Daiva NORKIENĖ
Galina Jonaitienė spėja, kad jos vyro aukų galėtų būti šešios ar net daugiau. Drauge su "Akistatos" žurnalistais nuvažiavusi prie Eglės Venskutonytės nužudymo vietos moteris apsipylė rauda, prakeikė žmogžudį ir aukos artimųjų atsiprašė už tai, kad ji yra "tokio išgamos ir padaro žmona". Beje, Galina tik visiškai neseniai sužinojo, kad jos Jonaitis troško ją mesti ir... susituokti su jos marčia! Galina ir kai kurie kiti artimieji įtaria, kad jis juos nuodijo...
Grįžimas
Maždaug prieš savaitę Galina Jonaitienė iš Lukiškių sugrįžo į Grigiškes. Ją su džiaugsmu pasitiko tiktai sūnūs ir šeimos numylėtinis aviganis Arbekas. Nuo gegužės, kai Galia buvo suimta, namus prižiūrėjo vaikai.
Pirmosios dienos namie moteriai buvo nelengvos. Tiriantys kaimynų žvilgsniai, o kai kurių - ir pikti komentarai, jog ji yra "vagis ir žmogžudė". Tiesiog parduotuvėje Galia susipešė su viena kaimyne, neištvėrusi įžeidžiančių replikų. Laimė, namie buvo susikaupę daugybė darbų - generalinis tvarkymasis, skalbimas, ir triūsdama ji kiek apsiramino. Iš Babtų paskambino Kazio mama bei sesuo Antanina.
- Aš verkiau viename laido gale, o mamytė - kitame. Nepajėgėme ištarti žodžių, - prisiminė dramatišką akimirką Galia. - Tas pat buvo ir susitikus su draugėmis: aš verkiu, jos verkia, ir pasidaro šiek tiek lengviau. Kazio motina ir visi artimieji jo išsižadėjo. O aš vyro mamą mylėjau ir myliu kaip savo...
Prieš kurį laiką senoji Jonaitienė sūnui davė šešis tūkstančius litų - pirkti traktoriui. Žinoma, tada ji dar nežinojo, kokias baisybes krėtė jos beveik šešiasdešimtmetis "vaikelis". Dabar tie senutės sunkiai, litas po lito sutaupyti pinigai lengvins K. Jonaičio gyvenimą: jo prašymu ir leidus prokurorui, Galia juos privalės pervesti į vyro sąskaitą Lukiškėse. Už juos jis galės pirktis geresnio maisto, kitų prekių. Šiomis dienomis Galina savo vyrui nupirko ir perdavė naujas kojines, apatinių drabužių. Moters širdyje nesutaria du jausmai: neapykanta nusikaltėliui ir gailestis jam kaip žmogui, kaip vyrui. Kazys buvo jos didžioji gyvenimo meilė. Galia tvirtina, jog nieko kito ji taip karštai nebemylės.
Ar ji žinojo?
Laikino sulaikymo kameroje Galina Jonaitienė buvo praleidusi gal parą, gal dvi. Staiga atsidarė durys, įėjo pareigūnas ir pareiškė: "Jūs kaltinama tyčiniu jaunų merginų nužudymu". Po tų žodžių moteris, kaip tvirtina pati, nualpo:
- Atsigavau ir ėmiau suvokti aplinką tiktai kitą dieną. Dar prisimenu, kaip puoliau į glėbį netoliese buvusiai medikei. Mano sveikata nekokia, susiaurėjusios galvos kraujagyslės. Tas šokas galėjo mane nuvaryti į kapus.
G. Jonaitienė nežino, kodėl jai tada kalbėjo tokius baisius dalykus, "gal kaltę suvertė Kazys". Bylą tiriantys pareigūnai nenorėjo tikėti, kad šešiasdešimtmetis vyras merginas žudė vienas. Vienu metu būta versijų, jog Kazio žmona dalyvaudavo vyro nusikaltimuose. Ji esą sėdėdavo ant galinės automobilio sėdynės ir iš už nugaros smogdavo aukoms per galvas. Tačiau tokios prielaidos nebuvo įrodytos. Neįrodžius kaltės, iš Lukiškių Galiną teko išleisti, moteriai neskirta jokia kardomoji priemonė.
- Vieną kartą Kazys man atnešė tokią madingą jaunatvišką rankinę (anksčiau šis daiktas priklausė vienai iš nužudytųjų - D. N.). Sako, imk, nupirkau tau labdaroje. Pažiūrėjau aš į ją ir sakau: "Nebepirk tu, Kazy, daiktų vienas, be manęs. Juk tai - labai jaunatviškas rankinukas, man jis netinka". Buvo parnešęs striukių, tačiau jos irgi buvo ne man. Kiek žinau, tų dviejų nužudytųjų daiktai per kratą surasti mūsų kolektyvinio sodo garaže. Jis buvo tikras kaupėjas, visada turėdavo labai daug daiktų. Kam jie jam buvo reikalingi, nežinau. Vien tik automobilių dalių, įvairių varžtų, senų nereikalingų geležų į metalo laužą išvežėme visą sunkvežimį. Ir dar liko...
Su savo žmona Kazys dažniausiai būdavo šiurkštus, valdingas, kontroliuodavo jos visas išlaidas ir be proto taupė. Tačiau Galina prisimena vyrą ir kitokį:
- Gegužės mėnesį, kai jis nužudė tą merginą... Aš nieko nežinojau, tačiau pastebėjau, jog vyras labai netikėtai pasikeitė: pasidarė švelnesnis, atlaidesnis, duodavo šiek tiek pinigų. Prisimenu, kartą net pagalvojau, kad į senatvę jis taisosi ir, duos Dievas, gal toks ir liks.
Galina tvirtina, kad televizoriaus jie beveik nežiūrėdavę - nebuvo nei jėgų, nei laiko. Laikraščių neskaitė. Tačiau kalbos apie Vilniaus - Kauno greitkelyje dingstančias jaunas merginas moterį pasiekė. Mieste, autobusuose - visur žmonės svarstė, kas toks galėtų būti tas maniakas. Kartą ji nutarė apie paslaptingąjį žmogžudį pasikalbėti su savo vyru. Tačiau jis irgi "nesuprasdamas" gūžčiojo pečiais ir nei žodžiu, nei mimika neišsidavė. Tik dabar Galia prisimena vieną keistoką vyro pasakymą, į kurį anuomet neatkreipė dėmesio. Daug Galinos giminaičių gyvena Baltarusijoje. Kartą ji ten išgirdo vietinio maniako istoriją. Dešimt metų baltarusiai nesugebėjo pagauti paslaptingo serijinio žudiko. Tačiau sykį pastatė šalia maniako pamėgto plento labai gražią civiliškai perrengtą milicininkę, ir baisūnas "užkibo".
- Anksčiau ar vėliau tą žmogžudį sugaus, - tarstelėjo vyrui Galina. - Pastatys prie kelio pareigūnę. Tąkart Kazys nutylėjo, o vieną sykį, važiuodamas su žmona autostrada ir pamatęs balsuojančias labai gražias merginas, šūktelėjo:
- Pažiūrėk, kokios gražios panelės! Bet visos jos - persirengusios policininkės.
- Kitam žmogui nė į galvą neateitų tokia mintis. O čia... Matyt, vagiui kepurė degė, - daro išvadą moteris.
Šešios ar daugiau
Apie tai, kad Kazys Jonaitis jau prisipažino dėl trijų savo aukų, rašėme ankstesniame numeryje. Maniako žmona įsitikinusi, jog merginų galėjo būti šešios ar net daugiau.
- Visa tai prisiminiau irgi tiktai dabar ir tikriausiai net prokurorams šito dar nesakiau, - įpusėjus interviu, suintrigavo Galina Jonaitienė.
Beje, viso pokalbio metu moteris buvo labai liūdna, žodžius dažnai pertraukdavo rauda, kėlė pavargusio, likimo palaužto žmogaus įspūdį. Galina pasakojo:
- Kazys su manimi kalbėdavosi labai mažai. Nelabai jam rūpėjo, ar sergu, ar pailsusi. Iš reisų (dirbo sunkvežimio vairuotoju) grįždavo dažniausiai pavargęs, sumuręs, o po vakarienės eidavo tiesiai į lovą ir parpdavo. Todėl kartą - net nustebau - grįžo iš darbo linksmas, šnekus. Sako, ar žinai, mam, ką aš tau papasakosiu! Tokią gražią panelę pavėžinau, ir jinai man pasiūlė atsiskaityti ne pinigais, o natūra! Jis kalba, o akys tik blizga... Aš nesu pavydi, tačiau jam iš karto pasakiau, kad jaunimas dabar gyvena labai palaidai, todėl jei jis su tokiomis miegosiąs, tai gali ir AIDS, ir visokių ligų parnešti. Tada Kazys ir sako: "Nusiramink, aš su ja nemiegojau. Man jos buvo labai gaila. Įsivaizduoji, jaunimas dabar toks neturtingas, kad neturi net pinigų sumokėti už kelią. Aš ją pavežiau šiaip, už dyką"... Atrodė, kad jis savimi labai patenkintas, kaip žmogus, padaręs dorą darbą. Tada jam pasakiau, kad gerai daro, tegu visada pavėžina jaunas neturtingas merginas.
G. Jonaitienė prisimena, kad toks savimi patenkintas Kazys po darbo sugrįždavo ir dažniau. Pamėgino sugretinti tuos jo "pragiedrėjimus" su jo aukų žūties laiku - tinka! Žinoma, tiksliai ji negali pasakyti, ar tai iš tiesų taip, bet įtaria, kad Kazys galėjo nužudyti ir daugiau merginų, ne vien tas tris, dėl kurių jau prisipažino.
- Jo aukų galėjo būti ir šešios, ir net daugiau! Sprendžiu iš to, kaip dažnai jis sugrįždavo perdėtai laimingas. Bet tai - tik mano spėliojimai. Dar spėju, jog žudyti Kazys pradėjo prieš kokius trejus metus. Gal jį paveikė tai, jog jo antroji žmona neleido pamatyti sūnaus? Kai Kazys sėdo kalėjiman už žmogžudystę, jo vaikui galėjo būti šešeri. Išėjo jis po dvylikos metų, o sūnus - visas vyras. Aš niekada nesutikau Kaziui pagimdyti kūdikio, nors jis sakė labai mylįs vaikus ir labai manęs to prašė. Mačiau, kaip jis trokšta savo antrosios žmonos vaikui padaryti nors mažą siurprizą, nors kokią dovanėlę. Prieš pat vaikino aštuonioliktąjį gimtadienį Kazys įdėjo į voką šimtą litų, šiaip taip išsiaiškino naująjį buvusios žmonos adresą ir nuvažiavo. Beldžiasi į duris, o balsas iš vidaus: "Kas tu toks? Ko nori?" Tai buvo jo sūnus! Kazys, mačiau, susigraudino, sako, leisk man, sūnau, į tave pažiūrėti. Esu tavo tėvas, atvežiau dovanų. O vaikinas jam: "Palauk". Paskambino į darbą motinai, bet ši jam uždraudė su tėvu matytis. Uždraudė net dovaną priimti. Kazys taip ir nebeišvydo savo sūnaus. Jaučiu, kad tai jam buvo didžiulis smūgis... Aišku, aš nieko nekaltinu, tik svarstau, kokios priežastys nuvedė Kazį į pamišimą...
- Pamišimą?
- Aš taip manau. Viena iš Kazio seserų serga psichikos liga, jo tėvas irgi buvo keistas. Nežinau, kodėl mano vyras žudė merginas, tai tikrai nebuvo dėl apiplėšimo. Juk jos - studentės, neturtingos... Spėju, kad Jonaitis yra psichikos ligonis, tik taip paaiškinčiau jo poelgius.
Nenukirsdavo nė vištos
K. Jonaitis buvo labai paslaptinga, dvilypė asmenybė. Augino vištas, tos paseno, tapo labai riebios, ir žmona paprašė kelias nukirsti. "Negaliu, ir tu manęs verčiau neprašyk! Aš negaliu pakelti rankos prieš gyvūną", - Kazį pašiurpino toks žmonos noras. Su savo aviganiu šuniu Arbeku K. Jonaitis elgdavosi labai keistai. Mylėjo jį gal net labiau už žmoną. (Šios teigimu, kartais jai nebuvo leidžiama net sočiai pavalgyti - "būtina taupyti!" O Arbeko maitinimui ir vitaminams būdavo per mėnesį išleidžiama šimtas ir daugiau litų.) Tačiau Galiną aviganis labai mylėjo, pašauktas pribėgdavo linksmai švytruodamas uodega. O štai kviečiamas šeimininko, vilkšunis slinkdavo persikreipęs iš baimės, susigūžęs. Panašu, jog keturkojį Kazys Jonaitis laikė dėl dviejų priežasčių. Labai liesam, nekokių fizinių duomenų vyrui aviganis suteikdavo pasitikėjimo. Maniakas tiesiog svaigdavo iš laimės, kai jo šuo lodamas išgąsdindavo kokį kaimyną ar praeivį. Be to, užėjus sadizmo "priepuoliui", buvo ką pakankinti.
- Kazys griebdavo Arbeką į glėbį, suleisdavo nagus į šuns kailį ir jį tiesiog gnaibydavo, - pamena Jonaitienė. - Jis norėdavo šuniui sukelti skausmą. Bet kai tik Arbekas sucypdavo, Kazys iškart paleisdavo ir imdavo glostyti, gailėtis...
Netrukus Galina vėl nuklydo į liūdnus prisiminimus:
- Tačiau tos jo nužudytos merginos juk irgi verkė. Irgi tikriausiai maldavo pasigailėjimo, ir joms buvo baisu. Kodėl jis jų nepaleido? - tą akimirką moteris apsipylė ašaromis ir vos galėjo kalbėti. - Kartais laikau rankose savo mažytę anūkę ir galvoju. O jeigu ją, kai užaugs, koks nors į Kazį panašus maniakas... Ką aš daryčiau?! Jeigu taip padarytų mano vaikui, tai tikrai išparduočiau visą turtą, įsigyčiau ginklą ir žmogžudį nušaučiau tiesiog teisme!
Galios teigimu, kartą ji gėdino Kazį - esą koks jis vyras, kad net vištos nenukerta. O jis: "Vištos - negaliu, o štai žmogų nužudyčiau nemirktelėjęs".
- Žmonių jis nekentė, ir tai tikriausiai dėl psichikos ligos, - mano Galina.
Prie kapo
Mūsų interviu su bene garsiausio Lietuvos žmogžudžio žmona vyko jų kukliai apstatytame trijų kambarių bute Grigiškėse. Švaru, tvarkinga, tačiau prabangos - nė ženklo. Sovietmečio laikų durys gana išradingai "paslėptos" faneros juostelių pynimu, nebe šių dienų mados, tačiau gražūs ir tvarkingai išlaikyti sovietiniai miegamojo baldai, dar gerai atrodanti sena sekcija. Tik svetainės komplektas - visiškai naujas, lenkiškas. Virtuvėje burzgia senutėlis baltarusiškas šaldytuvas, ant senutėlės viryklės kunkuliavo morkomis ir mėsa paskanintas Arbeko ėdalas. Jei ne žinojimas, jog čia, tarp šitų sienų, vaikščiojo bene žiauriausias Lietuvos žmogžudys, sakytum, labai jaukus, mažo miestelio pragyvenimo lygį ir stilistiką atitinkantis šešiasdešimtmečių lizdelis. Šiame bute Galina gyvena nuo pat namo pastatymo - ketvirtį amžiaus. Čia prabėgo jos jaunystė (Galia - Kazio vienmetė), čia - visi pažįstami, draugės, čia iki skausmo miela ir pažįstama tik šiam Lietuvos kampeliui būdinga gamta: smėlynai, pušys už lango, krūmokšniais barzdoti slėniai ir kalvelės. Pušis Galia pro savo buto langą beveik pasiektų ranka - jų pilna ir daugiabučio kieme. Pro virtuvės langą, už tų pušų, matyti nė minutėlei nenutylanti autostrada. Ten, kur prasidėjo visų Kazio aukų kelias myriop. Tuose pačiuose pušynuose, tik kitapus autostrados, tolėliau, Kazys Jonaitis vykdydavo šiurpiąsias nekaltų "vaikų" egzekucijas. Galina užsiminė, kad tie namai, tos sienos jai tapo nebemieli, kad ji norėtų išvažiuoti iš Lietuvos. Kad ji greičiausiai parduosianti jos taip mėgtą, puoselėtą kolektyvinį sodą, kuriame savo pačios rankomis kadaise sukalė lentinį namelį.
- Čia viskas primena jį, žmogžudį...
Galina sutiko drauge su žurnalistais aplankyti jos vyro aukos Eglės Venskutonytės kapavietę ir padėti gėlių. Tiksliau, tą vietą, kurioje prieš pusmetį buvo rasti beveik suirę sėdomis prie medžio už kaklo pririštos merginos palaikai.
- Ar aš turiu teisę ten važiuoti? Dėti gėles? Juk aš - jo žmona, - prieš vykstant suabejojo Galina Jonaitienė. Tačiau pasiryžo.
Sako, kad tokio savo sprendimo ji gailėsis visą likusį gyvenimą.
G. Jonaitienė nežinojo, kur amžiams užmigo viena pirmųjų Kazio aukų. Kelią žinojome mes. Atvykę į nuošalų, už kelių kilometrų nuo Rykantų esantį beržynėlį, iš tolo pamatėme, kad čia neseniai būta žmonių. Stovėjo kuklus medinis kryželis su Eglės gimimo ir mirties data, padėta gėlių. Tolesni įvykiai atrodė dramatiškai. Pamiršusi, jog ją stebi žurnalistai, Galina priklaupė prie kryžiaus ir apsipylė ašaromis.
- Egle! Egle! - šaukė pašiurpusi moteris. - Juk tu gimei beveik tais pačiais metais, kaip ir mano jaunėlis sūnus! Už ką tas gyvulys, tas išsigimėlis, tas padaras tave nukankino?! Mačiau tavo nuotraukas. Už ką tokią jauną? Tokią gražią?! Už ką? Atleiskit man, motinos, už tai, kad aš su juo gyvenau! Kad aš juo tikėjau. Jis žudė jūsų vaikus, o aš su juo gyvenau!..
Įvairiaspalvė astrų puokštė, kurios Galina vis nesiryžo dėti prie kryžiaus, išslydo iš rankų ir pabiro ant rudenėjančios beržynėlio žemės. Visą kelią iki namų iš miško moteris buvo susimąsčiusi, nebekalbėjo, atrodė priblokšta. Tiktai palydėta į butą, vėl prapliupo raudoti:
- Jėzau, Jėzau, ką aš gyvenime mačiau! Ką aš su juo išgyvenau ir kaip jis "atsidėkojo".
Tiktai tada Galina pasiryžo papasakoti savo gyvenimo aplinkybes. Su K. Jonaičiu susipažino prieš šešiolika metų. Jos pirmoji santuoka buvo beveik iširusi, moteris turėjo trumpų romanų su kitais vyrais. Tačiau po savo alkoholiko ji buvo pati sau prisiekusi: "Visiškai atsiduosiu tik tam, kurį labai pamilsiu". Sako, pagimdžiusi ir užauginusi du pirmojo vyro vaikus, tačiau nežinojusi, kas tai yra tikra aistra ir palaima. Kartą ją iš Grigiškių į Vilnių pavėžino nepažįstamasis "su odine skrybėle ir tokiu pat lietpalčiu". Ji net nepajuto, kai žali žiguliai pričiuožė iš už nugaros, kad prie vairo sėdėjęs Kazys įkandin sekė šimtą ar daugiau metrų. Lipti į įkyraus vyriškio mašiną ji sutikusi ne iškart. Vakare Kazys ją parvežė atgal, pakeliui (netoli Grigiškių kapinių) jie automobilyje išgėrę po taurelė šampano, ir Galia ketino atsisveikinti visiems laikams.
- Jis man nepatiko, nes buvo ir negražus, ir kvailokas, sunkiai suregzdavo žodį. Ketinau atsisveikinti visam laikui.
Atsisveikinimo bučkis patiko, tačiau Kazio grubumas - ne. Mat jis staiga šoko ant moters ir vos jos neišprievartavo. Ji išsigelbėjo tiktai peršokdama ant galinės sėdynės - pro tos pusės dureles. Kazys buvo atkaklus. Sužinojęs jos adresą ir telefoną, skambindavo, sukiodavosi aplink namus, meldė atleisti. Ko jau ko, o mandagumo ir džentelmeniškumo jam netrūko. "Prašau, ačiū, atsiprašau, užeikit, atleiskit", buvo jo mylimiausi žodeliai. Naivią moterį jis sugebėjo įtikinti, kad jo "šuolis" ant jos anąkart buvo tiktai "patikrinimas". Jis esą taip ieškojęs "padorios moters". O ji įrodžiusi, kad tokia ir yra. Meilė ir gailestis ("varge, varge, jis toks negražus, kad be manęs jo niekas ir nepamils") padarė savo. Galina, kuri iš pradžių nežinojo apie dvi buvusias Kazio santuokas, pamilo... iš gailesčio "bjauriajam ančiukui". Sako, kad naktį jis niekada nesielgė sadistiškai, buvo nepaprastai švelnus bei atidus. Ji tik su Kaziu patyrė tai, ko nebuvo patyrusi per visus ankstesnės santuokos metus.
Kazio ji laukė ištisus dvylika metų, lankė jį kalėjime (ten ir susituokė), svaigo nuo jo lyrikos. "Aš - tavo laivas, o tu esi mano kapitonė. Vesk savo laivą, kur tiktai nori, aš visas tavo", - rašydavo Kazys iš kalėjimo. Ištisus dvylika metų Galia tarytum ištikima duktė lankė senąją Kazio motiną, vežė jo šeimai lauktuvių, pinigų.
Kai Kazys grįžo, "atsidėkojo" su kaupu: pirmaisiais jų bendro gyvenimo metais už kiekvieną prieštaravimą ją daužė ir spardė. "Kalėjimas sugadino nervus, praeis", - vylėsi moteris. Tačiau praėjo tik tada, kai ji išmoko nė žodeliu nepaprieštarauti vyrui.
- Man sako, kad juoda yra balta, ir aš dėl šventos ramybės sutinku.
Kazys Galiną vertė iki begalybės taupyti: savo pensiją ir valytojos algą ji išleisdavo buto mokesčiams, o Kazys ją vertė skursti ir badmiriauti. Galia nepirkdavo drabužių krautuvėse, nes neturėjo už ką. Vyras liepdavo maistui pirkti tik nurašytą, išmesti skirtą dešrą. Jie buvo susitarę parduotuvėje, kad už pusę kainos Galina ims apdžiūvusią ir apipelijusią. Kad tiktų valgyti, ji ją maldavo, dėdavo į blynelius ir kepdavo. Jei važiuojant keliu Kazys ant kelio pamatydavo varžtą, sustodavo ir liepdavo Galiai jį paimti: "Pravers, nes reikia viską taupyti!" Ji nieko nematė: nei upės, nei jūros, nei poilsio, tik liepiama Kazio nuo ryto lig vakaro triūsdavo kolektyviniame sode. Matėme ir mes tą kolektyvinį: septyniasdešimties arų plotas, kurio didelė dalis užsodinta Kazio mėgstamiausiu maistu - didžiosiomis pupomis. Kazys buvo be galo darbštus ir jo viso gyvenimo tikslas buvo kaupimas.
- Argi nieko gero su juo taip ir nepatyrėte? - paklausiau.
- Gero?! - Galina iš nuostabos išpūtė akis. - Jis man leisdavo pavaikščioti po mišką ir pagrybauti. Ir baisiai klykdavo, kai pavėluodavau grįžti bent kelias minutes. Kartą pasakiau jam, kad skirsiuosi, tačiau jis pagrasino, kad papjaus mane, mano sūnų ir pats pasikars. Štai kaip man atsidėkojo už viską, ką dėl jo padariau. Jis man net pinigų neduodavo ir sočiai pavalgau tik dabar, kada jo nėra.
Laiškas
Prokuratūros pareigūnai Galinai neseniai parodė per kratą surastą Kazio laišką. Vienai Galios marčiai (sūnaus žmonai) jis rašė: "Mesk tu savo girtuoklį, aš paliksiu Galiną, ir gyvenkim". Kaziui į dukteris tikusi moteris labai supyko, tačiau apie tai Galinai nepranešė - nenorėjo skaudinti.
Pastaruoju metu su ja ir su kitomis giminaitėmis ėmė dėtis keisti dalykai.
- Aš dar neturėjau progos Kazio paklausti, ar tik jis manęs nenuodijo. Kol nežinojau apie jo nusikaltimus, net neįtariau, - prisiminė Jonaitienė. - Gegužės mėnesį, maždaug tuo metu, kai jis nužudė vieną merginų ir man buvo ypatingai geras, aš vos nemiriau apsinuodijusi. Mane pykino, skrandį raižė, o aš maniau, kad tai dėl maisto. Dabar jaučiu, kad jis man ko nors įbėrė.
Šis Galios spėjimas žurnalistei atrodo gana rimtas: K. Jonaitis yra nuodijęs savo buvusį darbdavį - Grigiškių gaisrinės viršininką. Be to, maniako sesuo Antanina žurnalistei skundėsi, jog po vienų vaišių, kuriose buvo ir Kazys, ji taip pat labai smarkiai apsinuodijo. Pastaruoju metu Antanina girdėjo gimines kalbant, kad Kazys nuodijęs ir kitą savo seserį.
* * *
Šiandien galime atskleisti ir dar kelis paslaptingosios pakelių maniako bylos faktus. K. Jonaitis buvo išaiškintas tik todėl, kad neapdariai pasinaudojo vienos savo aukos telefonu. Kai jis parnešė į namus mobilųjį, Galia pasiteiravo, ar tas nesąs vogtas. Mat Kazys teigė jį labai pigiai pirkęs. "Jeigu jis vogtas, tai atsiradęs savininkas padarys problemų", - sakė tada Galina. Vyras jai atsakęs, jog tas savininkas "jau niekada nedarys problemų". Tačiau šeima tikrai nieko neįtarė. Kazio posūnis telefoną įjungė ir, būdamas kolektyviniame sode, kartelį skambtelėjo Vilniuje likusiai žmonai. Pats Jonaitis telefonu naudotis nemokėjo ir net neįtarė, jog taip gali būti išaiškintas. Skambutis buvo užfiksuotas, Jonaičius kelias savaites sekė policija, o sulaikė autostradoje prie posūkio į Grigiškes.
Žudikas pranešė trečiosios savo aukos užkasimo vietą tik mainais į žmonos laisvę. Moteris įtaria, kad jis ilgą laiką ant jos vertė kaltę, tačiau paskui susimąstė, kad pasodinus ir Galią nebus kam jį lankyti kalėjime ir tempti lauknešėlius (o to daryti moteris nė neketina). Pagaliau atsirado liudininkų, mačiusių, kaip K. Jonaitis paėmė pavėžėti balsavusias merginas (jis buvo vienas, be Galinos). Belieka tikėtis, kad prokuratūros pareigūnams pavyks išaiškinti visus pakelių maniako darbelius ir už grotų nepateks nekalti asmenys.
