"Akistatos" 14-ajame numeryje rašėme apie tai, kad ne vienoje šalyje seksualiniai iškrypėliai, ypač pedofilai - tie, kurie tvirkina vaikus - yra kastruojami. Po kastracijos tokie žmonės turi kur kas didesnį šansą sugrįžti į visuomenę - mokytis, dirbti. Pasaulyje ir kitokiais būdais bandoma padėti iškrypėliams.
Išbrauktieji iš gyvenimo
Florida. Ankstyvas rytas. Teka saulė virš Tampos miesto prie Meksikos įlankos. Su Sent Pitersbergu ir bendrais priemiesčiais Tampa turi daugiau nei milijoną gyventojų. Palmės ir paplūdimiai, tvenkinių ir upelių labirintai - tikras pensininkų ir burlentininkų rojus. Šiaurinė Sent Pitersbergo dalis - tikra svajonė: namai lyg pilys, turtingos parduotuvės, rytiniai jodinėjimai ir t.t. Ne veltui tas rajonas vadinamas "lobių sala". Bet toliau nuo pakrantės, atsiduri priemiesčiui būdingoje aplinkoje: nesibaigiančios namų tvorelės, apiręs grindinys, viena į kitą panašios parduotuvės... Šios miesto dalys tokios skirtingos, kad jas sieja tik ta pati kaitri saulė ir dieviškas gamtovaizdis.
Štai gyvenamasis kompleksas, pažymėtas 2500-uoju numeriu, su užrašu "Palace Mobile Home Park". Kas tai? Kempingas? Viešbutis? Prieglauda? Tiesą sakant, tai viskas kartu. Didžiulis žemės plotas apstatytas nedidukais vienaaukščiais surenkamaisiais namais su verandomis. Juos sunku rasti, nes nuo gatvės užstoja vešli eukaliptų giraitė, o įvažiavimas iš kiemo pusės. Šviesiomis spalvomis dažyti namai tvarkingi, gerai prižiūrimi. Priešais jų fasadus - tvorelės su vešliais augalais ar gyvatvorėmis. Gali pamanyti, kad čia įsikūrusios nedidelės šeimos: štai prasivers durys, išbėgs vaikas su šlubčiojančia močiute iš paskos, sulos šunelis...
Iš tikrųjų šiuose namuose gyvena išbrauktieji iš taip garbinamo amerikietiškojo gyvenimo - 96 už seksualinius nusikaltimus teisti žmonės. Gyvendami drauge be jokių sienų ar grotų, jie vėl turi išmokti gyventi visuomenėje. Tai pats beprotiškiausias kada nors išbandytas būdas grąžinti iškrypėlius į visuomenę.
Čia atsidūręs gali pagalvoti esąs normaliame kvartale, panašiame į kaimą. Tik užrašas įspėja, kad videokamera stebi aplinką, kad greitis apribotas iki 25 km/val. Šiuose namuose gyvena žmonės, kurie trokšta pasikeisti ir grįžti į normalų gyvenimą. Štai ką apie save pasakoja Patrikas Basardas: "Aš esu vienas iš pensiono gyventojų. Turėjau "meilės istoriją" su tėvų paliktu dvylikamečiu berniuku. Aš norėjau jį tik globoti, tačiau Floridos policija į tai pažiūrėjo kitaip... Gavau 5 metus cypės ir tiek pat sąlyginai". P. Basardas paaiškina, kad jis čia pragyveno jau 2 metus ir džiaugiasi čia patekęs: "Visur kitur mes nebeegzistuojame. Visi mūsų kratosi. Mus siunčia ten, kur nėra ką veikti, nėra darbo, nėra jokios pagalbos. Tiesiog norėtų mus iš naujo paskandinti! Tačiau viskas. Gana. Aš labai daug dirbau su savimi... Dabar mano ateitis čia. Kai baigsis mano teistumas, liksiu, kad padėčiau kitiems". Sunku pasakyti, ar jis nuoširdžiai pasikeitė. O gal tai tik gerai išmokta kalba?
Išvengė pagundų
Džimas Broderikas (53 m.) yra šios stovyklos direktorius. Tai labai liesas, žilas, skvarbaus žvilgsnio vyras tamsiai mėlynais marškiniais, panašus į seną jūreivį. Jis sako, kad dauguma pensiono gyventojų nutraukę bet kokius ryšius su artimaisiais, todėl ligos ar kitokios nelaimės atveju jis ieško būdų, kaip pranešti jų šeimoms. Paklaustas, kaip atrenka žmones iš kalėjimo į pensionatą, direktorius atsako: "Mes nepriimame nei vaikų grobikų, nei žmogžudžių. Mūsų kandidatai praeina daugybę pokalbių... Mes privalome spręsti apie jų nuoširdumą, nes svarbiausia - išvengti recidyvų. Taigi, darome viską, kad tai neįvyktų. Stovykla įkurta toli nuo mokyklų, bažnyčių, pliažų ir kitų vietų, kuriose būriuojasi vaikai. Mes vykdome adaptacinę terapiją. Iki šios dienos čia praėjo adaptaciją 600 teistųjų. Keli iš jų vėl atsidūrė kalėjime, nes pažeidė lygtinio paleidimo reikalavimus, vartojo narkotikus ar gėrė. Tačiau nei vienas iš jų - kartoju - nei vienas neivykdė naujo seksualinio nusikaltimo!"
Stebėtina! Tuo labiau kad tokie rezultatai pasiekti net be mažiausios visuomenės paramos pinigais. Pensiono gyventojai asmeninius poreikius tenkina savo pačių užsidirbtais pinigais. Jie net moka 400 dolerių nuomą per mėnesį. Tai atrodo veiksminga, apgalvota ir protinga, tačiau ar ne pavojinga tiek daug iškrypėlių laikyti vienoje vietoje? Pensiono direktorius ir čia išsklaido abejones: "Priešingai. Vienoje vietoje suburtus žmones lengviau kontroliuoti, visada aišku, kur juos rasti. Šerifo skirtas policininkas rytais juos patikrina. Žinoma, nusikaltėlį galima išsiųsti toli už miesto ir taip priversti gyventi miške ar patiltėse... Tačiau tokiose sąlygose jis sulaukėja, jį sunkiau kontroliuoti ir anksčiau ar vėliau jis vėl nusikalsta..." Dž. Broderikas sako, kad prieš tapdamas direktoriumi, pats buvęs šio pensiono gyventojas. Prieš tai jis buvęs geras tėvas, tačiau kartą per internetą užkabinęs jauną vaikinuką ir jam paskyręs pasimatymą. Jo vietoje prisistatęs policininkas... Taip jis 3 metus atsėdėjęs kalėjime, paskui porą metų - čia.
Svarbiausia - pasitikėjimas
Kitas pensiono darbuotojas sako, kad daugelis įsitikinę, esą čia gyvenantys žmonės nepataisomi. Anot darbuotojo, tai netiesa, nes jie negimė prievartautojais ar pedofilais. Jie patys beveik visi buvo seksualinio išnaudojimo aukomis, todėl net pavėluotas gydymas yra galimas. Svarbiausia - jais tikėti.
Šioje stovykloje yra salė, kurioje vyksta psichiatro vadovaujami terapiniai susirinkimai. Čia žmonės išsipasakoja, kas juos privedė prie nusikaltimo. Vienas vežimėlyje sėdintis vyras sako, kad buvo išprievartautas, kai teturėjo 12 metų. Jeigu tada būtų galėjęs kam nors pasisakyti, niekada nebūtų puldinėjęs vaikų... Tačiau nedrįso išsipasakoti, nes tais laikais buvo nepriimta apie tai kalbėti. Tokių susirinkimų metu išaiškėja, kad vaikystėje panašiai nutikę beveik trečdaliui pensiono gyventojų. Suprantama, kai kurie vengia kalbėti apie savo bėdą, tačiau kai prasideda pokalbiai, jie drąsina vieni kitus. Ir atvirkščiai - šaiposi ir nušvilpia tuos, kurie bando išsisukinėti ar meluoti.
Paruošė Ona Naruševičienė
