Birutė KARBAUSKIENĖ
Praėjusių metų vasario pabaigoje Marijampolės apylinkės prokuratūroje buvo iškelta baudžiamoji byla dėl marijampoliečio Romualdo Juozo Montvilos (58 m.) tyčinio nužudymo. Nepavykus išaiškinti, kieno ranka nutraukė trečiosios grupės invalido gyvenimą, tyrimas buvo sustabdytas, tačiau Kauno apygardos prokuratūros pareigūnai, nustatę, jog kolegos marijampoliečiai padarė dar ne viską, bylą atnaujino. Teisėsaugininkams iki šiol nepavyko nustatyti naujų svarių R. J. Montvilos nužudymo aplinkybių, todėl tyrimas dabar jau sustabdytas ir antrąjį kartą. Kaip sako pareigūnai, įvykis liko tamsus - nebent savaime vėliau į dienos šviesą išplauktų svarbi informacija. O žudikas (ar žudikai) jaučiasi nebaudžiamas.
Savo bute be gyvybės ženklų gulėjusio R. J. Montvilos mirtį konstatavo atvykę medikai, kuriuos iškvietė dėl vyro būklės sunerimusi jo bendraamžė žmona. Vida Konstancija Montvilienė papasakojo, kad prieš dvi dienas vyras, po pietų išėjęs pasivaikščioti, prieš vidurnaktį į namus sugrįžo sumuštas ir aptvarstytas. Buvo neblaivus, todėl žmona nieko per daug neklausinėjo, tik nusistebėjo. Kitą dieną Romualdas Juozas praleido namuose. Kartu gyvenančiai anūkei Agnei, tuomet trečiokei, senelis užsiminė, kad išvakarėse jį buvo sustabdę trys nepažįstami jaunuoliai ir prašė cigarečių, o jų negavę į darbą paleido rankas. Vyras namuose nesiskundė, kaip paaiškėjo po tyrimo, blogėjančia savijauta ir detaliau apie nemalonų įvykį nekalbėjo. Kai į namus parėjusi žmona sutuoktinį aptiko tysantį ant grindų, kviesti greitosios pagalbos nesuskubo, nes epilepsija sergantis vyras ir anksčiau buvo ne kartą nukritęs. Atsitokėdavęs jis pakildavo pats.
Tačiau praėjus dar vienai nakčiai, rytą R. J. Montvila jau buvo miręs. Teismo medicinos ekspertai nustatė, kad mirties priežastis - prieš kelias dienas patirta itin sunki galvos trauma, išsiliejęs kraujas. Pradėjus tirti, kur ir su kuo, išėjęs pasivaikščioti, bene septynias valandas praleido R. J. Montvila, paaiškėjo, kad tos pačios dienos vakarą, apie 18 valandą, vyriškis, pranešus gatvės praeiviams, greitosios pagalbos automobiliu buvo atgabentas į Marijampolės ligoninės Priėmimo skyrių. Jau tada jis buvo su smurto žymėmis ant veido, kurias aptvarstė medikai. Ligoninėje tuokart niekas detaliau nesiaiškino, kas galėjo atsitikti ant gatvės gulėjusiam vyrui. Medikams pakako informacijos, jog R. J. Montvila yra epileptikas, jog atvežtas neblaivus (tai nuspręsta pagal iš burnos sklidusį kvapą), nekalbus, į klausimus atsakinėjo labai vangiai. Buvo viskas tarsi ir aišku - ligonis kritęs ant žemės ir nusibrozdinęs veidą. Po ligoninėje praleistų keturių valandų nelaimėlis atsigavo, todėl tamsų vakarą buvo išleistas į namus. Tik vėliau paaiškėjo, kad kelionė į namus R. J. Montvilai buvo paskutinė.
R. J. Montvilai mirus, teismo medicinos ekspertai jo galvoje aptiko porą naujų sužalojimų. Tai teisėsaugininkus tarsi informavo, jog vyriškis buvo stipriai traumuotas jau išėjęs iš ligoninės. Velionio artimieji turėjo viltį, kad nusikaltimą pavyks išaiškinti, nes per laidotuves atėjęs kaimynas tikino matęs, kaip lemtingąjį vakarą keli jaunuoliai prie jo namų užpuolė ir mušė R. J. Montvilą. Deja, teisėsaugininkams tas pats liudininkas jau teigė kitaip: esą vakare jis pamatęs apniokotą savo kiemo tvorą - iš jos išlaužtus tris medinius strypus, o tuoj pat viską tvarkydamas, matęs ir nepažįstamą asmenį, tamsoje iš už namo kampo trumpai stebėjusį jo darbą.
Tiriant R. J. Montvilos nužudymo (ekspertai pagal sužalojimus nustatė, kad žmogus negalėjo tokias traumas patirti pats, kad negalėjo būti autoįvykio auka) aplinkybes, buvo iškeltos kelios galimos versijos. Įtarimų šešėlio neišvengė net ir R. J. Montvilos žmona - esą gal namuose kilęs rimtas konfliktas? Tačiau pareigūnai nesurinko tai liudijančių faktų, nors labai stebėjosi, kodėl į ant grindų ilgai tysojusį namiškį nebuvo kreipiamas dėmesys. Beje, nenustatyta ir medikų, lemtingąjį vakarą išleidusių aptvarstytą R. J. Montvilą į namus, kaltės. Teismo medicinos ekspertai pateikė išvadą, kad rimtą galvos traumą patyręs nelaimėlis, net ir daug operatyviau suteikus jam kvalifikuotą medikų pagalbą, nebūtų išgyvenęs. Nužudymo versiją tyrusiems prokuratūros pareigūnams talkinę kriminalistai nenustatė nei asmens, tamsoje stebėjusio tvarkomą išlaužytą tvorą, nei jaunuolių, reikalavusių iš R. J. Montvilos cigarečių, nei žmonių, bendravusių su nelaimėliu lemtingąjį vakarą (o juk greičiausiai jis gėrė ne vienas?). Šio ramaus, niekuo iš kitų neišsiskyrusio marijampoliečio, padoraus tėvo ir senelio, mįslinga mirtis - tai tik dar vienas mūsų teisėsaugos įvaizdį kuriantis pavyzdys.
