kad kažkokį kailį išdirbtų. Nieko sau mokesčiai už biznį!..
Ketvirtadienis Naktį, kai visi miegojo, perridenau rusams visas vokiečių statines su saliarka. Pas vokiečius - panika. Milžinas ryžas vokietis šaudė iš šautuvo ir rėkė: "Rusiše čiukčia - partizan!" Durnius! Nereikėjo šykštėti bananų!
Penktadienis Vokiečiai sėdi be kuro ir be radijo. Šiandien truputį atvėso (-40), ir jie sutiko sėstis už derybų stalo. Aš dabar gyvenu Kostios kambaryje. Jis sako, kad verslininkui reikalingas stogas.
Šeštadienis Derybos tęsiasi. Vokiečiai vadina mane rusų mafiozu. Pasirodo, visos jų statinės su saliara buvo pažymėtos. Kostia pateikė jiems dokumentus, kad visos statinės paimtos kaip trofėjai dar 1945 metais, generolo Mirošničenkos tankų divizijos prasiveržimo į Špandau miestą metu.
Sekmadienis Rusai pardavė vokiečiams statinę saliarkos už 1000 eurų ir tris dėžes bananų. Ką ir bekalbėti, bananai - puiki užkanda! Pasinaudojęs pūga, nuėjau pas vokiečius ir atridenau statinę atgal. Kam taip padariau - pats nežinau. Turbūt iš principo.
Pirmadienis Rusai grąžino vokiečiams statinę už 200 eurų ir butelį vyno. Dieve mano, kokią šlykštynę geria tie vokiečiai!
Trečiadienis Rusai reikalauja už saliarką rublių, o vokiečiai turi tik eurus. Kostia organizavo valiutos biržą. Euro kursas iškart ėmė smukti. Šiandien už rublį galima nusipirkti 176 eurus.
Šeštadienis Vokiečiai prašo saliarkos į kreditą. Kostia žadėjo pagalvoti, o kol kas pasiūlė humanitarinę pagalbą - stiklinę saliarkos per dieną. Man paaiškino, kad ši humaniška akcija pakels mūsų prestižą. Hm... sudėtingas reikalas tas biznis.
Sekmadienis Vokiečių moterys prašosi pas mus į darbą. Jas galima suprasti - pas mus šilta ir linksma. O dabar tikriausiai bus dar linksmiau.
Pirmadienis Kostia pareiškė, kad pas vokiečius nėra demokratijos. Ir jis visiškai teisus! Vokiečių viršininko - bjauri fizionomija, ir apskritai jis kažkoks spaudikas - susirūpinęs dėl kažkokių nusususių poros tūkstančių eurų.
Antradienis Kostia nepasivargino paaiškinti vokiečiams, kaip kurti demokratiją, ir jie mušasi jau antrą dieną. O mes žiūrime. Baisiai įdomu. Aš šiandien stačiau 10 000 eurų už tą ryžą, bet vargšeliui pačioje muštynių pradžioje užvažiavo taburete per galvą. Tolimesniame demokratijos kūrime jis nebedalyvavo.
Trečiadienis Tegyvuoja biznis! Rublio kursas vis kyla. Man paskyrė atskirą kabinetą ir apsaugą. Nieko nepadarysi, vokiečiai - ganėtinai laukinė tauta: trinasi aplink mūsų teritoriją su kirviais. Aha, papūskit man į uodegą, be apsauginių aš niekur nevaikštau!
Penktadienis Kostia parodė man Ryžo išduotą raštelį. Dabar mano draugas valdo barono fon Šnapo pilį Vokietijoje. Pats Ryžas prieštaravo tokiai privatizacijai, bet jo draugai parodė jam taburetę ir jis greitai nusileido.
Trečiadienis Žiemojimas eina į pabaigą. O gaila! Visai įmanomas daiktas, kad vokiečiams dar liko viena kita firma ar pilaitė. Kostia įkalbinėja mane važiuoti su juo į Rusiją. Sako, kad būtent dabar jo šaliai reikalingi tokie biznieriai kaip aš.
Be datos. Lik sveika, Antarktida! Sako, kad Rusijoje yra daug darbo. Kostia sakė, kad šalia Rusijos gyvena ne tik vokiečiai, bet ir daugiau visokių tautų. Puiku. Vokiečiai pernelyg gerai mane pažįsta, o su kitais dar tik teks susipažinti. Vyručiai!.. Aš pas jus ateinu!..
