Sigitas STASAITIS
Praeitame "Akistatos" numeryje panagrinėta mokslininkų ignoruojama, tačiau žmonijos civilizacijai labai svarbi tualetų bei kanalizacijos istorija. Skaitytojai sužinojo, jog senovės graikai išmatomis tildydavo oponentus, įlūžus menės grindims išmatose nuskendo karalius Frederikas Barbarosa, o miestelėnai buvo tokie nevalyvi, kad dėl išmatų turėjo aukštinti miesto sienas. Šiandien skaitykite apie tai, jog net ir kryžiai neišgelbėjo nuo įpročio tuštintis koridoriuose; Leonardas da Vinčis pasibaisėjo Luvru; išradėjo pavardė tapo žodžio "mėšlas" sinonimu; kanalizacijos statyba Lietuvoje.
Luvras dvokė du šimtmečius
Viduramžių bei Naujųjų amžių aukštuomenės taip pat negalima vadinti valyva. Net Prancūzijos karalių rūmuose Luvre nebuvo tualetų! Dvariškiai, svečiai ir tarnai tūpdavo kur tik užsinorėję - ne tik parkų alėjose, bet net ir rūmų koridoriuose! XIV amžiuje tokį nevalyvumą pradėta drausti, tačiau niekas nepadėjo. 1364 metais piliečiui Tomui Diubiusonui (reikia manyti, dailininkui ar klierikui) ten, kur reikėjo išsaugoti švarą bei gryną orą, buvo liepta pripiešti ryškių raudonų kryžių. Buvo tikima, jog katalikas nedrįs daryti tokios šventvagystės - tuštintis po kryžium. Naivuoliai...
"Luvre bei aplink jį, rūmų kieme bei apylinkėse, alėjose, koridoriuose šalia durų - praktiškai visur galima aptikti tūkstančius dvokiančių krūvelių, kurias paliko tiek rūmų gyventojai, tiek svečiai bei lankytojai", - jau 1670 metais (!) rašė kažkoks inžinierius, raginęs kuo skubiau gelbėti Luvro prestižą ir pradėti statyti viešuosius tualetus.
Prancūzijos karaliaus Franco I-ojo (valdė 1515 - 1547 m.) kvietimu Luvrą aplankęs Leonardas da Vinčis irgi pasibaisėjo smarve, tad specialiai karaliui skubiai suprojektavo nuplaunamą tualetą. Didysis menininkas ir kūrėjas nubraižė, kaip tupyklą kanalizuoti, atvesti į ją vandentiekį, net ventiliuoti. Deja, didžiojo italo projektas taip ir nebuvo įgyvendintas - kam to meto kilmingiesiems prancūzams reikėjo padorios tupyklos, jei tuomet net damos nesimaudydavo mėnesių mėnesiais, blogą kūno kvapą maskuodavo kvepalais, nenešiojo kelnaičių, tačiau kartu su vėduoklėmis turėdavo lazdeles pakaušiui pasikasyti! Kažkuris Prancūzijos karalius iš Lui dinastijos buvo tikras perdimo virtuozas - jam smagiausia pramoga būdavo rūmų svečius išgąsdinti netikėtu trankiu karališku "saliutu". Laimė, kad tos epochos Luvro apsišikėliai dar nenaudojo tualetinio popieriaus, antraip L. da Vinčio tualeto brėžiniai būtų buvę naudoti dar tą pačią dieną ir iki mūsų dienų neišlikę. Taigi L. da Vinčis, aplenkęs šimtmečius, sukūrė ne tik sraigtasparnį, povandeninį laivą, bet ir tualetą.
Progresą pagreitino vandentiekis
Už šiuolaikinį tualetą turėtume dėkoti Renesanso epochos Anglijai. XVI amžiuje Londone ant tiltų per Temzę stovėjo ilgos būdelių - viešųjų tualetų eilės. Konstrukcija nepasikeitusi nuo viduramžių: grindyse skylė, visa "produkcija" - į upę. XVI amžiaus pabaigoje šių tualetų "naudingumo koeficientas" taip išaugo, jog kilo grėsmė, kad visa Temzė netrukus virs kloaka. Tuomet būdeles pradėta statyti Londono gatvėse, tik jų turinį tekdavo išvežti statinėse vežimais. Anglai didžiuojasi savo valyvumu, vieną tokią būdelę yra išsaugoję Londono muziejuje. Turtingesni Ūkanotojo Albiono gyventojai vyrai buvo įpratę namuose šlapintis tiesiai į židinį, tuo tarpu moterys, net pati karalienė Elžbieta I, tūpdavo ant puodo. 1594 metais (pasak kitų šaltinių, pora metų vėliau) seras Džonas Heringtonas savo valdovei sukonstravo kėdę-tualetą su vandens bakeliu. Tiesa, išradėjas nepagalvojo apie kanalizacijos sifoną, todėl karalienė nuolat raukydavo savo karališką nosį ir skųsdavosi dėl nepakeliamo dvoko. Bėda ta, kad tuo metu Londone dar nebuvo vandentiekio. Karalienei, aišku, kas - baudžiauninkai vandens kibirais prineš kiek tik reikia, tačiau Dž. Heringtono išradimas dar negalėjo būti pritaikomas masiškai. Anglijos sostinėje įvedus vandentiekį, tualeto tobulinimas įgavo neregėtą pagreitį. 1775 metais Londono laikrodininkas Aleksandras Kamingas tualetą prijungė prie vandentiekio. Po trejų metų išradėjas Džozefas Bramachas sukūrė patogų atsisėsti ketaus puodą su dangčiu. Rinkoje pasirodžiusi ši naujovė tapo labai paklausia preke. Dar daugiau unitazų anglai pradėjo pirkti tada, kai kažkoks galvotas vyras ketų pakeitė lengviau plaunama ir gražesne keramika bei porcelianu. Ir tik 1848 metais Stefanas Grinas sugalvojo, jog unitazą su kanalizacija reikia jungti ne tiesiu, o U formos vamzdžiu, kuriame besilaikantis bakelio vanduo neleis iš kanalizacijos kilti smarvei. Taigi praėjo daugiau nei tūkstantis metų, kol žodžiai "tualetas" ir "smarvė" nebetapo sinonimai. Tiesa, kai kurie tualetologai pastarąjį išradimą priskiria tam pačiam A. Kamingui.
Išradėjo pavardė įamžinta
Tualetų aukso amžiumi derėtų laikyti XIX amžių, kuriame šis svarbus žmonijos išradimas įgavo šiuolaikinį pavidalą. 1830 metais per užkrėstą geriamąjį vandenį plitusi azijietiškos choleros epidemija išpjovė trečdalį Europos, netrukus prasidėjo vidurių šiltinės pandemija. Visų civilizuotų kraštų vyriausybės pagaliau galutinai suprato, jog vandentiekio ir kanalizacijos sąskaita nesutaupysi.
Ir vėl turėjo progos pasižymėti anglų džentelmenai. Tomas Kreperis sukūrė vandens nuleidimo sistemą "truktelėk už grandinėlės". Už šį patogų išradimą dėkinga liaudis Tomo pavardę įamžino. Nuo to laiko angliškas daiktavardis "krep" ("crap") reiškia tą patį, ką ir visiems žinomas "šit" ("shit"), tik vartotinas literatūrinėje kalboje. Belieka pridurti, jog anglas Doultonas pirmasis pagamino unitazo nuplovimo bakelį su vožtuvais, tvirtinamą aukštai ant sienos. Tokius tualetus visi pamename nuo vaikystės, tokių dar galima aptikti senose Lietuvos mokyklose ar pensionuose. 1915 metais buvo sukonstruoti maži sifoniniai bakeliai ir nuo to laiko unitazo išvaizda iš esmės nebesikeičia. Tiesa, atsiradus keleiviniams lėktuvams ir raketoms, prireikė spręsti ir tualeto problemą. Skirtingai nei manoma, reaktyvinio keleivinio lėktuvo tualeto turinys nėra išmetamas lauk, o kaupiamas talpyklose, kurios ištuštinamos oro uostuose. Tiesa, neseniai spauda pranešė apie didžiulius geltono ledo gabalus, pramušusius namo stogą JAV. Buvo spėjama, jog tai iš lėktuvo išmestas ir didžiuliame aukštyje suledėjęs šlapimas, tačiau šios žiaurios versijos niekas nepatvirtino. Taip galėjo įvykti nebent dėl lėktuvo tualeto gedimo. Sovietmečiu, kai dar buvo madingi darbo kolektyvų susitikimai su kosmonautas, kas nors iš žmonių būtinai paklausdavo, kaip "tai" kosmonautai daro nesvarumo būsenoje. Atsakymas labai paprastas - esant nesvarumui nuplaunamu unitazu nepasinaudosi, išmatas ir šlapimą kosminiame laive susiurbia siurbliai.
Patogumai visada brangūs
Belieka išsiaiškinti, kaip kanalizacijos ir tualetų reikalai vystėsi Lietuvoje. 1795 metais patekusi į Rusijos glėbį, mūsų šalis, žinia, buvo mėšlinas imperijos provincijos užkampis. Kokie tualetai ir kanalizacija galėjo būti Lietuvoje, jei visoje Rusijos imperijoje pirmaisiais XX amžiaus metais iš 1 063 Rusijos miestų kanalizuoti buvo vos 11! Tarp jų nebuvo net sostinės Peterburgo, o Maskvos kanalizacija driekėsi tik Sadovoje žiedo ribose. Atsiskyrus nuo Rusijos civilizacija ėmė pasiekti ir Lietuvą. Lietuvos miestuose kanalizacija ir vandentiekis pradėti tirti tuoj po 1918-ųjų. Darbas ėjo lėtai, nes, be kastuvų, nebuvo jokios kitos kasimo technikos, o vietoje vamzdžių dažnai tekdavo kloti mūrą. Patys pirmieji Lietuvoje kanalizaciją įsirengė kauniečiai ir šiauliečiai. 1922 metais Šiauliuose pastatytas 7 kilometrų požeminis vamzdynas, o 1929 metais paleista ir fekalinė kanalizacija, tačiau ja naudotis galėjo tik patys turtingiausieji. Pavyzdžiui, 1932 metais unitazai veikė tik 238 šiauliečių butuose, nors mieste gyveno šimtą kartų daugiau žmonių.
Ketvirtąjį dešimtmetį Lietuvos didžiųjų miestų burmistrai pasirašinėjo įsakymus, įpareigojančius miestelėnus prisijungti ir naudotis vandentiekiu bei kanalizacija. Tuomet vandens sąnaudų skaitikliai stovėdavo tik siurblinėse, tad mokestis už paslaugą būdavo imamas nuo sodybos (dominavo nuosavi namai) pelno - maždaug 3-5 procentai. Neklusniesiems grėsė baudos iki 200 litų, tačiau nemokamai būdavo duodama vandens laistymui. Tarpukario Lietuvos miestų mokyklos už vandenį ir kanalizaciją mokėdavo juokingą kainą: iki 3 litų už mokinį per... metus. Šiandien bet kurio iš penkių šalies didmiesčių kanalizacijos vamzdyno ilgis lenkia Nemuno ilgį. Senus, daugiausia sovietmečiu paklotus vamzdžius jau apgraužusi korozija, neretos avarijos. Laimei, atėjo naujos technologijos. Prieš porą metų skandinavai mūsų vandentiekininkus išmokė į kanalizacijos vamzdį įleisti robotą, kuris nufilmuoja vamzdį iš vidaus. Į sudūlėjusias nuotekų vamzdynų vietas išmokta įstatyti naują plastikinį vamzdį neatkasant senojo. Šiandien vargano gyvenimo prispausti miestiečiai masiškai šaukia, jog mielai atsisakytų centralizuoto vandentiekio paslaugų (daugiabučių kiemuose išsikastų šulinius), centralizuoto šildymo, net telefono, dujų ir elektros. Tačiau neteko girdėti, kad kas nors pageidautų atsisakyti kanalizacijos...
