Šalia politinių anomalijų, kurių nūdienos Lietuvoje netrūksta, iškyla ir nepilnamečių auklėjimo problemos. Žinoma, ne visi paaugliai kelia visuomenei susirūpinimą. Turime nemažai padorių vaikų ir jaunuolių, sugebančių skirti gėrį nuo blogio, grožį nuo bjaurasties, besielgiančių pagal sveikos moralės principus.
Pakalbėkime apie paauglių etiką ir dvasingumą. Pirma, apie dvasingumą. Kas jį lemia? Sakote, mokslas, menas. Sutinku, bet tik iš dalies. Norėtųsi paklausti, kodėl nusmuko dvasingumas kaip tik dabar, kai mokslas pasiekė stulbinančias aukštumas, kai meną galima ne žiupsneliais, o glėbiais kabinti? Remtis vien mokslo ir meno poveikiu ugdant vaikų ir jaunimo dvasingumą, mano nuomone, pernelyg rizikinga. Juk mokslas - tai tik žinių sankaupa, painus ir sudėtingas tyrinėjimų ir atradimų kelias, kuris bet kada gali nuvesti į klystkelius, nusivylimus ir susinaikinimą. Įvairios mokslo šakos daugiausia nagrinėja praktinius dalykus: gerina ir plečia materialines žmogaus reikmes ir tik nedidele dalimi - dvasines. Menai, kurių svarbiausia paskirtis - ugdyti arba atspindėti dvasines žmogaus subtilybes, neretai jas irgi iškraipo, kartais net susmukdo. Kokį dvasingumą paauglių sielose gali ugdyti, tarkim, seksas ir pornografija, brutaliai įsibrovę į menų sritį (kiną, teatrą, literatūrą)? Šita bjaurastis kaip tik meno keliais ateina į mūsų buitį: meno priemonėmis sėjama smurto sėkla, kuri ypač žaloja jauno žmogaus sąmonę, žlugdo jo moralę, dvasingumą. Juk visi matome, kiek daug televizijos kanalais demonstruojama siaubo filmų ir kitokio smurtinio šlamšto! Kiekvieną dieną iki vidurnakčio rodomi prievartavimai, žudymai ir kitokios žiaurumo akcijos, nuodijančios nesubrendusio žmogaus sąmonę, bukinančios jautrumą, gailestingumą, dvasingumą. O rimtos intensyvios kovos su tokiu pseudomenu kaip ir nesimato. Taigi vieni iš to lobsta, o kiti dvasiškai luošinami.
Kol kas matome vienintelį šaltinį merdinčiam paauglių dvasingumui gaivinti. Tai galbūt religija. Ne visos religijos vienodai traktuoja bendrąjį dvasingumą, tačiau pagrindinius dvasingumo kriterijus (sąžiningumą, teisingumą, meilę, gailestingumą, atjautą, paslaugumą ir kt.) visos laiko dorovės pagrindu, į kurį vieną ir tegali remtis žmogiškasis dvasingumas. Deja, jo deficitą jaučiame beveik visur: šeimose, mokyklose, žiniasklaidoje, visuomeninėse ir politinėse organizacijose.
Šeima yra pirminė dvasingumo ugdymo pakopa. Kokį pilietį išauginsime šeimoje, tokį turėsime visuomenėje, tautoje, valstybėje. Tėvų pernelyg išlepintas vaikas virs ištižėliu, egoistu, prastu piliečiu, neryžtingu Tėvynės gynėju. Nelengva reikalauti iš tėvų diegti vaikams svarbiausias moralės ir dvasingumo normas, kai patys tėvai jų neturi. Nelengva perteikti jaunam piliečiui patriotines nuotaikas, kai patys tėvai dar ne taip seniai murkdėsi kosmopolitizmo liūne ir apie jokį patriotizmą bei dvasingumą nė girdėti nenori.
O kokia padėtis šiuo atžvilgiu mokyklose? Sakyčiau, nė kiek ne geresnė. Mokykloje galbūt atsiras du ar trys dvasingi ir patriotiškai nusiteikę mokytojai, o penki ar dešimt - indiferentiškų ar net reakcingų, tad nėra ko tikėtis, kad paaugliško amžiaus moksleivių patriotizmas ir bendras dvasingumas gerės.
Dar šiek tiek apie paauglių (ir ne tik paauglių) etiką. Kas toji etika? Tarptautinių žodžių žodyne rašoma: "Mokslas, tiriantis moralę, žmonių elgesio normų visumą". Enciklopedijoje, be visos istorijos, teigiama: "Mokslas, tiriantis moralę arba dorovę". Arba konkrečiau: etika - tai žmogaus gyvensenos pritaikymas kasdienybėje. Klausiu vyresnio amžiaus moksleivę, lankančią etikos pamokas, ko juos ten moko. Atsakymas trumpas: "Visko". Tokia to mokslo paskirtis. Puiku! O ką matome gatvėje? Išdaužyti langai, išlaužyti medeliai, suolai, sulankstyti kelio ženklai, ištepliotos namų sienos (nekalbu apie tualetus), išvartytos šiukšlių dėžės ir t. t. Pro moksleivių būrį praeiti baugiau nei pro girtą. Šis, paprašęs lito ir negavęs, dar bent atsiprašys. Moksleiviai, nors ir nieko jiems nesakytum, rodydami savo "išmintį", vienas per kitą tave išjuoks, pasityčios.
Teisingai sakoma, jog paaugliško amžiaus vaikas panašus į vaško gabalėlį, iš kurio galima nulipdyti ir angeliuką, ir velniuką, ir žmogų. Viskas priklausys nuo to, kieno rankose bus tas "vaško gabalėlis". Ir matome, ką lipdo tėvai, mokykla, bažnyčia, visuomenė, žiniasklaida, ypač televizija. Jei visos institucijos kartu vieningai dirbs, išauginsime gerus, sąžiningus, mylinčius Dievą ir Tėvynę žmones, kurie gyvenimo laimę matuos ne išgertais buteliais, praleistom prie vaišių stalo naktim, sukombinuotais ar sureketuotais pinigais, o darbu savo kraštui. Ir tas darbas jiems taps ne tik gyvenimo druska, be kurios negalima gyventi, bet ir šventa pareiga, garbės reikalu, etikos dėsniu, o svarbiausia - sielos dvasingumu. Štai taip!
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
