Nusprendžiau parašyti Jūsų laikraščiui perskaitęs straipsnį "Seimo nariai už grotų". Teko ir man porą kartų pakliūti už grotų nelabai ilgam laikui. Anuomet gavau 3 metus laisvės atėmimo už chuliganizmą, nes susimušiau su prikibusiu chuliganu. Tas nukentėjo ir nuėjęs į miliciją parašė pareiškimą. Buvau išgėręs ir labai įpykęs, ruošiausi darbui, bet įgriuvo keturi pareigūnai, griebė už rankų ir ėmė tempti nieko nepaaiškinę, o aš - draskytis, muistytis, nes iš pradžių nesupratau, ko jie prikibo. Nuplyšo racijos dirželis, nukrito milicininko kepurė, dar, sakė, vienam įspyriau. Jie keturi, o aš - vienas, 165 centimetrų ūgio vaikinas. To užteko, kad "prisiūtų" pasipriešinimą, kad tvirtesnė būtų chuliganizmo byla. Taigi 1987 metais - Alytaus GRPDK. 3 metai nelaisvės. Drąsiai galiu teigti, kad pavadinimas atitiko esmę "pataisos darbai", nes davė darbo. O kokia dabar tenai "pataisos darbų" kolonija, jei nėra jokio darbo arba dirba nedaugelis ir ne nuolat (gal susimąstys p. Blaževičius bent dėl tokių kolonijų pavadinimo).
Man darbas pasitaikė nesunkus, bet monotoniškas. Kadangi nebuvo ieškinio, alimentų, tai truputį ir užsidirbau. Nuobaudų neturėjau, tad vėliau galėjau už didesnę pinigų sumą apsipirkti vietos parduotuvėje. Valgiau gerai, sergantieji tuberkulioze dažnai parduodavo savo pagerintą maistą, pieną, mėsą, sviestą, baltą duoną, policininkams. Jiems geriau buvo arbata, teofedrinas ir t. t. Aš nevartojau kvaišalų, nerūkiau, čefyro gėriau nedaug ir neblogai gyvenau, kiek tenai įmanoma. Gal todėl nesusirgau TBC, liga, kuri negailestingai kirto vieną "zeką" po kito, nes sveiki ir sergantys buvo kalinami kartu, naudojosi tais pačiais indais ir t. t. Vargu ar kas kada atsakys už tokį žmonių luošinimą (atleiskite, kalinių). Todėl dabar labai stengiuosi nepatekti į tą mėsmalę. Toje darbų kolonijoje dirbo nėra ir tokiems kaip aš - visiška prapultis. Nesu iš "brigados" ar "šeimos", todėl niekas nešildytų, o ir tėvų neturiu. Turiu žmoną, bet pagal dabartinę mūsų padėtį, kuri yra nelengva (auginam mažą vaiką, aš esu bedarbis), jokios paramos neprašyčiau ir nerašyčiau, pavyzdžiui, "Labas... Aš gyvenu gerai, sportuoju ir t. t. Atsiųsk man tą ir aną ir t. t."
Kaip minėjau, esu ir liksiu oficialus bedarbis, nes neturiu dėdės firmos šefo arba svainio verslininko, o vogti privengiu. Kilo tokia mintis: dabar daug kas važiuoja į Vakarus. Kas apdirbėt, kas pašokti ir padainuot, kas vogti arba slaptas vieteles pabučiuoti. Ir daugelis nelegaliai. O aš norėčiau legaliai pasėdėti kokius 2 ar 3 metelius kur nors Švedijoje arba Danijoje, žodžiu, kaip toje rusiškoje komedijoje "Noriu į kalėjimą". Nors kuriam laikui paaukočiau vieną brangiausių žmogaus dalykų - laisvę, bet išvardinsiu visus privalumus (kurių negaunu čia, laisvoje Lietuvoje, o tiksliau - nepajėgiu nusipirkti.):
1. Galėčiau dirbti ir užsidirbti.
2. Pramokčiau anglų kalbos.
3. Įgyčiau paklausią profesiją.
4. Išmokčiau naudotis kompiuteriu.
5. Padėčiau namuose likusiai šeimai (siųsčiau pinigų). Savo moksleivei dukrai iš pirmosios santuokos galėčiau mokėti alimentus ir įsiskolinimą (tokią nesąmonę, kurią čia nedaugelis išmokės).
6. Sėdėčiau nerūkančiųjų kameroje, nes ir pats nerūkau.
7. Gal už gerą elgesį išleistų savaitgaliais užsiimti savo mėgstamiausiu hobiu - pažvejoti. Aišku, jeigu būtų kur.
Ir visa tai yra pataisos darbų kolonija - sanatorija. Įsivaizduokite, viskas, kas išvardinta, - veltui arba už minimalų mokestį. Lietuvoje man visa tai labai sunkiai pasiekiama, todėl prašau pagalbos, gal kas gali paremti ar bent paaukoti bilietui. O tenai, prisiekiu, daug košės neužvirsiu ir, kad į koloniją patekčiau, žmonių tikrai nežudysiu, kas dabar tapo madinga čia. Dar apie minėtą straipsnį. Nemanau, kad tie ponai ką nors suvokė, pabuvę kolonijoje tokį trumpą laiką. Jei pasėdėtų ilgiau, tada suprastų arba bent norėtų suprasti ir kartu pagurkliai ir pilvai suplonėtų.
Vytautas M.
