Šunys. Tai atstumiantys, dvokiantys, kaukšintys dantimis padarai. Kai grįžti namo, didžiulis gyvulys išžiotais nasrais pripuola prie tavęs, sunkiomis letenomis įsiremia į pečius ir taikosi apseilėti tave rožiniu šiurkščiu liežuviu. Svetimi šunys loja po langais, o savas noriai jiems pritaria - ir kaip tik tuo metu, kai tavo miegas pats saldžiausias ir giliausias. Maži šunyčiai dar bjauresni - jų lojimas skardus, panašus į pratisą staugimą. Dideli šunys balsą parodo kur kas rečiau ir loja oriu balsu. O mažyliai šunyčiai, tipendami savo mažom kreivom kojytėm, laksto aplink, pinasi po kojom ir yra panašesni į žiurkes nei į šunis.
Katės. Veidmainės, geltonakės, pasipūtusios, už gabalėlį dešros pasiruošusios bet kam sielą parduoti padlaižūnės. Nuolat maišosi po kojom, ypač tuomet, kai tu dar neišaušus keliesi ir keiksnodamas visą pasaulį (nes, rodos, tik tau vienam reikia eiti į darbą) bandai nueiti virtuvėn nedegdamas šviesos, kad neišbudintum šeimynos. Įkyriai kniaukia po langais ne tik pavasarį, bet ir bet kurio metų laiku. Tokios lanksčios ir miklios, kad kartais būna gėda dėl savo paties nerangumo. Visur belandžiodamos katės būtinai apvelia plaukais tavo drabužius. Labiausiai jos mėgsta žaisti su kokiais smulkiais barškančiais daiktais (pamirštais ant grindų), kai tu būni saldžiai įmigęs. Katė ėda naktimis, užsilipusi ant virtuvės stalo (aišku, jei ten ką nors randa). Jei nieko neranda, vis tiek vaikštinėja ant stalo.
Kanarėlės. Skraidanti smulkmė, atsiradus nors smulkiausiai galimybei besiveržianti ištrūkti iš narvelio. Džiugus treliavimas sumišęs su ausį veriančiais klyksmais kiekvieną ankstyvą rytmetį (ir ypač ne darbo dienomis) - koktus iki skausmo. Dažnai apsimeta ligonėmis ir tupi nunarinusios galvas. Tada, jei nedaug teišmanai apie kanarėlių psichologiją, labiausiai norisi jas pasmaugti (kad nesikankintų).
Vėžliai. Buki, lėtapėdžiai padarai su visatos gudruolio išraiška raukšlėtame "snukutyje". Vien pažvelgus į jo lėtą judėjimą ima pykinti ir imi abejoti, ar apskritai verta skubėti gyventi ir jausti. Tačiau mažųjų roplių pasitikėjimas savimi toks didelis, jog atrodo, kad jie (nors ir būdami visai maži) žvelgia į tave iš aukšto. Suprasti kartą ir visiems laikams, jog vėžliui nieko nenutiks, jei ant jo užlipsi, neįmanoma. O neužlipti irgi neįmanoma, nes vėžlys turi bjaurų įprotį ropoti vidury kambario.
Graužikai. Žiurkėnai, žiurkės, pelės, jūrų kiaulytės. Graužia viską, ką galima ir ko ne. Akys tarsi alkoholikų - tuščios, bejausmės, lyg migla aptrauktos. Nuolat ką nors krebždena aštriais lyg adatos dantimis ir mažutėmis į žmogaus rankas panašiomis letenėlėmis. Kaip ir vėžliai, turi bjaurų įprotį painiotis pačiu nepalankiausiu metu pačioje nepalankiausioje vietoje. Teršia kur papuola.
Beždžionės. Blogiausios iš visų naminių gyvūnų. Kuo artimesnė originalui, tuo kopija prastesnė. Iki skausmo panašios į žmogų, dvokiančios ir meilios kaip šunys, žeminančiai miklios ir lanksčios kaip katės, triukšmingos ir laisvę vertinančios kaip kanarėlės, dedasi esančios protingos kaip vėžliai, greitos kaip pelės. Trumpai tariant, ne veltui jų nekentė inkvizitoriai ir mėgo raganos. Šlykštūs sutvėrimai.
