Vytutis JONUTIS
Prisiminkite pasaką, kurioje sesytė Elenytė mokė savo broliuką Jonuką: "Negerk iš pėdos vandens, ožiuku pavirsi". Nepaklausė Jonukas sesytės, atsigėrė ir ožiuku pavirto. Visa laimė, kad pasakose dažniausiai nugali gėris, o ne piktoji ragana, tad galų gale ožiukas ir vėl Jonuku atvirto. Gyvenime ne visada laimi geroji fėja, dažnai būna raganos viršus. Tuo įsitikinome ne vieną kartą.
Net akyse žalia
Apie tai galėtų papasakoti ir Kauno Aleksoto vaikai. Ypač gyvenantys S. Hariso, H. ir O. Minkovskių gatvėse. Visi jie gėrė vandenį iš hidranto H. ir O. Minkovskių gatvėje ir daugelis atsidūrė ligoninėje. Vaikams nepradėjo augti nei ragiukai, nei uodegytės, bet jie negalėjo nė per metrą atsitraukti nuo tupyklos. Atrodo, jau nėra ir iš ko, ir akyse žalia, bet nori ten sėdėti, ir tiek. Gydytojai tuoj pat nustatė, kad vaikai susirgo dizenterija. Kiti specialistai nuvažiavo prie to hidranto, kur vaikai gėrė, ir už galvos susiėmė - šulinys, kur įtaisyta vandens kolonėlė, pilnas dvokiančio vandens, aplink - krūvos nešvarumų. O ir viduriuojančiųjų aplinkiniuose namuose - ne vienas. Tik suaugusieji neskubėjo į ligoninę ir urzgiančius pilvus gydėsi kitomis priemonėmis. O kai Kauno maisto ir veterinarijos tarnybos specialistai atliko vandens analizę, tai jame rado tokių dalykų, kurių vandenyje išvis negali būti - kaliforminių bakterijų, žarninių lazdelių, enterokokų. Žodžiu, žmonės gėrė prikakotą vandenį. Bet pykti nėra ant ko, nes patys į jį ir kakojo - aplinkiniuose namuose nėra nei kanalizacijos, nei normalių tualetų. Prie hidranto vyko visas gyvenimas - čia žmonės ir prausdavosi, ir skalbdavo. Jei viskas būtų buvę tvarkinga, tai tie vandenys nebūtų susimaišę, bet, matyt, ne visos skylės buvo užtaisytos.
Gėlo vandens metai
Juk tikriausiai ne veltui liaudies patarlė sako: "Nespjauk į vandenį, nes pats gersi". O spjaudom ne vienas, tik kitiems geriau baigiasi. Pažiūrėkit, kad karštą vasaros dieną Šventojoje, Palangoje subridusių į jūrą žmonių. O ko jie ten? Kas maudosi, o kas sisioja, nes tualetų, oi, kaip trūksta. Bet, matyt, jūros vanduo sugeba šlapimą atskiesti, nes jokių epidemijų nekyla. Anksčiau epidemiologai, atlikę jūros vandens analizę rasdavo visokių kokų daug daugiau nei dabar. Antra vertus, į jūrą ir visokių kakų patekdavo gerokai daugiau, nes valymų įrengimus retas kuris miestas turėjo. Tad viskas, ką mes tualetuose darydavome, vamzdžiais ir vamzdeliais sutekėdavo į jūrą.
Dabar vandenį imame saugoti. Bet ne tiek, kiek reikėtų. Turbūt kiekvienas skaitytojas pasakys, jog šiemet - Ožkos metai, tačiau retas žinote, kad šiuos metus Jungtinės Tautos paskelbė Tarptautiniais gėlo vandens metais. Paskelbė dėl to, kad pasaulyje katastrofiškai stinga vandens. Kai iš kosmoso parodo žemę, tai atrodo, kad vandens daugiau negu reikia - vien mėlyna spalva. Be ta mėlynė - tai sūrūs okeano vandenys. Mokslininkai jau išmoko tą vandenį išgėlinti, bet tai kainuoja didelius pinigus. Mokslininkai daug ką moka. Pavyzdžiui, tie patys kosmonautai geria savo šlapimą, nes kosmose nė lašas vandens neišpilamas, bet prie kiekvieno besišlapinančiojo tokių įrengimų nepastatysi.
Keli faktai apie vandenį
Žmogaus organizmui kasdien reikia apie 10 litrų vandens. Daug jo pasigamina pats organizmas, o apie 3 litrus reikia išgerti. Nevalgęs žmogus gali išgyventi ir iki 40 parų, o negėręs jau aštuntą parą užvers kojas. Be vandens žemėje nebūtų augmenijos, todėl nebūtų deguonies ir gyvybės. Vanduo - tai mineralas, naudingoji iškasena ir dar visai neištirtas. Manoma, kad dėl vandens stygiaus išnyko majų civilizacija. O kiek karų kilo dėl vandens, sunku ir suskaičiuoti. Vien paskutiniame penkiasdešimtmetyje konfliktinės situacijos dėl vandens kilo 507 kartus. 37 kartus buvo pavartota jėga, o 21 kartą kilo kariniai konfliktai. Egiptas, Sudanas ir Etiopija pykosi dėl Nilo kontrolės, Indija ir Pakistanas - dėl Gango upės, Irakas, Sirija ir Turkija - dėl Tigro ir Eufrato, Vengrija ir Rumunija - dėl Dunojaus.
Nitratai - didžiausias priešas
Bet grįžkime į Lietuvą. Mūsų šalis unikali, nes vienintelė Europoje, kur geriamas tik požeminis vanduo. Patarlė "Nespjauk į vandenį, nes pats gersi", visur kitur suprantama tiesiogiai, nes gerti vartojamas upių, ežerų, tvenkinių vanduo. Lietuviai geria artezinį vandenį, kuris atbėga iš 50-350 metrų gylio. Atsukai čiaupą ir žinai, kad gersi kokybišką vandenį. Gal ir per daug tame vandenyje kokios nors geležies, bet nieko čia bloga - nereikės vartoti maisto papildų, vitaminų. Kaimuose ir miesteliuose blogiau, nes šuliniai negilūs, geriamas paviršinis vanduo. Mokslininkai ištyrė ir nustatė, kad apie pusę milijono mūsų tautiečių geria ne visai gerą vandenį. Nuo Akmenės iki Mažeikių ir nuo Šakių iki Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijų šachtiniuose šuliniuose vanduo užterštas. Ir nelabai yra kaip padėti. Būtų galima gerti virintą vandenį, bet nitratai ir virinant nedingsta. Visokie mikrobai užverčia kojas, o nitratai - ne. Vadinasi, mokslininkai dar turi apie ką galvoti. Reikia kiekvienam duoti po tabletę, kurią įmetus į vandenį nitratai išgaruotų.
O pasaulio mokslininkai, paskaičiavę, kad jau 2020 metais pasauliui trūks apie 17 procentų vandens, suka galvas, iš kur tą vandenį reikės paimti. Pasaulio bankas prognozuoja, kad šiame šimtmetyje karai kils ne dėl naftos, bet dėl vandens. Vanduo tampa strategine preke.
