Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Ne apie tokį gyvenimą svajojo Jelena - stumti dienas kažkur vidury miško, toli nuo žmonių, kartu su sugyventiniu kuistis sąvartyne ir tik sapnuose matyti keturiolikmetę dukterį Svetlaną, dvejų metukų Simuką... Sunku dabar ieškoti dėl to kaltų, mat kiek beklaidžiosi minčių brūzgynuose, nori nenori teks sugrįžti prie vieno ir to paties - ar tik ne pati esi dėl visko kalčiausia...
Karti neūžaugos dalia
Jelena Zeleva - ne tokia, kaip visi. Ji - liliputė. 39 metų moters ūgis - vos 124 centimetrai. Neūžaugų nebuvo nei giminėje, nei apskritai tarp pažįstamų. Pasak Jelenos, viską greičiausiai padarė liga - kūdikystėje mergaitė susirgo rachitu, ir šios ligos komplikacijos buvo pačios sunkiausios: galva išsivystė normaliai, o kūnas ir galūnės nustojo augti.
O kiek patyčių teko išgirsti anuometinei Kavarsko vidurinės mokyklos moksleivei Jelenai. Mergaitė sakė drovėjusis net per pertrauką iškelti koją iš klasės - ir dėl labai mažo ūgio, ir dėl kreivų kojų... O kai tokio paties ūgio, kaip ir trečioje klasėje, Jelena pabaigė aštuonias, bandė įstoti mokytis į vieną Kauno profesinę mokyklą, įgyti profesiją, ten jos nepriima. Taip Jelena ir pasiliko motinos namuose, gyvenvietėje šalia Kavarsko...
Į cirką dirbti neišleido
Kai Jelena buvo dar pradinukė, į Kavarską atvažiavo Maskvos cirkas. Mergaitė išmaldavo, kad mama nupirktų bilietus. Na, o kai abi nuėjo pasižiūrėti, ką išdarinėja klounai ir dresuotos meškos, Jeleną pastebėjo kažkas iš cirko administracijos darbuotojų. Tą patį vakarą jie Jeleną pasišnekino - pasiūlė važiuoti su jais, eiti dirbti į cirką. Kas žino, kokio garsumo cirko artistė dabar būtų Jelena, jei šiam dukters norui nebūtų kategoriškai paprieštaravusi motina...
Gyvendama motinos troboje Jelena nejučiomis perėmė ir motinos įpročius, kurie, deja, nebuvo iš geriausiųjų. Prisėdusi prie stalo jauna mergina vis dažniau išlenkdavo taurelę, neatstumdavo prisipažįstančiųjų meilėje. Netrukus Jelena pasijuto esanti nėščia, susilaukė dukters Svetlanos. Jelena tvirtina puikiai žinanti, kas esąs jos dukters tėvas, tačiau iki šiol nepaprašiusi iš jo nė menkiausios paramos. Kita vertus, kam to ir prašyti - gi pati Jelena dukters neaugina - Svetlana jau ne pirmi metai gyvena globos namuose, na, o vasarą atostogauja irgi ne pas motiną - tvarkosi globėjų šeimoje...
- Būčiau turėjusi bent minimalias gyvenimo sąlygas, tikrai dukrą būčiau parsivežusi į savo namus, - dabar tvirtina Jelena Zeleva. - Man, vienintelei Lietuvoje gyvenusiai dukrai, liko jos trobesiai, tačiau apsukri kaimynė ir trobą, ir tris hektarus žemės iš manęs išmonijo. Kur matyta - už šitokį turtą tesumokėjo 195 litus!
Na, o likus be gyvenamosios vietos, pasak Jelenos, neliko kur glaustis ir dukrelei Svetlanai - štai ir priėmė vaikų globos namai. O kur mergaitės tėvas? Gal jis galėtų dukra pasirūpinti? Pasak Jelenos, užkietėjęs vištvagis Kęstas dabar sėdi kalėjime. Iš ko jis vaiką pažiūrės?..
Vienatvė nepatiko
Dar prieš prarasdama tragiškai žuvusios motinos būstą Jelena viena gyveno neilgai - dirbdama pas ūkininkus susipažino su ką tik žmoną palaidojusiu Rimantu Gražiu. Vyras, galima sakyti, buvo laisvas - du jo vaikus globojo giminaičiai. Pusmetį padraugavusi, kaip pati prisipažįsta, Jelena Rimantą pasikvietė į savo gryčią. Netrukus sulaukta ir šeimos pagausėjimo - sūnelio Simuko. Gaila, vaikelis buvo apsigimęs. Jelena ligoniuku tinkamai nepasirūpino, tad jis buvo išvežtas ir iki šiol glaudžiasi Panevėžio kūdikių globos namuose.
Na, o kai su motinos trobele Jelenai prisiėjo atsisveikinti, ji su sugyventiniu įsikūrė Vilkatėnų miške, trys keturi kilometrai nuo Kavarsko. Ne jų šis būstas - vienas ukmergiškis sugyventinius priėmė tam, kad šie jo tėvų grytelę pasaugotų nuo plėšikų...
Pyktis nėra kada
- Gyvename kartu penktus metus, bet dar nė karto rimtai nesusipykome, - pasakoja Jelena. - Turbūt mudviejų charakteriai sutampa. O gal ir nėra kada pyktis: jei dirbam, tai dirbam, jei geriam...
Va va, o iš ko gerti, jei Jelenos vaikai - valdiškose globos įstaigose, sugyventinis - bedarbis, o pačios invalidumo pašalpa nesiekia nė šimto?
- Žinoma, pajamos būtų keliskart didesnės, jei vaikai augtų šalia, - susimąstė Jelena. - Bet tie 92 litai už mano invalidumą - dar ne viskas! Kas, kad esu maža - turiu stiprias rankas, darbo nesiginu! Ir sugyventinis labai darbštus! Dirbam pas ūkininkus, turim savo daržą, dar metalo laužo sąvartyne prirankiojam - oho, kiek papildomų litų susidaro!
Na, o kiek gi nedidelio ūgio Jelenai reikia gerti, kad pasisotintų? Ką apskritai moteris mėgstanti?
Jelena pareiškė jei kada (kartą per mėnesį) ir užgerianti, tai tik alaus. Pilstuko, kurio taškų Anykščių krašte - gyva galybė, nei ji, nei sugyventinis, sakė, nemėgstantys.
- Na, du alaus bokalus išgeriu, ir man gana, - nusišypsojo moteriškaitė.
Ne ką daugiau, girdi, pakeliąs ir jos širdies draugas.
Jelena prisipažino, kad, pradėjus gerti, sustoti būna išties sunku.
- Kai negirta - nieko, o va kai tik išgeriu, lyg koks velnias į Kavarsko aludę tempte tempia, - stebėjosi Jelena.
Nebūtų sugyventinio - tektų Kavarsko aludę pamiršti. O va kai tik Jelenai užeina noras gerti, Rimantas sėda ant dviračio, užsisodina ant rėmo Jeleną, ir - pirmyn!
Jei į Kavarską numinti lengviau, tai kaip, pasigėrus, iš miestelio parvažiuoti? Rimantas tik plačiai nusišypsojo. Taip, girdi, kartais prisieina ir pagriovius "paženklinti", bet didesnių traumų kol kas pavyko išvengti.
Ir vis dėlto ar Rimantas Jelenos neskriaudžiąs?
- Greičiau aš jį nuskriausčiau, - nusikvatojo Jelena Zeleva. - Man daug nereik. Nepatiks - pendelį į uodegą, ir čiuožk! Tai kas, kad esu mažo ūgio - pasiutimo užtenka. Be to, aš galėčiau ir žodžiais žmogų užmušt!
Na, jei jau viskas taip gerai, perėjome prie meilės reikalų. Ar Jelena esanti patenkinta savo sugyventiniu?
- Nesiskundžiu, - vėl nusišypsojo Jelena. - Seksualiniam gyvenime neturiu su juo jokių problemų. Manot, kad maža, tai kas nors neišeina?
Pasak Jelenos, ji seniai įsitikinusi, kad Rimantas ją labai myli. Štai, girdi, vyras parnešė dovanų - kremo, nagų lako. Nupirko?
- Ne, o kam pirkt? - nusistebėjo Jelena. - Netoliese yra sąvartynas, kur metalo ieškom. Ten besiknisdamas Rimutis tas dovanas ir surado...
Tai gal pats laikas susituokti? Jelena net nusipurtė. Kam!? Taigi po to, girdi, bus vargo - anksčiau ar vėliau teks išsiskirti!
Ateitį įsivaizduoja labai šviesią
Jelena miške nesiruošia ilgai tverti. Moteris kone kasdien perka "Sekmadienio loto" bilietus (mat kitos televizijos, išskyrus LTV, miško tankmės nepasiekia) ir viliasi išlošti nemenką pinigų sumą. Jelena jau žino, ką darytų su išloštais pinigais - pirktų neblogą namuką ir parsivežtų vaikus. Būtų ne taip blogai - gautų ne vien savo invalidumo pašalpą, bet ir už vaikų auginimą, taip pat ir už invalido Simuko priežiūrą. Va tada tai nors pagyventų - be vargo, be nepriteklių...
Tačiau Kavarsko seniūnijos socialinė darbuotoja Agyta Bakanauskienė tik atlaidžiai šypteli. Pasak Agytos, Jelena galėjo visa tai seniai turėti, jei ne didžiulė meilė svaigalams... Socialinė darbuotoja sakė iš Jelenos lūpų daug kartų girdėjusi pažadus susitvarkyti, tačiau kol kas teigiamų poslinkių mažos moters gyvenime nepastebėjusi...
