Gruodis vis labiau įsibėgėja. Vis dar trumpėjančios dienos ir ilgėjančios naktys po truputį artina vienas svarbiausių metų švenči - Kalėdas, kuriomis simboliškai paminimas kūdikėlio Jėzaus gimimas.
Kalėdų artėjimo visai nesijaučia Lietuvos kaime. Taip trūksta po kojomis girgždančio sniego, nuo šalčio poškančių tvorų, iš krosnių kaminų rūkstančių dūmų. Žemdirbiai užsiėmę eiliniais rudeniniais darbais. Nė vieno kalbinto kaimo žmogaus kieme negirdėt Kalėdų simboliu tapusių žąsų girgsėjimo. Nepamatysi ir skerdžiamų kiaulių, kurių keptas kumpis puoš Kalėdų stalą. Visko pilna prekybos centruose: kiaulienos kumpis - lenkiškas, žuvis - norvegiška, grybai - baltarusiški, dovanos - kiniškos. Tik iš įpratimo vyresnės šeimininkės dar iškeps pyragą ir kūčiukų. Paruoš Kūčių vakaro stalą, patieks susirinkusiems prie stalo artimiesiems visus dvylika patiekalų. Kvepės čia dar vasarą pririnktais grybukais, Kūčių barščiais, žuvimi. Mišku kvepės papuošta eglutė.
O mieste Kalėdos tarsi praranda paslaptingą žavesį. Prekybininkai bando mums Kalėdas įpiršti nuo lapkričio mėnesio pradžios. Tik nuo prekybinių lentynų išėmę Vėlinių žvakutes, tuoj pat jas užpildė kalėdinėmis prekėmis, žaislais, dovanomis. Du mėnesius gyvendami tarp kalėdinių papuošalų parduotuvėse ir vitrinose, tikrai nuvertiname šios paslaptingos nakties stebuklą.
Daugumai Kalėdos asocijuojasi su balto, puraus sniego pusnimis, ledo sukaustytais upokšniais ir šalčio raižiniais languose. Ir nors šįmet, bent jau kol kas, nieko panašaus nėra, artėjančių švenčių dvasia juntama. Kalėdine simbolika dabinamos parduotuvių vitrinos (tiesa, šiais metais - gan šykščiai), skelbiami įvairiausi kalėdiniai išpardavimai ir nuolaidos. Visa tai primena - pasaulis vėl rengiasi švęsti Kalėdas.
Kaip joms ruošiasi mūsų skaitytojai?
Ona Naruševičienė, buvusi mokytoja, pensininkė:
Mano manymu, labai jau anksti prasideda tas kalėdinis šurmulys, labai anksti įžiebiamos eglės. Kai jau sulaukiame Kalėdų, tai jau lyg ir išsikvėpę būname - nebelieka tos paslapties, to jaudulio. Pakaktų prieš savaitę miesto aikštėse įžiebti egles ir kalėdine atributika papuošti miestą (ar tą patį padaryti kaimuose).
Prekybininkams parankiausia, kad kuo anksčiau tas "vajus" prasidėtų. Tiek visokių niekučių išparduodama! Aš, žinoma, labai mėgstu rinkti ir pirkti dovanas, bet yra viena bėda - riboja finansai. Kiek tu vargšas pensininkas pritaupysi... Kūčių stalui ir dovanėlėms vis tiek kokie 250 litų išeina. Visa laimė, kad kai kuriems dovanėles "sumeistrauju" pati, be to keletą litų prisiduriu pamokydama vaikus prancūzų kalbos - va juos ir pasidedu kalėdinėms dovanėlėms. O juk ir tų dovanėlių ne tiek jau mažai reikia.
Kūčių vakarą ateina sūnaus šeima, sūnaus uošvė. Man tenka ruošti tradicinius Kūčių valgius. Anūkams ypač patinka karštas patiekalas - virtinukai su džiovintais grybais. Gerai, jei tų grybų kokia draugė pasuka, ar pačiai tenka laimė susidžiovinti, o jei ne - tenka pirkti. O matėt, kiek jie kainuoja?
Žodžiu, kaip betaupytum, tų pinigėlių vis vien nemažai išeina, bet svarbiausia ne pinigai. Svarbiausia, kad susirenka artimieji, giminės, pradžiugina vienas kitą ne tiek smulkiais niekučiais, kiek dėmesiu, geru žodžiu, meiliu prisiglaudimu. Va dėl to ir laukiam Kalėdų.
Virginija Baltraitienė, Seimo narė:
Aš tai už tai, kad šventinis laikotarpis būtų ilgesnis. Ne tiek per tuos darbus matom džiaugsmingų akimirkų, tai kai akis užkliūva už kalėdinės atributikos, vis šviesiau akyse. Ir prekybininkai, darydami savo verslą, vis tiek mums pagelbsti - nebereikia sukti galvos, kur ką nors įdomesnio gauti. Tik žinok, ko reikia tavo artimam. Nes nors ir žinom visi, kad Kalėdų Senio nėra, bet vis tiek visi laukiam jo dovanų...
Anksčiau dovanų pirkimas likdavo paskutinėms dienoms, o šiais metais pirmą kartą beveik visiems dovanas nupirkau iš anksto. Gal todėl, kad nuolat esu Vilniuje, buvo lengviau - didesnis pasirinkimas nei Kėdainiuose. Kadangi mūsų šeima nemaža o kur dar draugai, kaimynai), tai dovanoms išleidžiu ne mažiau kaip 500 - 600 litų. Kai kam perku tik simbolines dovanėles - pvz., kiti metai bus Kiaulės (Šerno) metai, tai turiu nupirkusi suvenyrinių paršiukų. Patiems artimiausiems perku praktiškas dovanas - jau iš anksto susižinau, kam ko reikia, ir stengiuosi nupirkti. Štai vyro sesers šeimai dovanosiu tai, kas skirta pirčiai, nes jie turi pirtelę ir mėgsta joje kaitintis.
Kūčias ruošia mano uošvė, aš prisidedu labai nedaug kuo. Pas ją ir sueinam visi. O Kalėdų rytą kepu firminį žvėrienos kumpį. Vyras Regimantas - medžiotojas, tai jau iš anksto "užkeikiu" kokį briedžio ar stirnos kumpį. Įgudau visai neblogai pamarinuoti, tad kumpis iškepa skanus ir minkštas. Valgytojų susirenka irgi ne tiek jau mažai : vyro sesers šeima, vyro mama, dar, žiūrėk, koks artimesnis giminaitis ar draugas ateina. Na, o vakare važiuojam pas mano tėvukus - ten renkasi visi broliai ir seserys. Labiausiai pasiilgstu brolio Eugenijaus, nes rečiausiai matau (Eugenijus Gentvilas - europarlamentaras ir dirba bei gyvena Briuselyje, - aut. past.), o čia jau tokia proga, kad būtinai susitinkam.
Nijolė Kudirkienė, gydytoja:
Man nepatinka toks ankstyvas kalėdinių eglių įžiebimas. Tai atėję iš užsienio. Mes lietuviai, Kalėdų eglutę puošdavom Kūčių dieną ar dieną prieš, o ne prieš mėnesį.
O dabar ta dirbtinai ištęsta šventė nežinau ar daug džiaugsmo beteikia, kai ji ateina. Žiūrėk, vaikai net nebekreipia dėmesio į papuoštas mieste egles, ir ta šventė lyg ir nebe tokia šventiška tampa.
Kad prekybininkai anksti paskelbia kalėdinių dovanėlių pirkimo "vajų", tai čia jų verslas, bet man tas neaktualu. Aš iš anksto niekada nieko neperku, o į visokius blizgančius niekučius nekreipiu dėmesio. Paprastai žinau, ko artimiesiems reikia, o jei nežinau, tai stengiuosi padaryti siurprizą. Pvz., vienais metais, kai dar Kūčių vakarą rinkdavomės didesnė kompanija - dar buvo gyva mama, ateidavo seserys su šeimomis, tai vienai seseriai dovanojau abonementą į sporto klubą, nes žinojau, kad ji pati to sau leisti negali.
Šiaip dovanoms neskiriu daug pinigų - gal kokius 50 - 100 litų. Juk svarbiausia - buvimas drauge, tarp artimųjų. Per metus visi dirbame, skubame, o čia tokia maloni šeimos šventė, kada gali ramiai susibėgti, pabendrauti, pasimatyti.
Šiais metais visas šventes sutiksime Rumunijoje. Čia dirba vyresnioji dukra Sandrija, kuri negali grįžti į Lietuvą. Be to, ji nori kartu su savo vaikais pabūti per jų atostogas (vaikai mokosi Lietuvoje), paslidinėti su jais. Per Kūčias prie mūsų prisijungs ir jauniausioji Lina, kuri dirba ir gyvena Olandijoje.
Tradicijas ir šiemet stengsimės išlaikyti. Anūkėlė labai mėgsta skaityti, tai, ko gero, Kalėdų Senis atneš knygų. Dar žinau, kad kažkas iš šeimos narių po egle turėtų rasti piniginę, kitas - papuošalą iš baltojo gintaro.
