BINGO
Apsakymas
Dievas šį neaukšto ūgio, prakaulaus veido, susimąsčiusio žvilgsnio pliktelėjusį ir visada apšepusį žmogelį pašaukė prieš 58 metus. Ir jis atėjo. Silpnas, bejėgis, nustebęs nuo gausybės garsų, daiktų ir atsivėrusios didžiulės erdvės, savo klyksmu pasveikino šį pasaulį. Bet neaišku, ar tai buvo diena, ar naktis, rytas ar vakaras. Nėra liudytojų, jie nužudyti! Nėra išlikusių ir asmens dokumentų. Nei paso, nei gimimo liudijimo, nei socialinio draudimo pažymėjimo. Tik antroje baudžiamojoje byloje, kaip ir pirmojoje, užrašyta, jog gimė spalio 19 dieną.
Ir visgi manoma, jog jis gimė rudens naktį, kai medžiai, šlykščiai apsinuoginę, stovėjo šalikelėj lyg parsidavinėjančios moterys, o ant žemės lyg šilkas šiugždėjo pageltę lapai. Kiemsargiai jų dar nespėjo subraukti į šiukšlių dėžes, o gal ir nesiruošė šluoti, laukė lapkričio, kai nukris paskutiniai lapai ir daugiau nebereikės brūžinti šaligatvio ar kelkraščio.
Ta naktis buvo ne tik tamsi, bet ir žvarbi, tarsi liudytų, jog žmonių giminė ateina visai iš kito pasaulio. Ir kas iš ten ateina, tas pasmerktas vienatvei. Ir kančiai. Bet argi nuostabu? Vis tiek kada nors gimsti ir miršti. Amžino vidurio nebus. Gal kam ir geriau seksis, o kam - prasčiau. Gal ką nors surasi arba prarasi, bet vis tiek eisi į priekį. Tai ir bus viltis. Jei niekur nepritapsi, būsi reikalingas tik pats sau, kad pasakytum, jog nelabai kaip sekasi, nes nuo visų atsiskyrei. Pasaulis pabodo, kaimynai įgriso, nuo draugų bėgi, nelankai bažnyčios, Dievui nesimeldi ir nieko iš jo neprašai, nes žinai, jei palaidos, niekad iš ano pasaulio nesugrįši.
Jis buvo toks beviltiškas valkata, kad, vos pasirodęs pas Darbo biržos inspektorę, susilaukdavo ne užuojautos, bet paniekos. Ir apskritai visi tie bedarbiai - valkatos, girtuokliai, prostitutės, narkomanai, po amnestijos grįžę iš kalėjimų ir kolonijų buvę nusikaltėliai, netgi likviduojamų įstaigų tarnautojai ar subankrutavusių įmonių darbininkai - velniai žino, ko čia ieško. Gal darbo, o gal pinigų? Bet darbo, kaip ir pinigų, nėra. Ir jų niekad daugiau nebus. Net premjeras tai paliudijo - pinigų yra tiek, kiek yra, ir jų daugiau nebus. Ir tai visi žino. O jei žino, tai ko čia ieško? Ačiū Dievui, kad visus tuos bedarbius gali vaikyti po visą miestą, siūlyti tokias darbovietes, kur jie niekad neįsidarbins, nes tokių ar panašių darbininkų niekam nereikia ir niekad nereikės. Darbo birža tik konsultuoja, pataria, kaip kalbėti su darbdaviais, moko, kaip sudaryti įsidarbinimo planą, o jei kas per pažintis kur įsitrina, tai yra akivaizdus šios institucijos laimėjimas. Taip, institucijos, kurioje kasdien apsilanko šimtai bedarbių. Toks jau atgimstantis pasaulis, tokia darbo rinkos paklausa ir pasiūla - pinigų valstybės kišenėje yra tiek, kiek yra, ir jų daugiau nebus. Be abejo, šią tiesą, kurią taip dažnai kartojo politikai, besirūpinantys tautos gerove, žinojo ir jis, todėl didelių vilčių nepuoselėjo. Suprato, jog tokių bėdžių kaip jis - ne vienas, ne dešimt, ne šimtas, o tūkstančiai. Ir kiekvienas - su tuo pačiu klausimu: o kas bus rytoj arba poryt? Nieko, velniai griebtų, nebus. Nieko!
Kai nebegalėjo užsimokėti už komunalines paslaugas, pardavė butą. Nakvojo kur pakliuvo. Iš pradžių pas vieną kitą pažįstamą. Tačiau jie irgi buvo ne bajorai, ne verslininkai ir ne bankininkai, todėl ilgai ant svetimo sprando nesėdėsi. Kiekvienam sava bėda - lyg prakiurę dantys. Maudžia, skauda, o sutaisyti nėr už ką. Rinka: paklausa ir pasiūla! Ir tavo konstitucinės teisės bei graudus kunigo pamokslas per Mišias - mylėk savo artimą kaip pats save. Jis mylėjo ne tik save, bet ir artimą. Ilgai pas juos neužsilaikydavo. Pernakvojęs ankstų rytą išeidavo į mirusį miestą ir glausdavosi kur pakliūva - tokių vietų mieste buvo nemažai. Laukdavo, kol pabus pasaulis, kol gatvėmis nuzvimbs pirmieji troleibusai su laimingaisiais, šį ankstyvą rytmetį kažkur skubančiais. Susigūžęs tūnodavo stotelėje, žiūrėdavo į tų žmonių veidus ir kartodavo: "Jie laimingi. Kažkur skuba, paskui sugrįžę namo apkabins žmonas, vaikus. Pasaulis nuostabus! Taip, pasaulis labai nuostabus net ir tada, jai tau atrodo nemielas. Aukščiau galvą, ereli! Laimės šiame pasaulyje yra tiek, kiek yra. Ir daugiau jos nebus". Paskui slampinėdavo po miestą, spoksodavo į parduotuvių vitrinas, kur tarp blizgančių daiktų matydavo savo suvargusį veidą, ir jam vėl primindavo, jog ne tik šis pasaulis amžinas, bet ir jis pats amžinas, nes laikas sustojo. Ir jau visai nesvarbu, ar dienos šviesa, ar naktis. Didelė, labai didelė erdvė atsivėrė. Bet ir ji kada nors susitrauks ir pavirs didžiuoju niekuo. Žinojo, kad taip būtinai bus, nes pinigai už parduotą butą tirpte ištirpo, o gyventi kaip valkata taip ir nepramoko, todėl ir klaidžiojo po miestą, kol vieną žvarbią naktį kelią pastojo trijulė su tradiciniu kreipiniu: "Duok cigaretę!" Nerūko. Vėl klausia: kuri valanda? Bet ir vėl - jau treti metai gyvena be laikrodžio. Kam jis, jei laikas jau seniai neteko prasmės, jei niekam nerūpi, kaip gyveni ir kokie tavo dantų protezai, ką jie ten mala - veršio gyslas ar kiaulės koją graužia, o gal tiesiog bulvę vietoje mėsos gabalo žiaumoja? Gyvena kaip Dievas - be namų, be šeimos ir be turto.
Vienas iš tos trijulės, toks ambalas, tikras gatvių banditas, klausėsi, klausėsi, paskui atkišo cigarečių pakelį, bet žmogelis numojo, sakė, juk nerūko. Ambalas ir vėl išsiviepė. Sako: "Jei būtum užsirūkęs, sumalčiau ne tik protezus, bet ir šonkaulius". Neapkenčia melo! Suk tave galas, seni! Traukiam į kavinę. Išgersim. Atsipalaiduosim ir suprasi, kaip išbristi iš vargo. Pirmyn į šviesų rytojų!
Ir jie patraukė tamsiomis gatvėmis. Tai buvo visai kitas pasaulis. Ne tas, kur skuba laimingi žmonės... su plačiomis gatvėmis, erdviais šaligatviais, žvilgančiom parduotuvių vitrinom, oriais ponais, kurie prie banko išlipa iš prabangių limuzinų ir apsaugos bernų apsupti su diplomatais rankose dingsta už stiklinių durų - šis pasaulis baugino! Pirmąsyk gyvenime jis pamatė tokius užkaborius, skersgatvius, apleistus kiemus ir šlapalu dvokiančias tarpuvartes. Tai buvo ne Paryžius, ne Londonas, ne Venecija ir ne Roma. Tai buvo pats šlykščiausias oranžinės karalystės miestas. Jie ėjo per purvą, šokinėjo per griovius, žygiavo, plūdosi ir daužė viską, kas tik pasitaikydavo kelyje. Viename kieme, prie apgriuvusio namo, jie vos neįgarmėjo į srutų duobę. Ambalas bjauriai nusikeikė, nes skaudžiai užsigavo koją. Koks mėšlinas pasaulis! Didelis, didelis šūdo gabalas! Bet žmonės gyvena. Ir net džiaugiasi. Džiaugiasi purvinais vaizdais, džiaugiasi, kad neužkietėjo viduriai, džiaugiasi, kad jų nevargina prostata, džiaugiasi, kad be vargo gali nusišlapinti. Jie laimingi! Ir myli šį dvokiantį pasaulį. Žino, kad jo nepakeis. Prisitaikyk! Antraip išprotėsi arba pasikarsi. Galėjo eiti prospektu, ten, kur šviesu, gražu. Galėjo, bet, žinoma, būtų blogiau. Nepamatytum šių kiemų, tarpuvarčių, neužuostum saugiausio Europos miesto smarvės. Ir galbūt nieko nesuprastum. Kaip tas kvailys ant oranžinio dviračio nuvažiuotum tolstančio horizonto link ir ten be jokio pėdsako pradingtum, žvygavo Ambalas. Jam atlėgo. Skausmas aprimo. Ir jau nebe taip šlubčiojo. Prie kavinės stabtelėjo, pasisveikino su šveicorium. Ir pro plačiai atlapotas duris nusileido į pusrūsį. Pakeliui tarstelėjo keletą žodžių kelneriui, kuris iškart nuvedė prie laisvo staliuko. Vos susėdo - ir atkeliavo padėklas su dviem puslitriais baltosios bei užkanda.
