Jei šie dalykai, apie kuriuos perskaitysite, dėtųsi nepilnamečių kolonijoje ar specialiuosiuose vaikų globos namuose, į kuriuos patenka tik patys didžiausi neklaužados, gal ir nereikėtų per daug stebėtis. Tačiau kai smurtas, prievarta ir patyčios liejasi įstaigoje, į kurią iš visos Lietuvos atvyksta vaikai tęsti sunkių lėtinių ligų gydymo (kur dieną naktį budi tvarkos ir drausmės privalantis žiūrėti medicinos personalas?) tai jau, atleiskite, skandalas...
Vietoj trijų - viena gydymosi savaitė
Kaunietis Aurimas (14 m.) į "Palangos gintaro" vaikų reabilitacijos sanatoriją atvyko birželio 11 dieną. Berniukas nuo mažų dienų serga bronchų astma, o pastaruoju metu liga buvo paūmėjusi. Suprasdamas, kaip svarbu išlaikyti kuo geresnę savijautą (šiai ligai paūmėjus, ligoniui ima trūkti oro, kankina dusulys, o tokia būsena labai vargina, kyla pavojus net gyvybei), Aurimas apsidžiaugė sužinojęs, kad mamai vargais negalais pavyko gauti sanatorinį kelialapį į "Palangos gintaro" vaikų reabilitacijos sanatoriją, kur laukia ne tik efektyvios gydomosios procedūros, bet ir astmininkų savijautą itin teigiamai veikiantis pajūrio oras. Paauglys vylėsi, jog po trijų sanatorijoje praleistų savaičių jausis žymiai geriau.
Deja, Aurimas "Palangos gintare" teišgyveno vos vieną savaitę. Susidūrę su įstaigos vadovo vyr. gydytojo Zigmo Paulausko, budinčio gydytojo Jono Lizdenio bei kitų medicinos personalo darbuotojų abejingumu ir baimindamiesi, kad neatsitiktų dar didesnių, nepataisomų bėdų, tėveliai buvo priversti vaiką iš sanatorijos pasiimti kur kas anksčiau.
Smūgiai - pirmąją dieną
Aurimas greitai apsiprato naujoje, tegul ir verkiant remonto reikalaujančioje aplinkoje, susipažino su kitais ligoniukais. Kambaryje gyveno dviese - Aurimas ir dešimtmetis Modestas iš Gargždų. Šis, o vėliau ir kiti vaikai naujoką Aurimą įspėjo: jei atsivežei maisto, slėpk kuo giliau. Kaip ir pinigus, brangesnius asmeninius daiktus, mobilųjį telefoną. Kad neatimtų Deividas... Šis fiziškai labai stiprus šešiolikmetis esą skriaudžiąs (apvagiąs, reketuojąs, trankąs) visus iš eilės, o niekas nė piršto nepajudina, kad vaikus nuo įžūlaus berno apgintų.
Aurimas taip ir padarė: maisto produktus paslėpė giliai krepšyje, CD grotuvą įkišo į patalynę, pinigėlius - į kojinaites...
Artėjant vakarui Aurimas su Modestu ir dar dviem naujais draugais sėdėjo savo kambaryje ir kalbėjosi. Baimindamiesi, kad neateitų Deividas, vaikai, pažeisdami nustatytą tvarką (!), duris užsirakino... Staiga pasigirdo beldimas, kažkas riktelėjo skubiai atrakinti. Tai buvo vaikų siaubas Deividas. Jis pareikalavo maisto produktų, supyko, kodėl Aurimo rankose laikytas koka kolos butelis jau išgertas - nepalikta jam! Tą butelį atėmęs, metė į viršų ir berniukui riktelėjo: "Jei ne gaidys - pagausi!" Kai sutrikęs Aurimas iškėlė rankas gaudyti butelį, Deividas jam pylė kumščiu į pilvą.
Bronchų astma sergantis paauglys abiem rankom susigriebė už pilvuko, iš skausmo net nugriuvo. Vaikui užėmė kvapą ir balsą, iš akių ištryško ašaros... Ne mažiau sutrikę kiti vaikai tylėjo ir baukščiai dairėsi... "Jei būčiau trenkęs į "saulę", ne taip raitytumeis," - pasišaipė vaikėzas ir, ant savo drabužių išsipurškęs kone pusę Aurimo dezodoranto, išėjo.
Atsigavęs Aurimas nežinojo, ką daryti - pasiskųsti skyriaus seselėms ar tylėti. Kiti vaikai perspėjo, kad, girdi, geriau nesiskųsk, mat dėl to, kad nenutylėjai, dar "ne tiek būsi pridaužytas"... Deividas esą čia daro ką nori - visi jo bijo... Rūko, geria, atiminėja iš vaikų maistą, pinigus, iš niekur nieko juos apstumdo, sumuša, kada nori išeina į miestą, kada nori - sugrįžta (kad ir naktį, balkonais į ketvirtąjį aukštą!), nešiojasi ir kitus vaikus gąsdina atlenkiamu didžiuliu peiliu, rūko "žolę", susidėjęs su įtartinais, paliegusius narkomanus išvaizda primenančiais "bachūrais" iš miesto, pats vartoja ir vaikams siūlo (pirma dozė - už dyką, kitos - mokamos!) amfetaminą... Ir nieko! Kas, girdi, iš to, kad kokį kartą Deividas priverčiamas parašyti pasiaiškinimą (tokių pasiaiškinimų, girdi, sesutės jau gavusios keturiolika!) - kitądien vėl daro tą patį! Tai esą ar verta skųstis, o po to kęsti dar didesnį smurtą, gyventi nuolat bijant, kaip "ant adatų"? Aurimas ir nutylėjo... O po kelių dienų sulaukė kito išpuolio.
- Grįžęs iš procedūros pamačiau, kad kambaryje kuičiasi Deividas, - prisiminė Aurimas. - Jis jau buvo sušlamštęs pakuotę rūkytos dešros, pasisavinęs kamuoliuką. O mobiliojo telefono sąskaitoje trūko 7 litų (berniukas telefoną buvo palikęs kambaryje, paslėpęs po stirta drabužėlių - I. D.).
Kai Aurimas nedrąsiai pasiteiravo, kodėl Deividas taip pasielgė, šis nusišaipė, riebiai nusikeikė ir, Aurimui panosėje pamosavęs kumščiais, išėjo.
Susikrimtęs berniukas viską papasakojo tėvams. Tikėdamasi, kad įžūlų vaikėzą sudrausmins administracija, Aurimo mama paskambino vyr. gydytojui. Sekretorė informavo, jog šefo nėra ir tądien jau nebus, drauge patikino, kad tokie dalykai sanatorijoje neįmanomi - pažadėjo skubiai viską išsiaiškinti, o apie priimtas priemones informuoti.
Sužinojęs, kad Aurimas nenutylėjo patirtos skriaudos, Deividas labai supyko, ėmė trainiotis prie vaiko kambario, trankė duris, reikalavo skubiai jas atrakinti. Išgąsdintas berniukas vėl paskambino tėvams ir paprašė iš sanatorijos išvežti. Kadangi pakartotinai su vyr. gydytojo sekretore pasikalbėti nepasisekė (telefono ragelio niekas nekėlė), o iš sanatorijos, kaip buvo žadėta, niekas nepaskambino, tėvams nieko kita neliko, kaip viską mesti ir, atsiprašius iš darbo, vykti į sanatoriją.
Deividas - niekam nereikalingas?
Atvykę į vietą Aurimo tėvai sūnų rado sėdintį procedūriniame kabinete su slaugėmis, nes vienas savo kambaryje bijojo būti. Sanatorijos darbuotojos "paguodė" tėvelius, jog su "niekam tikusiu" Deividu niekas nesusitvarko, kad esą laukiama nesulaukiama, kada jis išvyks. Buvo patvirtinta, kad Deividas nuolat ką nors nukrečia, kad jo išdaigos (ir girtavimas!) fiksuojamos ligos istorijoje, tačiau vaikinas esą nekreipia dėmesio į jokias pastabas, nesitaiso. Apie tai, girdi, buvo informuota ir Deivido motina Aldona L., tačiau ši pareiškė neketinanti sūnaus pasiimti. Esą jei yra kokių problemų, tegu pasirūpina Deivido tėvas, kuris vaiko nematęs, alimentų nemokėjęs bene dvylika metų... Tuo kalba ir baigėsi.
Beje, vėliau su Deivido motina pasikalbėjo ir Aurimo tėvai. Aldona L. pareiškė nepageidavusi (!), kad sūnus būtų išsiųstas į "Palangos gintarą", tuo esą rūpinosi dukra ir rajono Vaiko teisių apsaugos tarnyba, tai, girdi, tegu jos dabar ir aiškinasi... Motina leido suprasti su sūnumi jau seniai nesusitvarkanti. "Jis kažkoks psichiškai nesveikas, reikia gydyti", - baigė pokalbį Aldona L.
Deividas liko, Aurimas - namo
Į tėvų klausimą, už ką anąkart sumušęs Aurimą, Deividas ramiai atsakė: "Aš taip stipriai nenorėjau... Tegu dabar jis man trenkia, atsilygina..." Dar kiek patylėjęs pridūrė: "Nu gerai, daugiau aš jo nemušiu..." Ir, nematydamas reikalo ką nors daugiau aiškintis, ėmė trypčioti, kad jau vėluojąs į diskoteką...
Tėvai norėjo gauti tvirtas garantijas, kad tai, kas sanatorijoje nutiko Aurimui, daugiau nepasikartos, kad tiek Aurimui, tiek kitiems čia besigydantiems vaikams daugiau nereikės kentėti smurto ir reketo. Deja, nebuvo gauta jokių tvirtų pažadų. Girdi, stengsimės... Tuomet buvo pasiūlyta neklaužadą izoliuoti. iš Tai padaryti irgi buvo atsisakyta. Nejau tokį klausimą pajėgus išspręsti tik įstaigos vadovas?
Budintis gydytojas Jonas Lizdenis nusistebėjo. Girdi, nejuokinkit, dar mat daktarą trukdysime... Kai Aurimo motinai vis dėlto pavyko telefonu susisiekti su vyr. gydytoju Zigmu Paulausku, šis į sanatoriją atvykti atsisakė.
Ką gi, gydymo kurso net neįpusėjęs Aurimas išvyko į Kauną, o jokių sankcijų nebijantis šešiolikmetis Deividas liko karaliauti toliau. Beje, kiek šiam vaikėzui reikalingas sanatorinis gydymas, galima tik spėlioti, mat, anot kitų ligonių, Deividas ir rūko, ir plempia alų, ir nelanko procedūrų; savavališkai pasišalinęs iš sanatorijos, iki išnaktų trainiojasi su palangiškiais, kartais jų atsiveda į savo kambarį (yra mačiusiųjų, kad su Deividu bendravę pašaliniai asmenys skyriuje nešiojosi pistoletus!), o vakarais "gydosi" diskotekose...
Pareigūnai pašiurpo
Išvykdama iš sanatorijos Aurimo motina užsuko į Palangos miesto policiją. Išgirdę, kas vyksta prestižine save laikančioje vaikų sanatorijoje, pareigūnai pašiurpo. Dėl tokios situacijos, girdi, be jokios abejonės, visa atsakomybė tenka administracijai. Kur esą matyta, kad nepilnametis chuliganas kelias savaites muštų, apvaginėtų, reketuotų, tyčiotųsi ar kitaip skriaustų už save silpnesnius vaikus, ir dar ligonius, kad medicinos personalui (mūsų žiniomis, ir įstaigos vadovui!) tai seniai žinoma, o niekas nesikreipė į policiją dėl siautėjančio nepilnamečio sudrausminimo (juk savo jėgomis, kaip matyti, nieko nepavyko padaryti)! Paaiškėjo ir tai, kad Deividas jau seniai įrašytas į rajono, kuriame gyvena, PK nepilnamečių įskaitą. O svarbiausia - seniai su policija reikalų turintis vaikigalis puikiai žino įstatymais įtvirtintas į nusikaltimus linkusių nepilnamečių teises, dėl nepilnametystės taikomas įvairiausias lengvatas, todėl visai negalvoja apie pareigas bei atsakomybę už savo nusikalstamus veiksmus!
Anot Palangos PK pareigūnų, tokį "ligonį" už gydymo įstaigoje nustatytų ir privalomų laikytis elgesio taisyklių nuolatinius pažeidinėjimus (kiekvienas čion atvykęs vaikas susipažįsta su esama tvarka, raštu pasižada jos laikytis!) seniai reikėjo pašalinti iš sanatorijos. Juk nesunku įsivaizduoti, kaip "puikiai" psichologiškai ir emociškai nusiteikę, kaip "gerai" pailsėję, su kokia "sugrąžinta sveikata" į namus sugrįš ligoniukai, kuriems sanatorijoje kasdien teko susidurti su įžūliu chuliganu, kęsti smurtą ir patyčias, gyventi nuolat jaučiant stresą ir baimę...
Klausimas pamąstymams
Kaip minėta, už tai, kad nepajėgiantys apsiginti vaikai sanatorijoje jaučiasi lyg nepilnamečių kolonijoje (kur silpnesniuosius engia, išnaudoja, skriaudžia, viskam vadovauja "verchai"), visa atsakomybė tenka administracijai, visų pirma - dėl įstaigos geros reputacijos visomis išgalėmis turinčiam kovoti vyr. gydytojui (ko gero, tai ir daroma, tačiau nepriimtinomis priemonėmis - bandant viską nuslėpti!). Kita vertus, jei pasigydyti atvykusių vaikų bėdoms abejingas įstaigos vadovas, ko norėti iš jam pavaldžių budinčių gydytojų, personalo?..
Ir dar. Kaip minėta, Aurimas sanatorijoje tepraleido 8 dienas (iš 18). Kas ir kada kompensuos likusį neišnaudotą sanatorinio kelialapio laiką? Kas pasirūpins, kad smurto, patyčių ir prievartos lig tol nepatyrusio paauglio širdelėje kuo greičiau išblėstų skaudūs prisiminimai, sugrįžtų tikėjimas dora ir teisingumu, gėrio ir grožio viršenybe prieš vis plačiau pasireiškiantį blogį?
