Albertas ONIŪNAS
Užvakar Šilutės rajono Švėkšnos miestelio kapinėse buvo palaidoti Bliūdsukių kaime gyvenę ir sprogus vandens katilui tragiškai žuvę sutuoktiniai Audronė (29 m.) ir Povilas (33 m.) Pociai. Kartu gyveno, kartu ir paskutinėn kelionėn buvo palydėti - karstai su palaikais vežti viename katafalke, amžino poilsio vieton taip pat atgulė greta. Tėvus į kapines lydėjo keturi našlaičiais likę vaikai, kurių vyriausiajam - vos vienuolika metų. Toks tragiškas likimas ištiko tvarkingą ir darbščią žemaičių šeimą. Pociai niekada nelėbavo, gyveno iš savo ūkio ir nesiskundė blogu gyvenimu, nebėgiojo į seniūniją su nesibaigiančiais pagalbos bei pašalpų prašymais, kaip dažnai šiais laikais elgiasi nuo doro ir sunkaus darbo atpratę buvusieji kolūkiečiai...
Kaiščio ištraukti nespėjo
Pocių sodyba Bliūdsukiuose stūkso nuošaliai, kaimo pakraštyje, ant nedidelio kalnelio. Dviejų galų gyvenamajame name gyveno Povilas su Audrone bei keturiais vaikais ir senieji Pociai - Povilo tėvai. Šeimos ūkis nemažas - 8 karvės, septynetas kiaulių, o kur dar prieauglis ir paukščiai. Jaunieji Pociai buvo "trihektarininkai", vyresnieji turi dar devynis hektarus žemės, neseniai atsiėmė dalį savo miško. Sodyboje yra ir technikos - traktorius "Bielorus", garaže stovi du lengvieji automobiliai. Visam šiam ūkiui - ir traktoriui užkurti, ir gyvuliams pašarui paruošti - reikalingas karštas vanduo. Jį sodybos šeimininkai kaisdavo nemažoje mūrinėje lauko virtuvėje, 200 litrų talpos geležinėje statinėje. Statinės viršuje yra anga garams išleisti, bet kad toks didžiulis vandens kiekis greičiau užvirtų, toji anga užkemšama mediniu kaiščiu. Tą nelaimingą praėjusio sekmadienio rytą šalo, Algis Pocius niekaip negalėjo užvesti savojo fordo ir keikdamas save bei techniką vaikščiojo aplink automobilį. Sūnus Povilas tuo metu buvo kieme, už poros metrų nuo lauko virtuvės. Dabar niekas jau nepasakys - galbūt žmogus ėjo virtuvėn ištraukti kaištį iš statinės ir išleisti garus.
Vaistų nebeprireikė
Driokstelėjo duslus ir galingas sprogimas, į visas puses pasipylė griūvančių virtuvės sienų plytos. Iš statinio į kiemą sprogimo bangos buvo išmesta prie krosnies ir statinės buvusi Audronė Pocienė. Ji mirė išsyk, nė nesupratusi, kas įvyko. Povilui Pociui smogė ir karštais garais apiplikė tarytum raketa iš griūvančios virtuvės išlėkusi pati statinė su sprogimo išmuštu dugnu. Laukan pasipylę vaikai, regėdami šiurpų vaizdą, tarytum apmirė ir suakmenėjo - nė žodžio neištarė. Povilas Pocius buvo dar gyvas, todėl skubintasi jį nugabenti ligoninėn. Kiek vėliau Šilutėn buvo išvežtas ir A. Pocienės kūnas. Kol personalas ieškojo morgo rakto, A. Pocius pasiteiravo, kaip laikosi sūnus, gal reikia kokių vaistų nupirkti. Gydytojo atsakymas buvo trumpas ir žiaurus - vaistai nebepadės, Povilas Pocius mirė operuojamas.
Pakaruoklis šalia sodybos
Algis Pocius - ūkininko sūnus, tremtinys, Sibire prie Angaros praleidęs 12 metų. Turėjo du sūnus. Vyresnysis gyvena Šilalės rajone, o Povilas po armijos grįžo į tėvų namus. Kurį laiką dirbo ūkyje, kol dar egzistavo. Prieš vienuolika metų susipažino ir vedė Audronę iš Pagėgių pusės, Žukų kaimo. Dabar vyriausiajam jų vaikui Renatui 11, Ievai - 10, Mindaugui - 8 metai, Poviliukas dar penkiametis. Vyresnieji Pociai neįsivaizduoja, kad vaikai po tragiškos tėvų mirties galėtų toliau augti kur nors kitur. Valdiškuose namuose išaugtų nebent kandidatai į kalėjimą. O Audronės giminės norėtų tik vyriausiąjį - Renatą - pasiimti. Berniukas, iš pradžių norėjęs likti pas senelius, vėliau lyg ir pasidavė įkalbinėjimams ir sutiko vykti su mamos seserimi. Tačiau Pociai mano, kad vaikų išskirti nereikėtų. Audronė turėjo dvi seseris ir brolį. Tėvai ir brolis jau mirę. Brolis Rolandas mėgo išgerti, praėjusiais metais, nebeturėdamas kur gyventi, atvyko pas seserį. Bet neilgai Pocių sodyboje tepabuvo - pritrūkęs alkoholio nuėjo į artimiausią miškelį ir pasikorė.
Pas senelius geriausia
Ieva ir Mindaugas lanko Bliūdsukių pradinę mokyklą, vyresnysis Renatas važinėja mokytis į Švėkšną. Vaikai mokosi neblogai, tačiau senelis Algis prisipažįsta anksčiau jų pažymiais ir mokslu per daug nesidomėjęs. Dabar jau teks. Sąsiuviniai ir knygos brangios, o pinigų vis stinga. Tik neseniai pavyko skolas išsimokėti. Prieš kurį laiką Audronės teta laimėjo loterijoje nemažą pinigų sumą, tai paskolino (ar davė) ir Audronei. Bet kai lengvai gauti pinigai taip pat lengvai ir išėjo, tai skubiai pareikalavo grąžinti skolą. Teko prie to grąžinimo ir vyresniesiems prisidėti. Dabar vėl į skolų liūną nugramzdino laidotuvės. Nepaisant visko, Algis Pocius mano, kad viskas susitvarkys, o pašalpas už vaikus dės į jų asmenines sąskaitas, kad užaugę turėtų nors šį tą gyvenimo pradžiai. Žinoma, jei valdžia sutiks palikti juos senelių globai. Mažieji Pociukai žada būti geri, kad tik niekur iš namų kas neišvežtų...
