Daiva NORKIENĖ
Po to, kai Vilniaus rajone, Juodšiliuose, iš kapo buvo pagrobti Ediko Kubickio palaikai, pareigūnai ėmė svarstyti ir satanistinių orgijų versiją. Kaip vieną iš galimų. Maža to, pervertus pastarojo dešimtmečio bylas prisiminta, jog ne per toliausiai nuo Juodšilių labai keistomis aplinkybėmis buvo nužudytas septynmetis berniukas. Vaikas buvo nukankintas ir paskandintas upėje Visų Šventųjų dieną, pakeliui į kapines.
Kapas ir kryžius
Vilniaus Trakų Vokės vidurinės mokyklos pradinukų mokytoja Ona Selevičienė rugsėjo mėnesį gavo judrią klasę, kurioje buvo ir keistas berniukas Sigitas.
- Vaikas buvo protingas, greičiausiai netgi gabus, tačiau taip ir nepanoro mums atsiskleisti, - prisimena pedagogė. - Jis darė, ką norėjo: eina į pamokas arba ne, o kai reikia skaityti, rašyti ar skaičiuoti, sugalvoja su kuo nors pasikalbėti.
Mokytoja perprasti vaiko taip ir nesuspėjo - jis atėjo rugsėjį, o į kapus atgulė lapkritį, todėl labiausiai ir įstrigę niūrūs, šiurpą keliantys vaizdai: vaiko dingimas per mirusiųjų šventę, žmogžudystė, įvykdyta pakeliui į kapus. Ir rugsėjo 1-osios, kai mokytoja ir Sigito laidos pradinukai su gėlėmis skubėdavo į Trakų Vokės kapines pagerbti mokyklos durų niekada nebepraversiančio bendramokslio.
Bet dar labiau negu paslaptinga mirtis Trakų Vokės gyventojus sukrėtė keista berniuko nuojauta. Vieną spalio pabaigos dieną per piešimo pamoką mokytoja pasiūlė laisvą temą. Vaikai galį pavaizduoti tai, apie ką svajoja, kas jiems brangu, įsimintina, traukia. Sigitas pasiėmė pieštukus ir ėmė kantriai vedžioti baltame lape. Kai mokytoja apžiūrėjo vaikų darbelius, pašiurpo: septynmetis nupiešė kapą ir kryžių! Apie šią nevaikišką nuojautą žurnalistei pasakojo keli apylinkės gyventojai.
Išėjo į kapines
Sigitas, anot pažinojusiųjų, buvo tylus ir uždaras vaikas. Gyveno su močiute, kuri iš paskutiniųjų jį maitino ir rengė. Visi jį prisimena kaip švarų, tvarkingą tylenį. Ir kažkodėl labiausiai mėgdavusį nevaikiškus "žaidimus". Pasiims, būdavo, kirvuką ant pečių ir išeina tik jam vienam žinomais keliais. O tie "keliai" - tai Trakų Vokės, kuri šiandien jau prijungta prie Vilniaus miesto, apylinkės. Platūs, akimis neaprėpiami plyni laukai, kloniai, krūmynais apaugusi Vokės upė. Žmonės tvirtina, kad Sigitas visą tą kilometrus besitęsiančią teritoriją pažinojo kaip penkis pirštus - pasiėmęs kirvuką jis nuolatos "eidavo laukais".
1994 metų lapkričio 1-ąją Sigitas pasiėmė savo kirvį ir išėjo į kapines. "Einu pažiūrėti, ką ten taip ilgai veikia močiutė", - prasitarė kaimynams.
Iš Trakų Vokės iki amžinojo poilsio vietos - penki kilometrai. Kelias veda pro negyvenamas vietas, aplink, kiek užmato akis, plyti pievos, arimai, tolumoje teka giloka ir vandeninga Vokė. Vasaromis tose plynėse ir paupiuose valstiečiai rišdavo karves, pakrantėse sėdėdavo žvejai. Tačiau lapkritį ten buvo niūru ir tuščia. Taigi visos sąlygos pradingti be liudininkų, be žinios. Juo labiau,kad tais metais prie pat Vokės kuris laikas stovėjo keista palapinė, kurią vietiniai laikė "valkatų ir benamių lizdu". Ir kuri iškart, dingus Sigitui, paslaptingai užsiliepsnojo, o jos gyventojai nežinia kur išsikraustė. Tačiau ką šaltą lapkritį benamiams reikėjo veikti plynėje, už daugelio kilometrų nuo miesto, neaišku iki šiol. (Dėl to vietiniai gyventojai vaiko mirtį ir dabar kažkodėl sieja su minėtos palapinės gyventojais).
Nukankintas Visų Šventųjų dieną
Sigito močiutė Nadežda Kovaliova, grįžusi iš kapinių, anūko nerado. Nesutiko jo pakeliui, nematė, kur dingo, nei draugai, nei kaimynai. Nesulaukusi berniuko iki vakaro, Nadežda balsu raudodama blaškėsi po gyvenvietę. Jo ieškojo ir kaimynai, ir artimieji, ir policija. Veltui.
Bėgo nežinios kupinos dienos. Gyvenvietė negalėjo suprasti, kodėl vaikas prapuolė būtent Visų Šventųjų dieną: juk, pagal šalies statistiką, mirusiųjų pagerbimo švenčių dienomis apsiramina visos Lietuvos nusikaltėliai. O Trakų Vokėje nusikaltimai ir taip buvo ypatingai reti.
Bėgo dienos, ėmė šalventi. Artimieji, kaip būna visiems dingusiųjų be žinios šeimynykščiams, ėmė galvoti, kad jų mažajam (kuris, aišku, gyvas, tik guli kažkur sužeistas ir nevalgęs) vienam laukuose turėtų būti labai šalta ir baisu. Todėl vienas iš močiutės Nadeždos vaikų ir vėl išėjo mažojo sūnėno ieškoti prie Vokės. Nors ten, pakeliui į kapines, jau buvo žvalgytasi ir anksčiau. Ir koks buvo dėdės nusivylimas, kai staiga Vokės upės senvagėje išvydo lede įšalusį septynmečio kūną. Už kelių kilometrų nuo namų.
Matyt, palaikai buvo dar gerai išsilaikę ir teismo medicinos ekspertizė davė vaisių. Berniukas prieš mirtį buvo ilgai kankinamas, o upėje, anot kaimynų, nuskandintas dar gyvas! Dėdė, pasitelkęs pažįstamus, apžiūrėjo dar neužsnigtuose laukuose aiškius pėdsakus: vaikas kankintas vienoje vietoje, paskui nuvilktas į kitą. Vienur mėtėsi kruvina kepurė, kitur - mažojo kirvukas, su kuriuo, kaip manoma, jam daužyta galva.
"Akistatos" žurnalistė Vilniaus rajono policijos komisariato vadovo M. Poplavskio teiravosi apie Sigito nužudymo motyvus, tačiau šis tik gūžčiojo pečiais.
- Vaikas neišprievartautas. Prieš mirtį buvo pririštas, kankinamas. Kažkam, matyt, panūdo Visų Šventųjų dieną pasidaryti kruviną orgiją, - tvirtino pareigūnas. - Nusikaltimo išaiškinti taip ir nepavyko, nors turėjome sulaikę net įtariamąjį. Tai jaunas vyriškis, iš vietinių. Iš pradžių prisipažinęs, vėliau jis pakeitė parodymus.
Beje, Sigito nužudymo byla komisariate prisiminta kaip tik po to, kai netolimų Juodšilių kapinėse buvo išniekintas kūdikystėje mirusio Ediko Kubickio kapas ir pagrobti jo palaikai. Ar šios dvi bylos gali turėti ką nors bendro?
- Galbūt, - komisariato vadovas buvo paslaptingas. - E. Kubickiui, kurio palaikai pavogti iš kapo, dabar būtų tiek pat metų, kaip Jėzui Kristui - trisdešimt treji. Taigi kažkokia krikščioniškųjų papročių negerbianti religinė grupuotė galėjo išniekinti jo kapą būtent todėl. O Visų Šventųjų dieną be jokio aiškaus motyvo nukankinti septynerių metukų vaiką?
- Vadinasi, jūs teigiate, kad šiuos nusikaltimus galėjo įvykdyti, tarkime, satanistų sekta?
- Aš to nesakiau. Satanistai - tai tik viena iš mūsų tiriamų versijų. O jų yra ir daugiau. Tačiau negalime atmesti galimybės, jog minėtose apylinkėse formuojasi kažkokia nauja arši antikrikščioniška grupelė. Ir daro nusikaltimus.
Septynmetis buvo palaidotas tose pačiose Trakų Vokės kapinėse, į kurias tą šventadienį taip ir nesuspėjo nueiti.
Išniekino kapą
Juodšilių kapinės plyti labai nuošalioje vietoje - vidury miško. Pro jas vedančiu plentu dieną zuja Baltarusijos kryptimi skubantys automobiliai, tačiau naktį čia pravažiuoja retas. Ir dar retesnis atkreiptų dėmesį į sutemose tarp šimtamečių pušų ir antkapių slankiojančias figūras: nuo kelio jų paprasčiausiai nematyti. Taigi kai paslaptingas būrelis šių metų liepos vidurnaktį atsėlino niekinti kapų, liudininkų neatsirado. Tik įdienojus atsitiktinis praeivis išvydo siaubingai sudarkytą 1969 metais mirusio keturių mėnesių kūdikio Ediko Kubickio kapą. Gėlės ištryptos, išvartytos, aplink puslankiu pribarstyta pelenų, o kapo kauburėlio vietoje žiojėjo piltuvo formos įdubimas. Skubiai iškviesti artimieji tiesiog apstulbo: kapas buvo ne tik išniekintas, bet ir pagrobti kūdikio palaikai! Žemėje mėtėsi tik vienas apipuvęs lentgalys, kaip manoma, likęs nuo karsto.
Kol iškviesti kriminalistai rankiojo įkalčius ir kalbino kapinių lankytojus, iš tolo juos paslapčia stebėjo budri akis. Vos tik kriminalistai pakėlė šalia kapo rastą raudoną žvakę ir kuo atsargiausiai įdėjo ją į maišelį, prie jų atskubėjo vyriškis: "Tai mano žvakė! Naktį dingo nuo mano tėvelio kapo". Pareigūnams beliko gūžčioti pečiais: ar žmogui taip brangus litą kainuojantis daiktas, ar parūpo apsidrausti, jei kartais vėliau ant žvakės būtų surasta jo pirštų atspaudų. Taigi vyriškis netrukus buvo apklaustas kaip įtariamasis, tačiau pareigūnai nieko nepešė.
- Apklausti keli įtariamieji, tikrinome kelias galimas kūdikio palaikų paslėpimo vietas, - "Akistatai" tvirtino M. Poplavskis, - tačiau jokių pastebimų rezultatų nepasiekta. Paprastai nedorėliai kapus nusiaubtų kitaip: sugadintų, išlaužytų daugiau paminklų, tvorelių, antkapių. Nesirinkdami. O šiuo atveju kapas pasirinktas tikslingai: kažkam reikėjo būtent to žmogaus palaikų. Ar ne dėl to, kad jam šiandien būtų lygiai trisdešimt treji? Tokio pobūdžio nusikaltimai vykdomi slapta. Liudininkų paprastai nebūna. Bendraminčiai dažnai taip tiki savo idėjomis, kad su svetimais informacija nesidalina. Belieka tikėtis, kad kuris nors išsiduos nevalingai. Tarkime, ką nors neįprasto pastebės artimieji. Kaimynai. Ir praneš mums.
Satanistai, pamišėliai ir kiti
Teisingumo ministerijos Registro departamento specialistas, teologas, religijotyrininkas Donatas Glodenis "Akistatos" žurnalistei tvirtino pažįstąs tik vieną satanistą. O tiksliau - satanistę.
- Kartą viena septyniolikmetė vilnietė prisipažino esanti satanistė, - tvirtino pašnekovas. - Ji man paaiškino, kad Vilniuje satanistų grupelei vadovauja trisdešimties metų vyras, kad šėtono garbintojų yra daugiau kaip dešimt ir kad jie nuolat susirenka į slaptas apeigas. Tačiau apie jų veiklą neturiu informacijos: jei ką ir veikia neleistina, tai, aišku, slaptai. Be to, gavau žinių iš Lietuvos statistikos departamento: gyventojų surašymo metu keli respondentai skiltyje apie religiją prisipažino esą satanistai. Beje, satanistai turi ir savo interneto puslapį, kuriame skelbiamos idėjos man labiau primena aršių ateistų mintis. Ir, išskyrus retkarčiais nuomonių skiltyje pasirodančius raginimus "deginti bažnyčias bei kunigus", nemačiau ten nieko baisaus. Todėl ir manau, kad Lietuvoje nėra tikrų satanistų arba jų labai mažai.
Ar galėtų satanistai niekinti kūdikių palaikus ir per krikščioniškas šventes žudyti vaikus? Anot D. Glodenio, vargu. Mat satanizmo teorija, besiremianti Nyčės ir Froido filosofija, smerkia kapų niekinimą ir panašias akcijas. Nors vietoje krikščioniškų vertybių propaguoja priešingas: pavyzdžiui, vietoje susilaikymo - visišką išsilaisvinimą. Tačiau dėl viso pikto interneto puslapio kūrėjais jau "užsiėmė Saugumo departamentas".
Pasak religijotyrininko, pasaulyje yra sektų, kurios kankinimams naudoja krikščionišką atributiką: degina ant kūnų kryžius, per apeigas naudoja gyvūnų kraują. Tai Amerikoje, Afrikoje. Tačiau Lietuvoje tokios neužfiksuotos. O prieš krikščioniškąją ideologiją nukreiptus nusikaltimus galėtų įvykdyti bet kas: ir pamišėlis, ir krikščionis!
- Prisiminkite, kas satanistiškais užrašais tepliojo bažnyčių ir vienuolynų sienas? Ogi tikybos mokytojos!(Po to abi pateko į psichiatrijos ligoninę - D. N.). Prisiminkite, kas parašė "Mirties bibliją"? Irgi tikybos mokytojas, - pasakojo D. Glodenis. - Ir visai nebūtina visus "sveiku protu nesuvokiamus" nusikaltimus tempti ant satanizmo kurpalio. Kaip apsijuokė kai kuri žiniasklaida, kai per Velykas paskendusios mergaitės dingimą "priskyrė" kraujo ištroškusiems žydams ar satanistams. Jeigu rimtai, tai ir šėtono garbintojo, ir pamišėlio padaryti nusikaltimai gali būti vienodai pribloškiantys ir sunkūs. Ir, man regis, nesveikos psichikos nusikaltėlių pasitaiko kur kas dažniau.
