Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Praėjusią savaitę Kauną sukrėtė didelė tragedija: rugsėjo viduryje iš namų pabėgusios geriausios draugės Aurika (16 m.) ir Gaivilė (15 m., abiejų mergaičių vardai pakeisti) buvo rastos, pirminiais duomenimis, nusižudžiusios - pasikorusios ant to paties skersinio miškelyje, netoli Petrašiūnų kapinių. Dar iš vakaro abi šios mergaitės buvo pastebėtos Petrašiūnų troleibusų žiede veikiančiame bare. Jos čion buvo užsukusios išgerti arbatos... Anot liudytojų, neatrodė, kad paauglės tuo laiku būtų buvusios neblaivios ar šiaip apsvaigusios, jokio įtarimo nekėlė ir jų elgesys. Pirminės apžiūros metu ant mergaičių kūnų smurto žymių nerasta, netoliese gulėjusiose kuprinėse, kituose asmeniniuose daiktuose neaptikta ir atsisveikinimo raštelių.
Ne pirmą kartą iš namų pradingusių paauglių ieškojo policija - Šilainių ir Vilijampolės nuovadų pareigūnai. Tiksliau sakant, buvo paskelbta oficiali mergaičių paieška, tačiau ar tikrai pareigūnai buvo ėmęsi aktyvių paieškos veiksmų - abejotina. Mat kaip vėliau paaiškėjo, iš vakaro jas, dar gyvas ir sveikas, matė Petrašiūnuose budėję policijos patruliai, tačiau arba neatpažino, arba nežinojo, kad jos - ieškomos. Kita vertus, paauglės, kaip minėta, policijai jau buvo pažįstamos kaip bėglės, tad greičiausiai ir šįkart buvo nutarta palūkėti tikintis, jog kiek paklajojusios, tiksliau - praleidusios turėtus pinigėlius, panelės ir pačios sugrįš į namus - kam pareigūnams dar deginti kurą, veltui gaišti laiką...
Paaiškėjus tokiam netikėtam prapuolėlių paieškos finalui, tragedija bemat apaugo įvairiausiais gandais ir versijomis. Pasirodo, gerai besimokiusios Aurikos ir ne itin pavyzdingos mokinės, antriems metams kartoti aštuntos klasės kursą paliktos Gaivilės artimai draugystei labai prieštaravo pirmosios mergaitės tėvai (jie dukrą šiųmetį rugsėjį net buvo perkėlę į kitą mokyklą), tačiau vėliau, kaip suprato ir jie patys, ir mergaičių pažįstami, nieko gero iš to neišėjo: draugės ir toliau visą laisvalaikį leido kartu, tiesiog negalėjo gyventi viena be kitos... O rugsėjo viduryje kartu ir pradingo...
Dvigubą tragediją aiškinasi Kauno miesto VPK Smurtinių nusikaltimų tyrimo skyriaus pareigūnai, ikiteisminį tyrimą kontroliuoja Kauno apygardos prokuratūros Labai sunkių nusikaltimų skyrius. Intensyviai ieškoma atsakymo į pareigūnus labiausiai dominančius klausimus ar merginos nusižudė pačios, ar buvo privestos prie savižudybės, ar - nužudytos. Įtikinamiausia versija - kad tai buvo pačių paauglių asmeninis apsisprendimas. Greta to gilinamasi, ar prieš drastišką poelgį mergaitės nebuvo apsvaigusios nuo alkoholio ar kitų toksinių medžiagų, ar tai negali būti susiję su vienos Vilijampolėje veikiančios religinės sektos įtaka, ar tarp draugių nebuvo įsimaišę ir kitų jas galėjusių atitinkamai paveikti asmenų... Anot pareigūnų, šio tyrimo išvados priklausys ir nuo to, kokie nuoširdūs ir atviri bus Anapilin iškeliavusių paauglių šeimos nariai, buvę draugai, pedagogai. Aurikos ir Gaivilės artimiesiems baisiausia, be abejo, būtų išgirsti, jog mergaitės nusižudė baimindamosi bausmių už pabėgimą iš namų...
Per plauką nuo tragedijos
Tą pačią dieną, kai Kaune buvo rastos nusižudžiusios Aurika ir Gaivilė, Varėnos rajono PK pareigūnai Vilniuje surado dvi šio miesto gyventojas - toje pačioje mokykloje ir toje pačioje klasėje besimokančias keturiolikmetes Loretą ir Vilmantę (vardai pakeisti). Šios dvi panelės iš namų buvo pabėgusios beveik tomis pačiomis dienomis, kaip ir minėtosios kaunietės. Sostinėje nežinia kaip atsidūrusios bėglės buvo tokios apgailėtinos būklės (tiek psichologine, tiek fizine prasme), jog net nepavyko iškart su jomis pasikalbėti. Tokia paauglių būsena pareigūnams sukėlė įtarimų, jog jiedvi jau galėjo būti įsipainiojusios į nusikalstamos grupuotės užmestą tinklą, iš kurio ištrūkti, ne paslaptis, yra ypatingai sunku. Išgirdę apie dvigubą paauglių mergaičių tragediją Kaune, Varėnos pareigūnai prasitarė lengviau atsidusę, kai ilgiau nei dvi savaites ieškotas varėniškes surado gyvas... Joms visų pirma buvo pradėta teikti psichologinė pagalba ir tik vėliau bus bandoma išsiaiškinti, kokios priežastys pastūmėjo bėgti iš namų, artimiesiems atnešti tiek daug skausmo ir nerimo valandų... Mūsų turimomis žiniomis, specialisto pagalbos prireikė ir vienos iš atsiradusių varėniškių panelių motinai, kuri, sako, jau beveik neturėjo vilčių dukrą pamatyti gyvą...
Problemos - ir tvarkingose šeimose
Sutapimas, tačiau ir nusižudžiusios kaunietės, ir ką tik surastos varėniškės paauglės augo tvarkingose, pasiturinčiose šeimose, niekada nebuvusiose įrašytose į Vaiko teisių apsaugos tarnybų padidintos rizikos šeimų sąrašus. Kaip jau žinoma, ir kaunietės, ir varėniškės iš namų pabėgo ne pirmąjį kartą. Ir vienu, ir kitu atveju tėvams kilo rūpesčių dėl, jų nuomone, netinkamo draugių pasirinkimo, dėl pastarųjų neva daromos neigiamos įtakos...
Antai Loreta su motina anksčiau gyveno Marijampolėje. Paauglė jau čia buvo spėjusi "pasižymėti" kaip nepaklusni, maištauti ir protestuoti linkusi mergaitė. Dėl bėgimo iš namų, valkatavimo su Loreta jau turėjo vargo Suvalkijos pareigūnai. Neapsikentusi dėl nedoro dukters elgesio ir manydama, kad paauglei blogą įtaką daro draugai, iš Varėnos krašto kilusi motina persikraustė gyventi į tėviškę. Tačiau Loreta ir čia bemat susirado panašių pomėgių turinčių draugių. Viena iš jų - bendraklasė Vilmantė. Mergaitės, sako, viena kitą "lyg magnetas" pritraukė jau nuo pirmųjų pažinties ir bendravimo dienų. Kad ir kaip stengėsi abiejų nepilnamečių tėvai, draugių išskirti nepajėgė. Galiausiai jos, tarsi protestuodamos prieš visa, kas trukdo gyventi, mąstyti ir apsispręsti savarankiškai, išėjo į mokyklą ir pradingo... Ačiū Dievui, kaip minėta, varėniškės surastos... Tačiau kas gali garantuoti, kad tai buvo nors ir ne pirmas, tačiau paskutinis maištaujančių paauglių akibrokštas tėvams bei tai, kad bet kuris kitas jaunatviško maksimalizmo padiktuotas poelgis gali baigtis didžiule tragedija abiem "maištininkėms", o kartu ir jų artimiesiems? Ką daryti, kaip baisioms tragedijoms laiku užkirsti kelią? Ar pajėgs į šiuos klausimus atsakyti Varėnos rajono PK pareigūnė Elena Kotienė, toliau tęsianti dviejų nepilnamečių mergaičių dingimo aplinkybių tyrimą? Šio tyrimo pagrindinis tikslas, mūsų turima informacija, - išsiaiškinti, ar nėra su šia ganėtinai paslaptinga istorija susijusių asmenų, o jei tokių atsiras - patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Jau dabar aišku, kad be pačių nepilnamečių pagalbos, atvirumo nusikalstamą veiką - jei tokia buvo - įrodyti bus labai sunku. Beje, viena iš mergaičių į kai kuriuos, matyt, nepatikusius tyrėjų klausimus atsakė klausimu: "O koks jūsų reikalas?"
Per daug abejingųjų...
Kaip keistai tai beskambėtų, vis dažniau su "bėglių" vaikų problemomis susiduria pasiturinčios, tvarkingai gyvenančios šeimos. Na, o kai tokios problemos iškyla į viešumą, kai sunerimę artimieji galiausiai kreipiasi pagalbos į policiją, paaiškėja, jog vaikai, pasirodo, iš namų pabėgę jau nebe pirmą kartą. Tėvai tiesiog gėdijosi "nešti šiukšles iš namų", nedrįsdavo kreiptis į policijos pareigūnus, pasiguosti pedagogams ar paprašyti patarimo iš Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojų.
Anot Varėnos rajono savivaldybės Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotojos Vilmos Sakalauskaitės, taip elgdamiesi (tarsi užsimerkdami prieš kylančias problemas) tėvai daro didelę klaidą. Taip, girdi, viena vertus, labai nesinori atvirai pripažinti, kad sunku rasti bendrą kalbą su paaugliu sūnumi ar dukra, tačiau, antra vertus, nereikia esą manyti, kad tokios problemos išnyks savaime, kad vaikas jas tiesiog "išaugs". Be abejo, gal ir gali vienas kitas toks atvejis pasitaikyti, tačiau praktika esą rodo, jog nesprendžiamos bendravimo problemos (ypač kylančios tarp vaikų ir tėvų) tik gilėja. Ir kuo tolyn, tuo greityn. Kol praraja tarp šeimos narių tampa tokia gili, jog prireikia didžiulių pastangų ją bent sumažinti...
Vaiko teisių apsaugos tarnybos darbuotoja atkreipė dėmesį į tai, jog vaikai staiga iš namų nepradeda bėgti - į tokį poelgį esą einama palaipsniui; vienų - greičiau, kitų - lėčiau. Problemai, kaip sakoma, įsibėgėjus, sustoti, staiga pasikeisti, pradėti paisyti tėvų ir kitų gera linkinčiųjų patarimų tampa sudėtingiau...
Taigi kokie būtų pagrindiniai prarajos tarp tėvų ir vaikų "kasėjai"? Anot specialistės V. Sakalauskaitės, vienos kurios nors problemos išskirti negalima - tai esą siejama ir su problemomis, nesusikalbėjimu šeimoje, ir su rimtais nesutarimais tarp draugų ar mokykloje, o kai kuriais atvejais - ir su tam tikromis objektyviomis priežastimis (pavyzdžiui, dėl anksčiau patirtų traumų įtakos, psichikos sutrikimų).
Pastebėję keistus pokyčius vaiko mąstyme ir elgesyje, tėvai, anot specialistės, turėtų nedelsdami imtis priemonių, kad tokios problemos būtų kuo greičiau pradėtos spręsti. Deja, neretai pasitaiko, kai vaikas atmeta bet kokius tėvų bandymus atvirai pasikalbėti, išsiaiškinti, kas slegia, negana to, kategoriškai atsisako vykti ir į psichologo konsultaciją (o priverstinė specialisto pagalba ir neleistina, ir neduos jokios naudos). Probleminiam vaikui psichologas esą dažnai asocijuojasi su "psichiatru". Antra, vaikas gali atsisakyti vizito pas mokykloje dirbantį psichologą (gaila, bet toli gražu ne visose mokyklose šie specialistai yra) ir dėl to, jog baiminasi bendraamžių būti išjuoktas, o kreiptis į privatų psichologo kabinetą ar vykti į kitą miestą tėvai dažnai neturi ir laiko, ir galimybių. Kita vertus, net ir ne kiekvienas psichologas pajėgia rasti "raktą" į jautrią vaiko širdį ir įgyti jo pasitikėjimą, drauge - ir galimybę jam maksimaliai padėti...
Kaip minėta, tėvai klysta matydami, kad nesiseka kylančių problemų išspręsti savomis jėgomis, tačiau atsisakydami profesionalios pagalbos, bandydami nuslėpti šeimynines problemas. Ne mažesnė bėda esą ir tai, jog abejingumu pasižymi ir kaimynai, aplinkiniai. Anot V. Sakalauskaitės, tai ypač pasakytina apie miesto gyventojus - jie tampa "kurti ir akli", pamatę ar išgirdę triukšmingas kaimynų ar šiaip pažįstamų rietenas, smurtą, ne visad teisingas vaikų "auklėjimo pamokas" ir panašiai. O reikia esą tiek nedaug - apie tokias šeimas informuoti seniūniją, socialinius darbuotojus ar Vaiko teisių apsaugos tarnybą. Tuomet būtų galima laiku suteikti reikiamą pagalbą tiek vaikams, tiek ir jų tėveliams. Mat kaip esą rodo karti patirtis, "šeimyninių" problemų sprendimui reikia daug laiko ir visapusiškų pastangų, be to, kuo anksčiau su probleminėmis šeimomis pradedama dirbti, tuo greičiau pasiekiami teigiami rezultatai.
Statistika verčia susimąstyti
Nekalbant jau apie tai, kad pabėgdami iš namų vaikai tėvams ir kitiems artimiesiems sukelia begalę papildomų problemų, sukelia daug skausmo ir ašarų (ką reiškia kelias dienas ar savaites nežinoti, kur yra ir ką veikia tavo nepilnametė dukra ar sūnus!), jie, deja, nesusimąsto ir apie tai, kokie pavojai aplinkui tyko...
Prieš kurį laiką Lietuvoje buvo atliktas tyrimas, kurio metu apklausta grupė anksčiau buvusių pabėgusių iš namų nepilnamečių mergaičių ir berniukų. Pasitvirtino įtarimai, jog dauguma tokių vaikų gatvėje patyrė fizinį smurtą (dažniau - berniukai) ir seksualinę prievartą ar seksualinį priekabiavimą (dažniau - mergaitės); dalis jų buvo patekę į nusikalstamų grupuočių atstovų rankas ir tik per plauką išvengė pačių skaudžiausių padarinių, išnešė sveiką kailį; apie 80 procentų pabėgusiųjų intensyviai piktnaudžiavo alkoholiu, "paragavo" narkotinių ar kitokių psichotropinių medžiagų; nemažas dalis bėglių užsikrėtė pavojingomis lytiniu keliu plintančiomis ligomis; daugiau nei pusė iš namų pabėgusių mergaičių (ir trečdalis berniukų) bandė nusižudyti. Pastarieji skaičiai akivaizdžiai liudija, kad tokie vaikai jaučiasi vieniši su savo problemomis, nelaimingi, nematantys gyvenime jokių šviesesnių prošvaisčių...
Na, o kokios priežastys veja vaikus iš šiltos ir jaukios namų aplinkos į šaltį, nežinomybę, pavojus? Probleminiais vaikais besirūpinančių organizacijų atstovai tvirtina, jog tokio vaikų elgesio priežasčių visų pirma reikia ieškoti ten, nuo ko jis pabėgęs, tai yra šeimoje. Vaikui, anot specialistų, nėra gerai, jei šeimoje dažnai girtaujama, konfliktuojama, jei vaikui stokojama elementaraus dėmesio, per mažai su juo bendraujama, jei jis auklėjamas ne doru pavyzdžiu, o pasitelkiant fizinę prievartą, smurtą, grasinimus. Blogosios emocijos vaiko viduje esą nuolat kaupiasi, atitinkamai formuodamos jo charakterį, požiūrį į aplinką, taip pat ir į artimiausius žmones - tėvus. Vieni vaikai gulančius sunkumus perneša lengviau, o kiti, deja, greitai palūžta... Nesant abipusio nuoširdaus ir atviro bendravimo, pasitikėjimo vienų kitais, specialistų teigimu, nėra ko ir svajoti apie santaiką, taigi ir gilius, artimus ryšius tarp tėvų ir vaikų. Jei tėvai įstengia tik reikalauti, nurodinėti, įsakinėti, o stokoja laiko bent kelis kartus per savaitę susėsti prie bendro stalo ir atvirai aptarti tiek vienai, tiek kitai pusei iškilusias problemas, tėvams ir vaikams susikalbėti, vieni kitus suprasti esą bus vis sunkiau, galiausiai - galbūt ir sunkiai įmanoma.
Na, o pasijutęs atstumtas, nereikalingas, vienišas, neturįs kam išsisakyti ir pasiguosti paauglys susikaupusį pyktį išlies iššaukiančiu elgesiu, atviru protestu, draudimų bei reikalavimų ignoravimu. Tuomet ir iki apsisprendimo pabėgti iš tokios slegiančios aplinkos, specialistų nuomone, - tik akimirka...
