Temą šiam straipsneliui padiktavo skaudūs rugpjūčio mėnesio autoįvykiai, kurių metu Raseinių ir Šilutės rajonuose žuvo labai jauni žmonės. Sukrečia ne tik tai, kad mirtys - beprasmės, kad viena nelaimė įvyko netoli mano namų. Ne mažiau jaudina, kad iš siaubingų įvykių mažai kas pasimoko. Vėl tuo pačiu plentu, viršydami leistiną greitį, jaunų rankų vairuojami, į nebūtį skrieja automobiliai.
Puikūs orai palankūs linksmybėms gamtoje. O kokios linksmybės be alkoholio. Kai įsisiūbuojama, jo visada pritrūksta. Kažkam reikia važiuoti atvežti dar. Blaivių jaunimo "tūsuose" paprastai nebūna, todėl vairuoti tenka išgėrusiems, nors įstatymas tai daryti draudžia.
Lažinuosi iš savo metinio atlyginimo, kad net tuo atveju, jei už automobilio vairavimą neblaiviame stovyje būtų skiriama mirties bausmė, vairuojančių su kvapeliu vis tiek atsirastų. Šiurpios pamokos, nemenkos bausmės, įvairios akcijos drausmina ne visus.
Tad ką daryti? Kodėl žmonės taip neatsakingai elgiasi su savo bei kitų gyvybe ir sveikata? Man atrodo, kad taip yra todėl, kad mūsų visuomenė rimtai serga. Tos ligos diagnozė - įstatymų ir moralės normų ignoravimas. Tai tęsiasi ne vieną dešimtmetį ir daug kam yra įaugę į kraują. Jeigu pas mus kas nors draudžiama, tai piliečiai būtinai stengiasi daryti priešingai: važiuoja girti, viršija leistiną greitį, vagia iš darbovietės ar kitaip nepaiso įstatymų.
Žmonės, pabuvoję svečiose šalyse, pastebi, kad daug kur įstatymas yra labiau gerbiamas nei pas mus. Blogiausia, kad įstatymo nepaisymo pavyzdžius demonstruoja aukštus postus užimantys piliečiai. Apie tai liudija apkaltos procesai, neteisėtos statybos, nemokamas poilsis, vairavimas išgėrus, apsimelavimai ir t. t.
Daug ką glumina vieno aukšto valdžios vyro pomėgis įvairių švenčių metu viešai ragauti naminukę. "Samagoną" gaminti įstatymas vis dar draudžia, bet kai televizoriaus ekrane matai šventą jo ragavimo aktą, tai ir naminės gamyba neatrodo nusikalstama.
Manau, kad praeis dar daug dešimtmečių, kai ir pas mus įstatymų bus imta paisyti. Tai pasiekti - ilgalaikis ir sunkus uždavinys. Nepakanka vien auklėjimo ir mokymo šeimoje bei ugdymo įstaigose. Mumyse turi kažkas persiversti, mes turime pakilti į aukštesnį dvasinį lygį - būti šviesesni ir tauresni. Kito kelio nėra.
Vytautas VIZBARAS
