Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Rokiškėnas Albinas (62 m.) jaučiasi ir įžeistas, ir apvogtas - štai kuo baigėsi pažintis ir trumpa draugystė su aštuoneriais metais jaunesne kupiškėne Alvyra...
Pasimirė motina, po mėnesio avarijoje žuvo sesuo, ir šalia Rokiškio gražiai sutvarkytoje sodyboje gyvenęs Albinas liko vienui vienas. Kam viengungiui dviaukščiai "palociai" - tėvų sodybą vyriškis pardavė, o mieste sesers turėtą dviejų kambarių butą, kad reikėtų mokėti mažesnius mokesčius, išsikeitė į mažesnį... Kad į galvą taip įkyriai nelįstų liūdnos mintys, Rokiškio priemiestyje Albinas įsigijo 80 arų žemės sklypą. Jame susirentė laikiną pastogę, ūkiniam pastatui pasirūpino statybinių medžiagų, dalį žemės apsėjo daržovėmis, pasistatė šiltnamį. Vietos rado ir keliolikai avilių... Tame sklype darbštus žmogelis krapštydavosi nuo ryto iki vakaro, tačiau vis tiek ne tas: liūdna vienam, nors gyvas į žemę lįsk. O čia dar ir sveikata ėmė šlubuoti - nei iš šio, nei iš to kraujospūdis ima ir nukrenta... Ilgai nesvarstęs Albinas nusprendė pasiieškoti moters - šeimininkės ir mylimosios viename asmenyje. Kad kraujo spaudimą pakeltų tokiame amžiuje į šokius ar barus juk nevaikščiosi, todėl nuvažiavo į Kupiškio rajoninio laikraščio redakciją. 12 litų kainavusiame skelbime parašė esąs vienišas vyras, ieškąs taip pat vienišos gyvenimo draugės - ne aukštesnės kaip 170 centimetrų iki 60 metų amžiaus...
Po dviejų dienų, pasirodžius skelbimui, paskambino Alvyra iš Kupiškio prisistačiusi moteris. Albinui paširdžiuose net suvirpėjo - jos balsas buvo toks mielas, toks malonus... Buvo sutarta, kad Alvyra Rokiškyje netrukus apsilankys.
- Aš į šitą pažintį žiūrėjau labai rimtai, todėl be galo nustebau, kai Alvyra pasibeldė vėlai vakare, apie kokią aštuntą valandą, - sakė ponas Albinas. - Iškart pamaniau - kur ji dėsis, kai ateis laikas miegoti? Ką su ja reikės daryti? Nejaugi reikės gultis į vieną lovą?
Pusiaunaktį, taip ir nesulaukusi kvietimo pasilikti, Alvyra sėdo į savo "Audi" markės automobilį ir išrūko namo, į Kupiškį. O kai viešnia iš kaimyninio rajono pasirodė antrą kart, šeimininkas ryžosi ir priėmė ją į savo viengungišką guolį. Ir nieko, nenusivylė. Nors pana ir turėjo trūkumų, ne visai atitiko Albino skonį ir buvo per daug apvalaina, meilei lovoje tiko. Tad ilgai nelaukęs, kaip sąžiningas krikščionis, Albinas Alvyrai pasiūlė ne tik lovą, bet ir ranką bei širdį. Tačiau Alvyra, prakalbus, kad draugystę reikėtų įprasminti Civilinės metrikacijos biure, tik kažką neaiškiai mykė ir vis nukreipdavo kalbą į šalį.
Albinas nebuvo labai įkyrus - laukė kitos progos užmegzti pokalbį apie jungtuves. Tačiau Alvyra, anot Albino, nuo atsakymo vis išsisukdavo. Kol galiausiai pasiūlė savąjį variantą - Albinas savo butą parduoda, gautus pinigus padeda į banką (ten ir taip buvo nemenka sumelė) ir atsikrausto gyventi pas Alvyrą, į Kupiškį. O jeigu jis Alvyrą taip myli ir nori, kad ji ta meile patikėtų, tai tegul santaupas perrašo Alvyros vardu - tada jau bus galima ir apie metrikaciją kalbėti. Bet ne toks kvailas tas ponas Albinas, kaip Alvyrai pasirodė. Prakalbusi apie santaupų perrašymą Alvyra neteko ir guolio - Albinas moteriškei pasiūlė uždaryti duris iš kitos pusės. O kai ši uždarė, Albinas nusprendė atlikti savo turto inventorizaciją.
Paaiškėjo, kad iš Albino spintos išgaravę neįkainojamą vertę turį dar jo amžiną atilsį mamytės austi lininiai audiniai! Na to tai nebus! Mamos palikimo dovanoti kažkokiai palaidūnei Albinas nesiruošė ir kuo skubiau išdundėjo į Kupiškį. Bet gražiuoju vyras nieko nepešė. Nenorėk meilės už dyką - taip jam buvo paaiškinta. Puolė vyras į policiją, puolė į prokuratūrą, bet niekam tie lininiai audiniai, nors ir mamytės austi, nerūpi. Pasiūlė Albinui kreiptis į teismą. O juk teismas pinigus kainuoja. Taigi paskaičiavo Albinas, kad bylinėjimasis jam kainuos brangiau nei audiniai, ir paliko Alvyrą ramybėje. Bet vilties susirasti geresnę moterį neprarado.
Albinas užsiminė nenorįs labai jaunos - tiktų dora ir sąžininga penkiasdešimtmetė šešiasdešimtmetė... Geriau netekėjusi, vieniša. 62 metų sulaukęs aukšto ūgio, nenutukęs, gan jaunatviškai atrodantis, stilingą barzdelę užsiauginęs Albinas trumpai apibūdino ir save: nesikratąs darbo, labai mylįs gamtą. Hobis - meškeriojimas ir bičių priežiūra. Negeria, nerūko tvarkingas, nemėgsta konfliktų, barnių. Taigi, moterytės, nesnauskit! Pono Albino adresą gausite paskambinusios į redakciją šio straipsnelio autorei. Nedoros ir nesąžiningos, prašom netrukdyti...
