Irena ZUBRICKIENĖ
Daugiavaikė motina Irena Naujokienė (37 m.) įsitikinusi: jeigu jos gyvenimo istorija būtų atkartota kino juostoje, žiūrovai patirtų ne menkesnius įspūdžius, nei dabar išgyvena prisėdę prie televizorių ekranų, kai aktoriai "muilina" akis ir jausmus. Prienų rajone, Užuguosčio kaime, su ketvirtuoju savo gyvenimo vyru ir penkiais įvairaus amžiaus vaikais gyvenanti moteris, galima sakyti, į gyvenimą "paleista" vien tam, kad vos ne kasdien patirtų naujos dramos skonį. Pamestinukė, internatų globotinė, nelaiminga žmona, kalinė, mylinti motina, kenčianti priverstinį išsiskyrimą su viena dukterų...
Gimdytojai - nereikalinga
Kiek Irena pamena, ji niekada nepatyrė mylinčios motinos dėmesio. Gimdytoja mažylę paliko likimo valiai vos pagimdžiusi. Irenos gimtasis miestas - Klaipėda. Ligoninė, kūdikių namai, vaikų namai, vėliau - nelaimėlių internatas Zarasų rajone pamestinukei turėdavo atstoti namus. Būdama paauglė gi sužinojo, kur yra jos tikroji motina. Išsiaiškino ir tai, kad tėvas miręs. Būdama šešiolikos Irena pirmą kartą susitiko su savo mama, tuo metu gyvenusia Utenos rajone. Nei dar du sūnus auginusi moteris, nei pati merginukė viena kitai širdies neliejo. Kaip dabar ramiai pasakoja pamestinukės dalią patyrusi Irena, jai buvę be galo smalsu pamatyti moterį, suteikusią jai gyvybę, ir sužinoti, kodėl jos neaugino. Motina teisinosi itin sunkiu gyvenimu. Tačiau ji tokiomis pačiomis sąlygomis augino dar du Irenos brolius. Irena mano, kad motina jos atsisakė vien dėl to, kad ji - mergaitė. Šešiolikos metų atstumas motinos ir dukters nesuartino, nors pabendrauja abidvi iki šiol. Irena nelinkusi ieškoti kaltų dėl dramatiškai susiklosčiusio gyvenimo, tačiau neneigia, jog jai nuo kūdikystės būtų turėjusi motiną, būtų išvengusi ne vienos rimtos problemos, būtų apsaugota nuo kančios skausmo ir besitęsiančių bėdų grandinės. Anot Irenos, nereikalingo žmogaus "etiketę" ir vaikystėje, ir jau suaugus "teko gramdytis ragais ir nagais".
Vyrai ir vaikai
Šiandien Irena Naujokienė turi su keturiais vyrais sugyventus šešis vaikus. Pirmasis Irenos vyras buvo rusas. Jūreivis. Su juo moteris susilaukė dviejų vaikų - pirmagimės Jekaterinos, kuriai dabar 19 metų, ir sūnaus Aleksandro (16 m.). Gyvenimas su jūreiviu, praėjus keleriems santuokos metams, tapo nebemielas, tad Irena su dviem mažyliais grįžo į motinos namus. Tikėjo čia rasianti užuovėją. Klydo - vietos dukteriai su dviem mažais vaikais motinos pastogėje neatsirado. Vis dėlto Irena pasiliko Utenos rajone, įsidarbino žemės ūkio specialiste, vėliau vadovavo fermoms. Darbščią ir simpatišką moterį netrukus įsižiūrėjo šeimyninio gyvenimo šilumos ieškojęs vyras. Vienas kitu pradėję rūpintis sugyventiniai susilaukė dviejų vaikų - Tadui dabar 10 metų, o Irutei - aštuoneri. Nors abiejų tėtis seniai nebegyvena kartu su motina, nuo vaikų neslepiama, kas jis. Irenos teigimu, šis vyras, su kuriuo tuoktis ji nesiryžo, užsiimdavo nešvariais darbeliais, yra sėdėjęs kolonijose. Sugyventiniui patekus į kalėjimą, moteris buvo nutarusi nutraukti su juo artimus ryšius. Irenos akiratyje pasirodė toks Antanas Dicevičius - 26 metais vyresnis vyras. Antanas nenarpliojo Irenos praeities, nes ir pats panašią turi. Pora susituokė. Dabar Irena neslepia, kad į Antano glėbį puolė nusivylusi meilėmis, galvodama apie savo ir vaikų ateitį, apie niekada anksčiau neturėtą nuolatinę pastogę. Brandaus amžiaus, šilto ir šalto matęs vyras nuo kūdikystės artimųjų globos nejautusiai Irenai buvo kartu ir vyras, ir draugas, ir tėvas.
Netrukus gimė jųdviejų dukrelė Laura, kuriai dabar pusšeštų metukų. Auginant mažylę, sutuoktinių gyvenimas tapo panašus į katės ir šuns. Irenos kasdienybę retkarčiais sudrumsdavo iš įkalinimo vietos sugrįžęs buvęs sugyventinis. Taip atsitiko, kad moteris įsivėlė į jo ir kelių bendrų aferą - nusikalto. Su Antanu, Lauros tėvu, ji jau buvo išsiskyrusi. Kaip tik tuo metu Irena, laukusi teismo nuosprendžio už nusikaltimą, susipažino su penkeriais metais jaunesniu Remigijum Naujoku. Geriau pažinusi vyriškį ir įsitikinusi, kad su juo galėtų pradėti laimingesnį savo gyvenimo etapą, penkių vaikų motina ryžosi tekėti trečią kartą. Tiesa, prieš tai nuoširdžiai ir detaliai papasakojo Remigijui apie nusikaltimą, į kurį buvo įsipainiojusi. Geraširdis vyras, neturintis tamsios praeities ir linkęs gyventi dorai, tik dar greičiau suprato, koks yra reikalingas nelaimingai, bet mylimai moteriai. Prieš teismą Irena stojo jau laukdamasi šeštojo vaikelio.
Kolonija - pragaras visomis prasmėmis
Baudžiamąją bylą dėl gyvulių vagystės ir vogtos mėsos realizavimo nagrinėjęs teismas Irenai paskelbė griežtą nuosprendį - dvejus metus laisvės atėmimo. Kaip dabar prisimena Irena, jai tai buvo nelauktas ir netikėtas smūgis. Advokatas morališkai ruošė savo ginamąją, esą šioji tikrai bus nuteista tik lygtinai, tačiau teismas nusikaltimą įvertino kaip grupinį, iš anksto suplanuotą, ir visus nuteistuosius pasiuntė į "zoną".
- Augdama internate patyriau visko, - mįslingai užsiminė Irena. - Tekdavo pakovoti už save, apsiginti. Ši karti patirtis man labai pravertė patekus į Panevėžio koloniją. Nenoriu pasakoti - kol kas geriau tegul mano vaikai nežino, ką teko išgyventi. Užtenka tik įspūdžio: tai - pragaras!
Irena iki šiol saugoja kruopščiai suraišiotus Remigijaus į "zoną" jai rašytus laiškus. Net jų neskaičiavus aišku - visus devynis mėnesius, kuriuos Irenai teko praleisti kolonijoje (tiek atsėdėta iš teismo skirtų dvejų metų), mylintis vyras savo moteriai rašydavo bene kasdien. Jiedu turėdavo apie ką kalbėtis, nes Remigijui rūpėjo, kaip nelaisvėje jaučiasi dvynukų (!) tuomet besilaukusi žmona, o Ireną domino, kaip vyrui sekasi su dviem jam paliktais savo mažyliais - Irute ir Taduku. Už grotų atsidūrusi moteris sielojosi, kad per ją vaikams teko laikinai (ji tuo tvirtai tikėjo) išsiskirstyti - du pirmagimius pasiėmė Karaliaučiaus (Kaliningrado) srityje gyvenantis jų tėvas, o Laura, kurį laiką po motinai paskelbto teismo nuosprendžio praleidusi globos įstaigoje, kito teismo sprendimu buvo atiduota tikrajam mergaitės tėvui A. Dicevičiui. Tokios naujienos iš laisvės Irenai dar labiau kartino gyvenimą "zonoje". Gali būti, kad dėl išgyvenimų įvyko persileidimas. Dabar pasakodama apie savo netolimą praeitį kolonijoje Irena tarsi paragina pašnekovą susivokti patį: į Panevėžį ji pateko sverdama 120, o po devynių nelaisvės mėnesių nesvėrė nė 70 kilogramų. Irenos teigimu, tik Remigijaus laiškai ir nuolatinis dėmesys suteikė jėgų gyventi toliau.
Viltis dar gyva
Atsidūrusios laisvėje Irenos kasdienybę ir džiugino, ir skaudino nauji gyvenimo faktai. Pirmas darbas, kurio griebėsi kalinės drabužius nusimetusi moteris, - kelionė pas buvusį vyrą Antaną Dicevičių, kad atiduotų pačiai augintis ilgai nematytą dukrelę Laurą. Planuotas žygis nuėjo veltui - su gerokai ūgtelėjusia mažyle teleidus pasimatyti penketą minučių, motinai nebuvo leista ją išsivežti. Supratusi, kad geruoju susitarti nepavyks, Irena netrukus kreipėsi į Utenos rajono teismą (pagal tuometinę gyvenamąją vietą) dėl dukrelės grąžinimo. Nuo tada (nuo 2000-ųjų pabaigos) Irena tebeklaidžioja po teismų labirintą ir negali pasakyti, ar kada nors ras iš jo išėjimą. Utenos teismas, "advokataujant" kelių rajonų Vaikų teisių apsaugos tarnybos skyriams (A. Dicevičius su dukrele tada jau gyveno Švenčionyse) ir savo išvadas pateikus psichologei, pripažino, kad I. Naujokienė gali pasirūpinti savo dukrele geriau nei mažylės pensinio amžiaus tėvas. Pralaimėjęs bylą atsakovas netrukus tapo ieškovu - minėtą sprendimą apskundė. Aukštesniųjų pakopų teismai vėliau priėmė vienodus sprendimus, suniekinusius uteniškių kolegų darbą. Juose buvo akcentuota, kad dukterį pageidaujanti pati auginti I. Naujokienė neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, pastovaus darbo, pragyvenimo šaltinio.
Ir šiandien, užsukus antrąjį teismų ratą (jau Švenčionių rajono teisme) dėl Laurutės Dicevičiūtės gyvenamosios vietos nustatymo, I. Naujokienė turi panašias gyvenimo sąlygas, kaip turėjo ir pernai. Tačiau jos susikurtas gyvenimas pašalietį iš karto sušildo: po gaisro pačių Naujokų suremontuotas ir tebepuoselėjamas namas, kuriuo sutuoktiniams leido naudotis kitur gyvenantis jo savininkas, vienas kitą prižiūrintys vaikai (gyventi kartu su motina iš Karaliaučiaus sugrįžo abu vyriausieji, lovelėje smalsiai besidairantis vos šešių mėnesių Rokutis - Remigijaus ir Irenos sūnelis), sutvarkyti kambariai, papuošti vaikų nuotraukomis. Visa tai tartum sufleruoja: šių namų jaukumą kuria padori motina. Niekas neragina šeimos išsikraustyti - atvirkščiai: Naujokai susikasė ir apsodino žemę, susirentė šiltnamį ir viliasi sulaukti nemažo derliaus. Laikino jausmo šildomi žmonės, rimtai neplanuojantys ateities, kažin ar būtų tiek įdėję į svetimą pastogę?
- Ateityje ketiname šį būstą nusipirkti - už jį norima gana nebrangiai, - išdavė šeimos planus Irena. - Remigijus - vyras, kokio linkėčiau visoms moterims, todėl namuose - puiki atmosfera. Jis vienodą dėmesį skiria ir savajam Rokui, ir mano vaikams. Esu tikra - Laurutei jis taip pat būtų labai geras, rūpestingas. Bet nereiškia, kad jis pakeis mergaitei tikrąjį tėvą. Jeigu Dicevičius sutiktų grąžinti man mergaitę, leisčiau jam matytis su dukra kada norėtų - atvažiavusiam net atskirą kambarį paskirčiau.
Kova dėl Lauros - iki pilnametystės?
Apie Irenos Naujokienės problemą žinančios Stakliškių seniūnijos darbuotojos tarsi apibendrino: A. Dicevičius niekada neleis Irenai ramiai gyventi - jis tarsi užmeta "voratinklį", kuriuo buvusiai žmonai kenkia, kur tik ji beįsikurtų. Darbuotojos patikino pritariančios, jog mažoji Laurutė turėtų gyventi su motina. Šios nuomonės laikosi ir Prienų rajono savivaldybės darbuotojos, ginančios vaikų teises. Trys Užuguosčio vidurinę mokyklą lankantys Irenos vaikai - įrodymas, jog šeimoje jais labai rūpinamasi. Pedagogai linkę netgi pasididžiuoti tiek daug dėmesio savo atžaloms rodančia daugiavaike motina. Jų teigimu, Naujokai - nei alkoholio vergai, nei tinginiai, nei valkatos. Esą niekam net nekyla abejonių, kad Laurutei būtina kasdien bendrauti su savo seserimis ir broliais - nuo to nemažai priklausys mergaitės tolimesnė ateitis (galbūt likus be tėvų). Prienų rajono policijos darbuotojai, kuriems teko spręsti ne vieną tarp I. Naujokienės ir atvykusio A. Dicevičiaus kilusį konfliktą, stebisi, ar pensinio amžiaus aikštingas tėvas, vienišius, dukters akyse negarbingai kovojantis su jos motina, pajėgus augančiai mažylei dvasiškai duoti tiek pat, kiek galėtų duoti draugiškai gyvenanti nemaža šeima. Be to, jis taip pat, kaip ir buvusi žmona Irena, yra teistas. Policijoje turima nepatikrintų duomenų, kad Laurutė dabar "auga automobilyje" - visur važinėjasi kartu su tėvu.
Iš šalies stebint kartais net juokinga, kai buvę sutuoktiniai niekaip nepasidalina mašinų, garažų, baldų, net šaukštų ar lėkščių. Tačiau labai apmaudu, kai dalybos vyksta dėl gyvo žmogučio, dar negalinčio apsispręsti. Irena Naujokienė patikino: jeigu dabar nelaimės bylos, kuriam laikui kovą nutrauks - vardan pačios dukrelės, kuriai reikalinga ramybė, o ne moralinės traumos. Esą tegul mergaitė paauga ir, būdama dešimties, pasakys, su kuo norėtų gyventi. Šiandien Irena veja šalin mintį, jog po kelerių nebendravimo metų dukrelei ji gali būti visiškai svetimas žmogus.
- Jeigu nė vienas nenusileisime, bijau, kad dėl mergaitės galėtume bylinėtis iki jos pilnametystės, - išsidavė nerimaujanti I. Naujokienė. - Juk taip gali būti: teismų sprendimai, nepatenkintųjų skundai, nauji pareiškimai. Man dar neramu ir dėl to, kad Dicevičius gerai elgtųsi su dukra. Prieš šešerius metus jis, įtūžęs dėl menkniekio, sumušė mano dukterį Jekateriną. Tada kreipiausi į policiją, vyko tyrimas. Bet netrukus sužinojau, kad laukiuosi Laurutės, ir susitaikėme. Blogai padariau - užtat dabar turiu būti pasirengusi nuolatinei kovai, kęsti išsiskyrimą su Laura ir jos veidelį matyti tik keliose turimose nuotraukose.
Romualdo VILČINSKO nuotraukos:
- Laurutės besiilginčią Ireną Naujokienę bene labiausiai "gydo" mažasis Rokas
- Irenos vaikai žino, kad atskirai nuo jų gyvena dar viena sesutė
