Pasigėręs gaidys

Pokario metais daugiabučių dar nebuvo. Žmonės, atvykę iš kaimų, o ir vietiniai miestelėnai, įsigiję žemės sklypus, statėsi pastatus - juk reikėjo kažkur gyventi. Mano kaimynas, vardu Bernardas, kilęs nuo Marijampolės, labai mylėjo paukščius. Kai baigė ręsti tvartelį, ant jo užkėlė karvelidę. Prisipirko viščiukų, užaugino gausų vištų pulkelį. Kaip ir visame kame, tarp "panelių" puikavosi "džentelmenas" - gaidys. Jis labai nemėgo raudonos spalvos. Jeigu ateisi į kiemą apsivilkęs raudonu drabužiu, būtinai užšoks ant nugaros. Bernardas gaudydavo svetimus grynaveislius balandžius. Pripila į indą žirnių ir užpila samane, po to parą palaiko ir išbarsto aplink sodybą. Balandžiai, kuriuos privilioja jo laikytiniai, prilesa tų žirnių ir brinkt ant šono. Tuomet Bernardas juos surenka ir sukiša į karvelidę. Ten radę vandens jie, žinoma, išsipagirioja ir pasilieka. Gaidys taip pat užsinorėjo tų žirnių. Išėjęs į kiemą Bernardas pamatė, jog gaidys guli negyvas. Suvalkietis visais laikais buvo taupus - nieko veltui neišmes. Parsinešė tą gaidį, nupešė, bet neskrodė - gaila išmesti pusę gaidžio. Įdėjo į puodą ir užkaitė. Gaidys, matyt, išsipagiriojo. Iššoko iš puodo ir nuogas kaip Adomas nukūrė pas vištas. Tos pradėjo kudakuoti ir rėkti, jog nuogo kavalieriaus nepageidauja. Tuomet gaidys išdidžiai pareiškė: "Gana! Mečiau gerti! Dabar pradėsiu rengtis".