Remigijus RAINYS
Didžioji dalis "Akistatos" kolektyvo ir jai prijaučiančių bičiulių galėtų drąsiai pretenduoti į nusipelniusių disidentų vardus, mat Žolinę paminėdavo dar gūdžiu sovietmečiu, kai niekas net nedrįsdavo pagalvoti, kad kada nors Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė taps valstybine. Tiesa, tuomet būsimieji akistatiečiai į bažnyčią neskubėdavo - taures kilnodavo nė kiek nesislapstydami nuo visa matančios saugumo akies, mat turėjo tam visiškai įstatymišką pagrindą - per Žolines gimė būsimoji vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoja Aurelija.
O kadangi šis Aurelijos gimtadienis buvo ne eilinis, o jubiliejinis, tai ir susirinko į tolėliau nuo Kauno, už Karmėlavos, įsikūrusį restoraną "Senas bebras" visi akistatiečiai ir jiems prijaučiantieji. Visi ponai atvyko kostiumuoti, o jiems į parankes įsitvėrusios damos buvo pasipuošusios puošniomis suknelėmis. O kadangi viskas vyko Žolinių išvakarėse, visos moterys buvo pasidabinusios gėlėmis: kas žiedelį įsisegė į plaukus, kas gėlėmis pasipuošė krūtinę, kas laikė puokštelę rankose, o jubiliatė visą savo liemenį apsijuosė saulėgrąžų diržu. Vėliau, kai prasidėjo šokiai ir moterys pradėjo aukščiau kilnoti kojas, paaiškėjo, kad kai kurios įsigudrino prisitvirtinti rožės žiedą ir ant kojos. O kojos pačios kilnojosi ne dėl girtumo, bet kad labai jau gražias ir smagias dainas traukė ne tik viso vakaro vedėja "dviratininkė" kupletistė Donalda Mieželytė, bet ir legendinio "Nerijos" ansamblio veteranai Stanislovas Čepas su Vitalijum Pauliuku. O gerbiami sveteliai ne tik jiems pritarė, ponias šokdino, bet ir už ilgiausio stalo susėdę ūsus visokiausiuose gėrimuose mirkė bei gardžiausius delikatesus triauškė. Stalas buvo toks ilgas, kad kai vienam gale kas nors pasakydavo tostą jubiliatei, kitam gale, tarsi žaidžiant sugedusį telefoną, jau keldavo taures už vyriausiojo redaktoriaus sveikatą. Tačiau lietuviškasis pradas vis dėlto nugalėjo ir prikirtę visokiausių krabų ir krevečių bei farširuotų lydekų, daugelis vis vien būrėsi lauke prie stalų, kur vyriausiasis redaktorius apdairiai buvo liepęs papjaustyti paprasčiausių lietuviškų rūkytų lašinių ir svogūnų. Kad ir kaip šiaurinis vėjas bandė visus suginti atgal į pobūvių salę, pakramtę lašinių su su svogūnais ir visa tai užgėrę tikra lietuviška baltąja, dauguma įgijo tokį stiprų imunitetą, kad po puotos niekas net nesučiaudėjo. Įsismaginę vyrai net norėjo išsikepti bei suvalgyti restorano kiemelį puošiantį bebrą, tačiau medinės jo skulptūros niekaip nepavyko užmauti ant iešmo. "Darbas frakcijose" tęsėsi per visą pobūvį, tačiau didžiausias ratas burdavosi ten, kur įsikurdavo vyriausiasis redaktorius, nors jis per daug įkaitusius smarkuolius retkarčiais atvėsindavo ant galvos užpildamas mineralinio vandens.
Be kūniškojo peno, puotoje netrūko ir dvasinių vertybių, nes ir vyrams, ir moterims buvo surengti konkursai bei viktorinos. Nugalėtojai gavo vertingus prizus, o labiausiai pasisekė pačiai jubiliatei - ji apdovanota savaitės kelionei į Tunisą. Tad "Akistatos" skaitytojai greičiausiai sulauks kelionės įspūdžių ir iš šios egzotiškos Afrikos šalies. Vakaro dalyviai gavo ir po labai mažu tiražu išleistą specialų "Akistatos" numerį, kuris neabejotinai taps bibliografine retenybe. Šiame leidinyje atskleista nemažai intymių laikraščio vadovų šeimos paslapčių, todėl vienbalsiai nuspręsta jį dovanoti tik kas dešimtūkstantajam "Akistatos" prenumeratoriui. Tad visi skubėkite į "Akistatos" prenumeratos punktus ir laimingieji galės sužinoti daugiau nei rašoma oficialiame foliante "Kas yra kas". O jubiliatės geriausios draugės vyras Juozas sugebėjo visus užkrėsti tapybos virusu, padovanojęs molbertą su ant rėmo užtempta tuščia drobe bei pasiūlęs visiems kartu nutapyti Aurelijos portretą. Pradžioje nedrąsiai teptukais atlikę tik po kelis atsargius potėpius, vėliau svečiai taip įsismagino, jog sukūrė tikrai brangiai kainuojantį kūrinį. Net jei įvertinsime jam sukurti sunaudotus dažus. Tiesa, šiame postmodernistiniame šedevre įžvelgti vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojos bruožus tikrai nelengva, tačiau pasitelkus visą fantaziją įmanoma. Geriausiai paveikslą galėtų pakomentuoti psichologas. Kažkam net kilo idėja šį kolektyvinės kūrybos procesą tęsti nuolat, o prie laikraščio redakcijos įkurti dailės saloną, kuriame būtų galima pardavinėti šiuos dailės kūrinius.
Po vidurnakčio, kai pobūvio kaltininkei buvo tradiciškai sugiedota "Ilgiausių metų", neužmirštant sutraukti posmo ir apie vaisingus metus, Aurelija pasirodė apsivilkusi tokį gundantį ir erotišką rūbą, kad visi svečiai nekantraudami laukė, kada ji prieis susidaužti taurėmis ir su jais. Visi labai troško, kad su kiekvienu jubiliatė taurę ištuštintų iki dugno, tačiau tuomet ji būtų neįveikusi nė trečdalio savo "garbės rato". Niekas net nebandė užsiminti koks jubiliejus švenčiamas, nes net labai atidžiai žvelgiant į vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją, niekas nebūtų pagalvojęs, kad jai daugiau nei 25-eri. Todėl ir aš jubiliatės amžiaus jums nesakysiu, nors ją ant kėdės kilnodami vyrai gerokai suprakaitavo, nors įsismaginę ir iškėlė keliais kartais daugiau nei reikėjo. Atrodė, kad nuo valiavimų ir katučių tuoj tuoj prasivers jei ne dangus, tai bent pobūvio salės lubos ir aukščiausiasis pasiims Aureliją, kaip ir Mergelę Mariją į savo kompaniją. Linksmybės tęsėsi iki paryčių, tačiau niekam laikas neprailgo. Jau prašvitus skirstydamiesi namo su puikios nuotaikos užtaisu, pobūvio dalyviai jautėsi nepažeidę senolių patarlės, jog gerų tėvų vaikai su šviesa iš namų išeina, su šviesa į juos ir sugrįžta...
