Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Netrukus sueis metai, kai Rydelkalnių kaimo (Jurbarko raj.) gyventojas Gintautas Frišmantas savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Iki trisdešimt septintojo gimtadienio jam trūko tik vieno mėnesio. Be tėvo liko dvi mažametės dukrelės ir žmona Daiva, šiuo metu gyvenanti Raseiniuose.
Visa Viešvilė žino netoliese, labai gražioje Rydelkalnių kaimo vietoje, dunksančią įspūdingą sodybą. Tvirtus gyvenamuosius bei ūkinius pastatus čia kadaise surentė rūpestinga vokiečių šeima. Apie 1940-uosius metus sprukdami nuo rusų šeimininkai paliko savo gimtuosius namus. Į šį gražų dvaru pramintą vienkiemį netrukus iš Jurbarko rajono atsikraustė vargingai gyvenę Gintauto motinos Onos tėvai. Dar po kiek laiko į žentus atėjo Juozas Frišmantas. Nuo pirmų bendro gyvenimo metų ši jauna šeima pamėgo linksmybes, savo namuose dažnai keldavo puotas, kuriose dalyvaudavo kolūkio "aukštuomenė". Mat Juozas ėjo pelningas kolūkio sandėlininko pareigas, o jo žmona Ona dirbo apskaitininke. Šeimyninę laimę šiek tiek temdė tai, jog jie ilgai negalėjo susilaukti vaikų. Tačiau kai po 8 metų gimė sūnus Gintautas, džiaugsmui nebuvo ribų. Berniukas buvo labai mylimas, lepinamas, galbūt vėliau dėl to jam labai trūko savarankiškumo. Be to, jauną žmogų savaip veikė ir aplinka, kurioje jis gyveno. Tad nenuostabu, kad nuolatinės vaišės Gintą pripratino prie tėvų pamėgto gyvenimo būdo.
Vienintelio sūnaus vestuvės buvo paskutinė didelė puota Frišmantų namuose. Mat netrukus namų šeimininkė sužinojo, jog serga vėžiu. Po metų ji mirė. Iškart po laidotuvių į sodybą persikraustė Gintas su žmona Daiva.
Po žmonos laidotuvių Juozas Frišmantas visiškai palūžo. Ėmė vis dažniau išgėrinėti (galėjo prie butelio sėsti vienas), nelabai rūpinosi ūkiu, niekur nėjo iš namų. Didėjo įtampa tarp jo ir sūnaus šeimos. Nors Gintas su žmona persikėlė gyventi į kitą butą, tačiau tėvo ūkyje apsilankydavo kasdien, prižiūrėjo gyvulius, tvarkė namus. 1997-ųjų išvakarėse Gintas su šeima išvyko į Raseinius, savo uošvijon, kur buvo nusprendę sutikti Naujuosius metus. Išvažiuodami jie paprašė kaimynų prižiūrėti gyvulius, apeiti ūkį - tėvo likimo valiai niekad nepalikdavo. Deja, sausio pirmosios rytą juos pasiekė kraupi žinia. Ginto tėvas pasirinko mirtį - nusišovė. Gintui vėl teko kraustytis į tėvų sodybą ir perimti visą ūkį į savo rankas.
Daiva su skausmu pripažino, jog vyrą visą gyvenimą valdė degtinė - jis pasirodė tikras alkoholio vergas jau nuo pirmos jų pažinties dienos. Jaunas vyras puikiai suprato, jog toks gyvenimas pražūtingas, pats bandė išsilaisvinti iš šio liūno, prašė ir žmonos pagalbos. Tiesa, blaivybės akimirkomis jis būdavo labai geras, mylėjo žmoną ir dvi dukreles, kurios prie jo buvo labai prisirišusios. Tačiau apkvaitęs nuo alkoholio visiškai pasikeisdavo, tapdavo agresyvus.
Kai atėjo laikas pirmąją dukrą leisti į mokyklą, Daiva vis dažniau ėmė galvoti, jog reikia keisti gyvenamąją vietą. Moterį visuomet traukė Raseiniai, kur gyvena mama, seserys su šeimomis. Vieną kartą, išvykusi gimtinėn tiktai paviešėti, Daiva Raseiniuose netikėtai susirado darbą. Noras grįžti čionai dar labiau sustiprėjo. Tuo metu ir Gintas gavo įspėjimą apie atleidimą iš darbo, taigi atsirado rimta proga keisti ne tik gyvenamąją vietą, bet galbūt ir gyvenimo būdą. Vyras tokiems žmonos sprendimams pritarė ir pats ėmėsi ieškoti namų. Gražią sodybą jis surado Raseinių pašonėje. Aptarus pirkimo-pardavimo sandorį, prasidėjo didysis kraustymasis. Į naujus namus Gintas ėmė gabenti baldus, indus, kitą užgyventą turtą. Paskubomis buvo nukastos ir į maišus sukrautos bulvės... Nelaimės išvakarėse pas Daivą į darbą Gintas atvažiavo išgėręs. Susinervinusi moteris paklausė, kodėl jis vėl girtas, juk buvo tik prieš keletą dienų "užsikodavęs", tvirtai nusprendęs grįžti į blaivybės kelią. Tačiau tąsyk vyras grubiai atrėžė:
- Ką tu nori iš manęs padaryti?..
Gintas niekad nenorėjo prisipažinti esąs girtuoklis. Po šio konflikto jis sėdo į automobilį ir išvažiavo. Daivos svainis dar bandė jį vytis, sulaikyti, deja, šis nurūko dideliu greičiu ir dingo iš akiračio. Po to visą naktį skambinėjo savo žmonai, jos motinai, žadėjo atvažiuoti rytą - dukrą nuvežti į darželį, o Daivą - į darbą. Kitos dienos rytą, apie 9 valandą, Daivos sesers vyrui mobiliuoju telefonu paskambinęs Gintas pranešė, jog jau viską apipylė benzinu ir daugiau jiedu vienas kito "švogeriais" nevadins. Šis dar bandė jį nuraminti, tačiau ryšys tuoj pat nutrūko. Deja, Daivos svainis nežinojo Ginto silpnosios vietos. Reikėjo užsiminti apie vaikus - galbūt tai būtų padėję pakeisti lemtingą sprendimą. Kai po pranešimo seniūnijos inspektorius atvyko į Frišmantų sodybą, virš jos jau raitėsi dūmai. Kaip ir buvo žadėjęs, Gintas padegė namus, o pats nuėjo į ūkinį pastatą ir savo gyvenimą baigė kilpoje. Gaisras buvo greitai užgesintas, o gaivinti sodybos šeimininką jau nebuvo prasmės.
Po šios tragedijos kaime pasklido įvairūs gandai. Buvo tvirtinama, jog Gintas pasitraukė iš gyvenimo todėl, kad nenorėjo skirtis su tėvų sodyba, jog buvo prie jos stipriai prisirišęs. Tačiau Ginto žmona visus šiuos gandus paneigė. Ji tvirtai įsitikinusi, jog vyrą visiškai pražudė alkoholis.
