Kiekvienas miestas turi savo "aukso amžių", kurio stilių jis ir stengiasi išlaikyti. Taip Roma ir Atėnai pabrėžia savo antiškumą, Paryžius išlaiko XIX-o ir XX-o amžiaus sandūros dvasią, o štai Kubos sostinė Havana liko "auksiniuose" sau penkiasdešimtuosiuose ir praktiškai užsikonservavo šiame laikotarpyje. Kaip ir penkiasdešimtaisiais žmonės renkasi gatvėse tam, kad pašoktų pagal tų laikų muziką tiesiog gatvėje ar kartu su šeima iš balkono stebi tai, kas dedasi gatvėje. Iš tų laikų likę automobiliai, didžioji dalis namų statytų dar tais laikais taip ir neremontuoti, o butuose vis dar nepakeisti baldai. Nepasikeitę išliko ir santykiai tarp žmonių - į kiekvieną žmogų žvelgiama draugiškai, šiltai, beveik kaip į giminę. Į gyvenimą visi žvelgia džiaugsmingai ir romantiškai. Tokia jau ta"hemingvėjiška", romantiška ir šilta Havanos atmosfera. Atrodytų, lyg nuo tų laikų kai čia dar gyveno ir kūrė didysis rašytojas niekas nepasikeitė.
Gyvenimo tempas Havanoje lėtokas, niekas niekur per daug neskuba. Tačiau žmonių gatvėse pilna nuo pat ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Žmonės išeina į gatves pasivaikščioti, parodyti save ir į kitus pasižiūrėti, susitikti su draugais, su kuriais būtina aptarti šviežiausias ir svarbiausias naujienas - pavyzdžiui, kad Chosė ruošiasi iš Lukaso pirkti jo seną trantą. Pokalbiai gali vystytis ir globališkesnėmis temomis, kad ir apie politiką. "Neduok Dieve, kas nors atsitiks su mūsų Fideliu," - pasiūlo pokalbio temą senasis Ernestas, artistiškai išpūsdamas cigaro dūmus, - "tuomet į valdžią ateis radikalieji komunistai, uždraus dolerį bei privatų verslą ir tuomet vėl prasidės sunkūs laikai."
Iš tiesų, patys sunkiausi Kubos ekonomikai laikai baigėsi tuomet, kai Fidelis Kastro leido šalyje laisvai cirkuliuoti doleriui. Dabar vienas doleris lygus dvidešimt vienam pesui, tačiau kažin ar viešėdami Kuboje pamatytumėte vietinį pinigą - turistams net nėra reikalo keisti pinigus. Tačiau iki klestėjimo dar labai toli. Štai pavyzdžiui kubiečiai nevalgo jautienos ir visai ne todėl, kad būtų vegetariškų įsitikinimų. Karvės nužudymas - nusikaltimas, jos auginamos vien tik pienui, kuris reikalingas tam, kad respublikoje augtų sveiki vaikai. Nuo pat gimimo kiekvienas vaikas nemokamai gauna po litrą pieno. Produktų šalyje trūksta, vis dar tebegalioja maisto kortelės, tačiau vietiniai gyventojai dėl šio socialistinės realybės relikto nejaučia jokio tragizmo. Juk nors ir jaučiamas šioks toks nepriteklius, be jo yra dar ir saulė bei vandenynas, muzika ir nenumaldomas noras mylėti, linksmintis, dainuoti ir šokti.
Jaunieji kubiečiai šoka visur, kur tik juos pasiekia muzikos garsai, kad ir išgirdę užvedančią muziką iš netoliese priparkuoto automobilio. Jei besiburiuojantis jaunimas išgirs muziką, po minutės kitos jau vyks tikri šokiai, nesvarbu, koks paros metas bebūtų. Vakarais mamba, salsa ar čia-čia-čia šokamos gausybėje diskotekų ir klubų (kaip kad prabangusis "Tropikana", kuriame programą rodo apie 200 šokėjų), tačiau pasišokti galima ir kiekviename bare ar tiesiog gatvėje. Beje, kurį laiką prabuvę Kuboje turistai darosi panašūs į vietinius žmones. Žinoma, ne odos spalva, o elgesiu. Čia pabuvę užsieniečiai tarsi užsikrečia nuo vietinių atvirumu ir mokėjimu džiaugtis gyvenimu. Po kiek laiko jie jau sugeba linksmintis su visiškai nepažįstamais žmonėmis ir išklausę jų gyvenimo istoriją tuoj pat atvirai papasakoti savo.
Kubiečiai vaikinai labai gražūs, kiekviename jų jaučiasi nepaprasta energija, noras linksmintis ir gyventi, tad jų dėmesys labai malonus baltosioms turistėms. Nepaslaptis, kad egzistuoja nemažai vaikinų, lydinčius turistes už pinigus, tokie vadinami "auksiniais šokoladukais". Tačiau laikai, kai baltiesiems turistams tik išėjus iš viešbučio vos ne ant kaklo kabindavosi seksualines paslaugas siūlančios kubietės jau praeityje - Havana jau nebėra sekso turizmo sostinė. Žinoma, prostitucija egzistuoja, tačiau ji griežtokai kontroliuojama policijos.
Atvykus į Havaną ir norint pajausti tikrą šio miesto dvasią būtinai reikėtų apsilankyti pačiame mėgstamiausiame čia gyvenusio rašytojo Hemingvėjaus bare "Floridita". Šiam barui rašytojas atidavė nemažą dalį savo gyvenimo ir sveikatos. Šiame bare lankydavosi karštai Hemingvėjaus mylėta prostitutė, tapusi literatūrinės Dorosios Lilijan prototipu, čia rašytojas pažino ir nemažai kitų savo personažų prototipų.
Bare derėtų išgerti po kokteilį "Laisvoji Kuba" ar "Daikiri", ruošiamų su žymiuoju kubietišku romu ir žinoma, pasigardžiuoti Havanos cigaru. Gaji legenda, kad šiuos geriausius pasaulyje cigarus kubietės moterys suka ant savo apvalainų kūnų. Iš tiesų moterys terūšiuoja tabako lapus pagal dydį. O cigarus suka vyrai, vadinamieji "torcedores". Cigarų sukimas nuobodus ir monotoniškas darbas, tad tabako fabrikuose darbininkams garsiai skaitomos knygos. Havanietiškas cigaras - gyvenimo stilius. Štai pavyzdžiui Čerčilis kasdien surūkydavo po devynis cigarus ir išgyveno iki 90 metų.
Be nuostabaus paplūdimio Havanoje yra ir nemažai lankytinų vietų, menančių nepaprastą miesto ir visos šalies istoriją. Štai keletas jų:
Kapitolijus. Ši Vašingtone esančio pastato kopija pastatyta 1929-aisiais, valdant diktatoriui Mačado. Dabar čia Nacionalinis Muziejus ir Mokslų Akademija.
Malekonas. Septynerių kilometrų krantinė palei vandenyną ilgą laiką buvusi ilgiausia krantine pasaulyje. Dabar šioje gatvėje verda naktinis gyvenimas, tačiau įvairių pasilinksminimų ji pilna ir dieną.
Švento Ignaso katedra. Vienas gražiausių pasaulyje Baroko stiliaus statinių, pastatyta XVIII-ame amžiuje.
Revoliucijos muziejus. Jis įkurtas senoviniuose prezidento rūmuose. Tarp eksponatų - sovietiniai tankai ir Če Gevaros baretė.
Kastiljo de Real Fuersa. Antra pagal senumą pilių visame Amerikos kontinente. Pastatyta 1538-aisiais, po to, kai Havaną sudegino ją užpuolę piratai. Ilgus šimtmečius čia buvo salos gubernatoriaus rezidencija. Kurį laiką čia buvo saugoma užbalzamuota Kolumbo širdis, vėliau išvežta į Ispaniją. Dabar pilyje yra ginklų muziejus.
Ernesto Hemingvėjaus muziejus. Šiame kolonijinio stiliaus name rašytojas praleido didžiąją dalį savo gyvenimo ir parašė žymiausius kūrinius, tame tarpe ir "Senis ir jūra".
Viešbučių Havanoje yra pačių įvairiausių, tačiau galima apsigyventi ir pas žmones, kurie mielai priima turistus. Už 20 dolerių per parą jus atiduos dalį savo namo. Beje, į šią sumą įeina ne tik nakvynė, tačiau ir puikiai paruoštas maistas bei vakariniai pasisėdėjimai su namo šeimininku.
Šiaip maistas Havanoje nėra brangus, be to jis labai skanus, o porcijos didžiulės. Ir nors mieste pilna puikių restoranų, derėtų lankytis nedideliuose privačiuose restoranėliuose, kurie dažniausiai įrengiami viename iš nuosavo buto kambarių. Už nedidelę kainą čia galima puikiai papietauti: paskanausite langusto, daržovių su prieskoniais, sulčių, kavos, cigarų ir stiklinaitę romo ar alaus.
Vietiniai gyventojai po miestą važinėją arba dviračiais arba autobusais, kurie perdaromi sunkvežimių. Turistams patartina naudotis mums įprastais taksi, ar dviračiais-rikšomis. Senų automobilių fanatai gali išsinuomoti milžinišką seną penkiasdešimtųjų laidos amerikietišką automobilį, neretai ir su vairuotoju. Nuomos punktas yra praktiškai prie kiekvieno viešbučio, tačiau reikia nepamiršti, kad šie automobiliai degina neįtikėtinus kiekius benzino, kuris Kuboje nepigus - ir kainuoja apie dolerį už litrą.
Na o atsiminimui apie Kubą kiekvienas turistas nesuskaičiuojamose nedidelėse suvenyrų krautuvėlėse turėtų įsigyti įrašų su uždegančia kubietiška muzika ir marškinėlius su Če Gevara ar Fideliu Kastro. Be jokios abejones, derėtų parsivežti ir romo bei įžymiųjų havanietiškų cigarų. Jų galima įsigyti specializuotose cigarų parduotuvėse, kur asortimentas tiesiog pribloškiantis.
Tačiau net ir šie puikūs daiktai nepadės išsivežti nenupasakojamos Havanos mieste sklandančios draugiškumo, atvirumo ir žmogiškumo dvasios...
