Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Šių prasmingų rusų rašytojo ir žurnalisto Konstantino Paustovskio žodžių Ramunė A. (38 m.) pastarosiomis dienomis neišleidžia iš galvos - kokie jie, anot moters, tikslūs ir teisingi! Kadaise, vos sulaukusi aštuoniolikos, Ramunė pasijuto esanti suaugusi ir labai protinga, nepaklausė tėčio ir motinos prašymų, patarimų, net maldavimų atsikvošėti, susidėjo su niekam tikusiu vyriškiu ir taip sugadino sau ir savo artimiesiems gyvenimą, jog panašaus likimo nelinkėtų didžiausiam priešui... Ramunė kiek aprimo tik po pokalbio su Ukmergės rajono PK kriminalinės policijos viršininku Rolandu Kiškiu, kuris sutrikusiai, begalinės baimės apimtai moteriai patarė, kaip tokiu atveju teisingiausia pasielgti, ir patikino, jog šiurpiais grasinimais besižarstantis, nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis buvęs Ramunės vyras Vygantas A. kaip įmanoma greičiau bus surastas ir privalės atsakyti įstatymų nustatyta tvarka.
Niekas neįkalbėjo išsiskirti
Ramunė su Vygantu susipažino dirbdama anuometiniame Vilniaus šiltnamių kombinate. Dailios išvaizdos mergina turėjo daug gerbėjų, tačiau artimesniems santykiams pasirinko Vygantą.
- Nes jis buvo pats "šustriausias", - dabar prisimena Ramunė. - Labiau už kitus mokėjo ir pakalbėti, ir pajuokauti...
Vygantą iki ausų įsimylėjusios Ramunės neišgąsdino net tai, kai atėjęs į kombinato bendrabutį neblaivus jos draugas "prisišustrino" iki areštinės - už tai, kad jo, išgėrusio, neįleido vidun, primušė Ramunės kambariokė, išmalė daug langų... Suabejoti, ar verta tęsti draugystę su Vygantu, Ramunės neprivertė ir tai, kai jos mylimąjį pirmąkart pamatę tėvai prarado amą ir nuo pirmos pažinties dienos ir gražiuoju, ir piktuoju užsispyrėlei dukrai bandė "prašviesti protą"...
- Man tada atrodė, kad Vygantas - pats "fainiausias" pasaulyje bernas. - Kas čia tokio, manydavau, kad nemažai išgeria, kad kada ne kada per garsiai pašūkauja, - dabar atvirai iš savęs šaiposi Ramunė. - Be to, kuo visi labiau peikė, tuo jis man labiau patiko...
Ramunė kalba atvirai - dar draugaudama su Vygantu už jo iškrėstas eibes atleido "jei ne tūkstantį, tai devynis šimtus kartų", tačiau dabar ir pati nesuvokia, kokia migla tuomet buvo aptraukusi josios akis ir protą...
Vestuvių dieną - laidotuvės
Ramunė su Vygantu apsisprendė susituokti vasarą, birželio mėnesį. Ne iš reikalo - iš meilės! Pamatę, kad dukters neperkalbės, tėvai nori nenori su tuo susitaikė, ėmė ruoštis vestuvėms. Ir kai jau buvo baigiamos supirkti visos didelei šventei reikalingos vaišės, lyg perkūnas iš giedro dangaus į vieno vidurio Lietuvos rajono kaimą (čia gyveno Ramunės tėvai) atskriejo tragiška žinia - Jonavos rajone, Žeimiuose, per avariją užsimušė vyresnysis Ramunės brolis... Taigi tą šeštadienį, kai turėjo būti švenčiamos Ramunės ir Vyganto vestuvės, visa giminė susirinko į laidotuves...
- Baisu pagalvoti, tačiau turbūt net gamta mudu stengėsi išskirti - vietoj vestuvių atsiuntė mirtį, - į liūdnus praeities prisiminimus nugrimzta Ramunė. - Ir vėl iš visų pusių pasipylė raginimai: "Ramune, atsibusk, pasinaudok proga, spjauk jį šalin"; "Ramunėle, mąstyk, ką darai, kol laikas..." Gaila, bet visus šiuos pamokymus, savo nelaimei, praleidau pro ausis... Vestuves nukėlėme į tų pačių metų rugpjūtį... Beje, mano tėvai į jas važiuoti atsisakė...
Po sutuoktuvių - košmaro dienos ir naktys
Pasak Ramunės, iki vestuvių Vygantas dar bent kiek laikėsi, o vėliau ėmė atvirai rodyti savo bjaurų charakterį bei įpročius. Ne, dažnas girtavimas nebuvo pati blogiausia vyro yda. Sunkiausia Ramunei būdavo ištverti jo nepagrįstas priekabes, įtarinėjimus neištikimybe (nors pats, beje, vienu metu turėjo net kelias meilužes!), o drauge - ir smurtą... Ramunė kentėjo ir dėl to, jog neturėjusius kur gyventi jaunavedžius priėmė jos tėvai, kurie puikiai matė, koks "šaunus" dukrelės vedybinis gyvenimėlis...
Ramunė vylėsi, jog nesutarimų su vyru galbūt sumažės gimus vaikeliui. Tačiau po sūnaus gimimo santykiai dar labiau pašlijo. Nežinodama ko griebtis Ramunė kreipėsi pagalbos į vyro tėvus, tačiau iki šiol prisimena ir visą gyvenimą prisimins Vyganto motinos tuomet ištartus žodžius: "Nieko nenoriu net girdėti... Duonos riekė atriekta, atgal prie kepalo nepriklijuosi... Išėjo Vygutis iš namų, sukūrė šeimą - dabar ir žinokis... Taikykis prie jo, elkis taip, kad neturėtų dėl ko priekaištauti - ir nereiks skųstis..."
Padariusi didžiausią gyvenime klaidą - ištekėjusi už Vyganto, Ramunė netrukus žengė dar vieną klaidingą žingsnį - pagimdė antrąjį sūnelį... Vyro tai, anot Ramunės, ne tik nenudžiugino, bet netgi įsiutino, mat jis ir toliau tvirtai tikėjo, kad abu vaikai - ne jo, ir toliau su niekuo nesiskaitė, gyveno ir elgėsi taip, kaip norėjo... Galutinai įsitikinusi, kad vyras niekada nepasikeis, Ramunė parašė skyrybų pareiškimą. Tačiau anksčiau teismas neskubėdavo išskirti mažų vaikų turinčias šeimas - taip viskas ir pasiliko...
Netrukus Ramunė iš darbovietės gavo sklypą namo statybai, tad kibo į darbus. Viską, anot moters, namo statybai supirko bei darbininkams už darbą mokėjo jos tėvai (Vygantas esą pareiškė vis tiek name negyvensiąs, taigi ir atsisakė kuo nors padėti), todėl per pusmetį suręstą dviaukštį mūrinuką užsirašė savo vardu, o po to padovanojo dukrai...
Kelionės į kalėjimą
Vieną dieną įvyko didelė nelaimė: Vygantas dėl kažkokios smulkmenos susikivirčijo su Ramunės tėvu ir, pastvėręs plaktuką, jį žiauriai sužalojo. Smurtautojui buvo iškelta baudžiamoji byla, teismas skyrė trejus metus nelaisvės. Kai vyras pateko į Pravieniškių pataisos darbų koloniją, Ramunei atsirado proga greitai išsiskirti (tą ji ir padarė), tačiau ir vėl, anot pačios, jai kažkas "aptemdė protą" - už grotų patekusio buvusio vyro moteris (jau su juo išsituokusi) ėmė labai gailėti - pradėjo jį lankyti, didžiuliais krepšiais vežė maisto, rūkalų ir kitokių gėrybių... Kaip Ramunė anuomet svarstė, kad ir koks blogas Vygantas buvo jai, vaikams - vis tiek tėvas... Nors, tiesą sakant, anot Ramunės, tam tėvui labiau rūpėjo ne vaikai, o atvežamo siuntinio turinys...
- Negaliu sau už tai atleisti, - dabar kalba Ramunė. - Kokia kvailė, kokia avelė buvau, kad po skyrybų su juo nenutraukiau visų ryšių...
Atlikęs bausmę Vygantas sugrįžo į Ukmergę, pas buvusią žmoną. Ir ši jį priėmė. O kitą dieną buvo priversta skubiai susirinkti mantą ir su ketverių metukų sūneliu ieškoti nakvynės pas svetimus žmones...
- Jis sugrįžęs kaip reikiant prisigėrė (mat kalėjime buvo gavęs keliasdešimties litų išėjimo pašalpą) ir vėl ėmė mane pulti - kad, kol jis sėdėjo, neva buvau jam neištikima, kad blogai auginau vaikus ir panašiai... Galiausiai pagriebė už kojos jaunėlį sūnelį (jam tuo laiku ėjo ketvirti metukai) ir, man už viską keršydamas, pagrasino paskandinsiąs kieme stovėjusioje vandens sklidinoje 200 litrų talpos statinėje! Ėmiau visa gerkle klykti, išgirdo kaimynas, pribėgęs Vygantą apramino, nelaimės pavyko išvengti... Tačiau ilgiau būti kartu negalėjau...
Taigi turėdama erdvų namą Ramunė buvo priversta gyventi nuomojamame bute. O netrukus iš kaimynų sužinojo, kad Vygantas tame name keliąs tokias orgijas, tokį haremą įsisteigęs, kad oho! Nutaikiusi progą, kai Vyganto nebuvo, Ramunė atėjo ir pati tuo įsitikino.
- Vos nesustojo iš pykčio širdis, kai namo duris atvėrė nepažįstama moteris, kuri vilkėjo mano chalatą, avėjo mano šlepetėmis, - dabar prisimena Ramunė. - Paliepiau jai tučtuojau viską susirinkti ir dingti... Tada išsikviečiau didelį automobilį ir, susikrovusi daiktus, kurių Vygantas dar nebuvo spėjęs išparceliuoti, išsivežiau pas motiną...
Po Ramunės apsilankymo radęs plikas sienas, name ilgai neužsibuvo ir Vygantas. Jis, kaip Ramunė vėliau sužinojo, išsikraustė gyventi į Jonavos rajoną, į Ruklą, pas kitą moterį. O dar po kelių mėnesių Ramunę pasiekė kraupi žinia: buvęs jos vyras kastuvu sukapojo ir į sąvartyną išmetė savo tuometinės sugyventinės tėvą... Už šį nusikaltimą Aukščiausiasis Teismas Vygantą A. nuteisė kalėti 10 metų ir 9 mėnesius.
Nauji grasinimai
Ir patekęs į kalėjimą Vygantas Ramunės nepamiršo. Turėdamas daug laisvo laiko kalinys ėmė rašinėti į visas iš eilės instancijas, visaip šmeiždamas ir niekindamas buvusią žmoną, reikalaudamas iš jos atimti vaikus (nes ši atseit jų neprižiūrinti, valkataujanti ir panašiai). Ramunės namuose apsilankė ne viena komisija, tačiau nieko bloga nerado...
Vylęsi, kad po skyrybų dukra pagaliau galės ramiai gyventi, Ramunės tėvai, matydami, kas vyksta, visiškai prarado sveikatą, jėgas. Be galo gailėdamas dukters tėvas puolė į gilią depresiją ir netrukus nusižudė, o motiną ištiko širdies smūgis...
Šiųmečio kovo pradžioje Vygantas A. išėjo į laisvę ir tiesiu taikymu atsidūrė Ukmergėje. Susirado Ramunės giminaitę ir pareiškė greitu laiku su buvusia žmona (tai yra Ramune) suvesiąs visas sąskaitas - ir ją, ir vaikus kartu su visu namu supleškinsiąs! Mat esą ar taip, ar taip neturįs ką prarasti, nes jo namai - kalėjimas... Nuo tos dienos Ramunė - vėl apimta didžiulės baimės, nevilties. Kur garantija, kad Vygantas savo ketinimų neįvykdys? Niekada dienos metu namo durų nerakindavusi moteris dabar įsistatė dar vieną spyną, o visa net suvirpa nuo kiekvieno kieme pasigirdusio įtartino balso ar garso... Naktį išlaksto visi miegai - kas kelias minutes keliasi pasižiūrėti, ar neuždegtas koks trobos kampas, ar neliepsnoja ūkinis pastatas... Na, o jei kelioms minutėms nusnaudžia, sapne regi baisius košmarus - kaip buvęs vyras atsėlina su degalų pripiltu indu ir jau ieškosi degtukų. Ir taip - kiekvieną naktį! Beje, Ramunės namas - visai prie pat miško, pats paskutinis nedidelėje gatvelėje, tad padaryti ką nors bloga ir likti nepastebėtam - vieni niekai...
- Paaugliai vaikai mane ramina. Girdi, jei tėvas veršis vidun, apginsią, - Ramunės balse - didžiulis nerimas ir sutrikimas. - O aš nerandu vietos dėl sūnų saugumo...
Kita vertus, kiek įmanoma gyventi nuolat jaučiant baimę, nežinią, įtampą... Todėl Ramunė ir kreipėsi į pareigūnus patarimo, ką tokiu atveju reikėtų jai daryti, kokių savigynos priemonių imtis.
Įstatymai - grasintojų pusėje
Nuo praėjusių metų gegužės galiojantis Baudžiamasis kodeksas grasintojams nenumato griežtų bausmių. BK 145 straipsnyje (Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimas) nurodoma, jog "tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Vadinasi, grasintojui nesunku suvokti, kad jei pareigūnai jį sulaikytų, teismas vargiai sankcionuotų suėmimą (mat sprendžiant suėmimo klausimą būtinai atsižvelgiama į tai, kokio dydžio bausmė už įtariamojo padarytą nusikaltimą yra numatyta). Na o laisvėje laukiantis teismo toks pilietis savo grasinimus gali įvykdyti jau vien iš keršto, kad buvo pasiskųsta pareigūnams... O įrodyti, kad taip padarė būtent jis, bus labai sunku... Štai dėl to Ramunė kol kas svarsto, ar verta rašyti pareiškimą policijai dėl jos ir jos vaikų adresu netiesiogiai perduotų grasinimų, ar geriau bandyti apsiginti patiems... Štai kiek prisieina vargti ir kentėti... Tai kaip, anot Ramunės, neprisiminsi nedovanotinų jaunystės klaidų ir kaip už jas savęs nekeiksi?..
