Sigitas STASAITIS
Į Šiaulių apygardos teismo salę policininkams įvedus Zenoną Šoblinską (44 m.) buvo sunku patikėti, jog šis sudžiūvęs pliktelėjęs vyriokas - bejausmis kraugerys, per pusmetį dėl kelių šimtų litų atėmęs gyvybę net keturiems pensininkams. Pernai liepą pradėjęs žudyti senus, negalinčius apsiginti žmones, Z. Šoblinskas pasėjo siaubą tarp viso rajono vienkiemių gyventojų. Svarbiausia, jog šis pilietis kartą jau teistas už žmogžudystę. Per septynerius įkalinimo metus Z. Šoblinskas tepadarė išvadą, kad žudyti reikia apdairiau.
1991 metais Z. Šoblinskas kilus konfliktui užmušė savo kaimyną ir tų pačių metų rudenį Aukščiausiojo Teismo buvo nuteistas kalėti 9 metus. Likus porai metų iki bausmės pabaigos Zenonas parašė malonės prašymą, kurį Lietuvos prezidentas patenkino. Taip 1998 metais žudikas atgavo į laisvę. Nesiblaškė, grįžo į gimtąjį Pakruojo rajoną, kuriame užaugo ir gyveno visą gyvenimą. Grįžo pakelta galva - prie butelio, o išgerdavo dažnai, sugėrovams mėgo girtis, už ką sėdėjo. Netgi pabrėždavo, jog tą kaimyną reikėję nužudyti.
Zenonas apsistojo pas brolį Pamuckų kaime prie Petrašiūnų (Pakruojo raj.). Nei nuolatinio darbo, nei žmonos nesusirado, tad kiauras dienas dykas slampinėdavo po apylinkes. Kartais pasisamdydavo kokiam darbeliui, tačiau dažniau dairydavosi, kaip kas gyvena, ką užgyvenęs ir ar lengva būtų apvogti. Šiandien Lietuvos kaime vogti yra mažai ką - dauguma kaimiečių gyvena skurdokai, sodybose - tik vištos ir seni rakandai.
Į pirmąjį žygį Z. Šoblinskas susiruošė 2001-ųjų balandžio 23-iosios popietę. Dėl drąsos išgėrė, užsimaukšlino kaukę ir tyliai įsėlino į vienišo pensininko Juozapo Jonaičio daržinę gretimame Akmenėlių kaime. Belaukdamas tamsos pasalūnas užsnūdo. Jis žinojo, kad 79 metų J. Jonaitis gyvena vienas, tad nieko nebijojo. Apie 19 valandą išgirdęs J. Jonaičio žingsnius Z. Šoblinskas iššoko iš daržinės ir ėmė senuką be gailesčio kastuvo kotu daužyti per galvą. Po to pensininką surišo, pririšo prie daržinės durų kablio ir nuėjo į namą. Kambario spintoje rado 350 litų ir labai patenkintas pabėgo. Vėliau tardomas nusikaltėlis tikino J. Jonaičio nužudyti nenorėjęs, kastuvu mušęs už tai, kad užpultasis mėginęs nuo veido nuplėšti kaukę.
Plėšikas išsigando išgirdęs žmones kalbant, jog kitą dieną po apiplėšimo J. Jonaitis ligoninėje mirė. Bėgo savaitės, policininkai taip ir nepasibeldė į duris, tad Zenonas lengviau atsikvėpė. Nenubaustas bukagalvis nusprendė galįs žudyti ir toliau - jis juk gudresnis už policininkus! 2001-ųjų liepos pabaigoje Zenonas susiruošė į naują žygį ir paliko jau du lavonus.
Nusikaltėlis žinojo, jog gretimame Uošo vienkiemyje gyvena Juozas Marcinkėnas (90 m.) ir kiek jaunesnė Elena Keršaitė. Apie J. Marcinkėno taupumą sklido kalbos, todėl pora ne kartą buvo apvogta. Kartą juos apiplėšė padėvėtais drabužiais prekiavę čigonai, tačiau ir tie tik atėmė piniginę. J. Marcinkėno namai netoli J. Jonaičio. Išgirdęs, kad nužudytas kaimynas, Juozas įsigijo dujinį pistoletą, o E. Keršaitė pasiruošė įkapes. Lietingą liepos popietę Zenonas tyliai įsmuko į senukų namus. Zenonas senutę be gailesčio užmušė pliauska, suradęs pagrobė 500 litų. Jis taip apsidžiaugė grobiu, jog daugiau pinigų nebeieškojo. Išeidamas laukan Zenonas kieme pamatė J. Marcinkėną. Kraugerys neišsigando ginkluoto pensininko - žinojo, jog jis beveik aklas ir kurčias, tad prisivijęs šaltakraujiškai užmušė pagaliu. Kūnai buvo rasti rado tik po kelių parų. Z. Šoblinskas turėjo gražaus laiko grįžti ir dar kartą apvogti namą bei panaikinti pėdsakus, tačiau nesivargino.
Kraupus įvykis Uoše sukėlė rezonansą. Senyvi vieniši žmonės tapo baugštesni, o kriminalistai nusivarė nuo kojų. Į Pakruojį buvo atvykę kriminalistai net iš ministerijos. Z. Šoblinskas džiaugėsi ir vėl išsisukęs. Dėl šventos ramybės jis nutarė kelis senukus apiplėšti, bet jų nenužudyti. Naktį į spalio 7-ąją Zenonas Pamuckų kaime per langelį įlindo į namą, kuriame gyveno Elžbieta Grigaliūnienė su broliu Juozu. Po kauke paslėpęs veidą banditas rėkė užmušiąs, padegsiąs, reikalavo pinigų. Išeidamas išsinešė 100 litų grynais, du senus radijo imtuvus bei... kilogramą sviesto. Jau kitą naktį Uošo kaime Z. Šoblinskas įlindo į Zuzanos Puknienės namą. Reikalaudamas pinigų moteriškę mušė, pagrobė 100 litų. Pabėgdamas dar pačiupo seną stalinį laikrodį ir žibintuvėlį, kuris labai pravertė vykdant naujus užpuolimus. Dėl smegenų sukrėtimo į ligoninę paguldyta Z. Puknienė policininkams negalėjo pasakyti nieko džiuginančio, nes įsibrovėlis buvo kaukėtas.
Z. Šoblinskas nebaudžiamas triumfavo. Gruodžio 2-osios naktį jis išėjo į Rimšonius pas pažįstamą pensininkę Eleną Žiburienę, kurios namas stovi prie Petrašiūnų skaldos gamyklos. Elenos vyras - ligotas žmogus, daugiausia laiko praleidžia Šiaulių gydyklose, tad E. Žiburienė sodyboje ūkininkavo viena. Z. Šoblinskas nepastebėjo, jog maždaug penktą ryto žingsniuojantį pas E. Žiburienę jį pastebėjo kaimynų dukra. Zenonas ne kartą buvo parsisamdęs pas šią ūkininkę, gerai žinojo, jog mūrinį namą baigianti pasistatyti energinga moteriškė namie turi seifą, kuriame laiko pinigus. E. Žiburienė Z. Šoblinskui keletą kartų guodėsi irgi drebanti dėl siaučiančio maniako, net papasakojo savigynai įsigijusi medžioklinį šautuvą bei revolverį.
Yra pagrindo manyti, jog gruodžio 2-osios rytą Elena pažino atėjusį Z. Šoblinską ir, neišsitraukusi iš kišenės revolverio, atrakino duris. Banditas moterį užmušė atsineštu laužtuvu, po to susirado seifo raktą. Iš seifo pagrobė 100 JAV dolerių bei 100 litų, o iš nebegyvos E. Žiburienės kišenės pasiėmė revolverį.
Po šio žygio Zenonas kaip visada girtavo, vaišino bičiulį, važinėjo taksi. Aplink Petrašiūnus kalbama, jog Z. Šoblinskas su taksi važiavo nužudyti kažkokio jam neįtikusio žmogaus, tačiau nerado namie.
Nežinia, kiek dar žmonių būtų nužudęs apsiginklavęs Z. Šoblinskas, tačiau netrukus jį sulaikė policija. Iš pradžių kraugerys prisipažino įvykdęs visus čia aprašytus nusikaltimus, tačiau vėliau, išsigandęs aukščiausiosios bausmės, tris žmogžudystes ėmė neigti, pripažino tik paskutiniąją. Skaitant nuosprendį teismo narve uždarytas išgama retkarčiais ironiškai šypsojosi. Išgirdęs, jog nuteisiamas kalėti iki gyvos galvos, Z. Šoblinskas net nevirptelėjo.
