Perskaičius š. m. liepos 15 d. išspausdintą "Akistatoje" straipsnį "Kas apsaugos vienkiemių gyventojus", belieka tik apgailestauti.
Panašu, kad buvęs vidaus reikalų ministras, o dabar Seimo narys V. Žeimelis nukrito iš dangaus. Susirūpino, kad Lietuvos kaimuose daugėja sunkių nusikaltimų. Tai akivaizdu visiems. Norėtųsi paklausti p. V. Žeimelio, ką jis pats padarė būdamas vidaus reikalų šefu, kad kaimo žmonės būtų saugesni? O gal jam būnant ministru kaimuose nusikaltimų nebūdavo?
2003 m. priimtas Vyriausybės nutarimas "Kaimo vietovių saugumo ir policijos apylinkės inspektorių veiklos gerinimo 2003-2005 metų programa". O ar ji vykdoma? Šitai programai vykdyti iš Vyriausybės buvo prašoma per 60 mln. litų. Kaip ne keista per trejetą metų vos ne vos įspaudė tik 5 milijonus! Tuo tarpu gėjams ir jų įvaizdžiui kurti skirta daugiau kaip 2 milijonai. Nieko nepadarysi, taip reikalauja Europos Sąjungos ponai.
Reikalingi valdovų rūmai, seimūnai užsimanė naujos Seimo posėdžių salės, kainuojančios per 40 mln. litų! Reikia naujų prabangių automobilių. Šalies vadovui p. V. Adamkui reikia lėktuvo. O kaip kitaip?
Kaimo žmogui, kuris visą savo gyvenimą augino duoną, davė gyvybę žemei, apsaugai pinigėlių nebeliko. Ar neatrodo, kad šiandieną kaimuose gyvenantys nusenę žmonės, pensijų mokėjimo dienos, bijo labiau negu mirties? Nusenusiam žmogui, ir dar vienišam, mirti ne taip baisu, kaip būti kankinamam tol, kol pats atiduos pensiją plėšikui.
Nusenusių, pensinio amžiaus žmonių, invalidų - per 900 000. Dauguma iš jų praradę sveikatą, o dalis - visai vieniši. Nei mieste, o svarbiausia - kaime nuo nieko neapsaugoti. Baisiausia rykštė - bedarbystė. Dauguma kaimo žmonių palūžo dvasiškai. Praradę bet kokią viltį į nors kiek pagerėsiantį gyvenimą, dalis ėmė gerti, kiti - papildė nusikaltėlių gretas. Nuvykus šiandien į bet kurį Lietuvos kaimą, pamatysi sugriautas fermas ir kaimiečius, keikiančius valdžią. Dauguma kaimo jaunų žmonių, sukrapštę paskutinius centus, paliko kaimą, tačiau ne visi, atsidūrę užsienyje, surado laimę.
Mano kartos žmonės, įkopę į septintą dešimtį ir vyresni, gerai prisimena pokario metus. Tuomet Lietuvos kaimuose buvo daug saugiau negu dabar, peržengus XXI amžiaus slenkstį.
Neteko girdėti, kad kaimynas kaimyną apvogtų, arba išgėrę vienas kitą papjautų. Kaimo mokinukai iš tolo prieš vyresniuosius ir mokytojus nusiimdavo kepures. Dabar, kai pasiklausau anūkų pasakojimo, kaip šių dienų moksleiviai elgiasi su mokytojais, plaukai šiaušiasi ant senos galvos. Ar dabar galima įsivaizduoti kaimuose neužrakintas namų duris? O anuo metu, jei iš kaimo į miestelį, atvažiavęs dviračiu, būtum bandęs jį prirakinti prie stulpo, tave būtų palaikę nenormaliu. Mažai kas rakindavo kaimo gryčių duris.
Dabartiniai ponai dėl šių negerovių kaltina kitataučius, kitaip kalbant, rusus ir sovietinį režimą. Iš dalies galima su tuo sutikti. Brežnevo laikais vogė kas tik galėjo ir ką tik nutverdavo. Kolūkio pašarais buvo šeriamos nuosavos kiaulės, valdiškais miltais ir pienu girdė nuosavus veršius. Per bulviakasį dvi bulvių priekabos buvo vežamos į kolūkio sandėlius, o viena - sau. Vogė visi - nuo viršaus iki apačios. Bet kodėl tokia pati situacija dabar, kai nebėra sovietų ir išrinkta sava valdžia?
Prieš 15 metų, atkuriant Lietuvoje Nepriklausomybę, Sąjūdžio lyderiai troško kuo greičiau paimti valdžią į savo rankas ir pasidalyti postus. Nebuvo sudaryta jokio apsaugos mechanizmo, kad išsaugoti visos Lietuvos turtą. Pasinaudodami esančia šalyje suirute, nesant jokios kontrolės, kaip grybai po lietaus, dygo naujos nusikalstamos struktūros. Daugelis objektų, kolūkiams priklausoma technika, didelė dalis visuomeninių pastatų atsidūrė nusikaltėlių rankose. Visa Lietuva mato akivaizdžią korupciją, teisėjų bendradarbiavimą su kontrabandininkais ir, kad jie išvengia atsakomybės. Žemgrobių byla dingo kaip į vandenį. Seimo nariams pareikšti rimti įtarimai dešimtimis tūkstančių litų imant kyšius. Bet bylos nutrauktos! Apie kokį pasitikėjimą teismais galima kalbėti?
Man, sulaukusiam senatvės ir gerai žinančiam senų žmonių, gyvenančių kaime bėdas, norėtųsi, kad įvyktų stebuklas ir vyriausybė išgirstų kaimo žmonių pagalbos šauksmą.
V. Juodis, Ukmergė
