Roma PEČKYTĖ
Vėlų šeštadienio vakarą į Veliučionių kaimo (Vilniaus raj.) gyventojos Leonardos Urbanovič namus atbėgę du jos brolio vaikai - keturiolikmetis Edvardas ir metais jaunesnis Zbignevas - verkdami pranešė, jog mirė mama. Kartu su vaikais nuskubėjusi į vienkiemį, kuriame jau daug metų gyveno brolis Zbignevas Kepštulis (43 m.) bei jo bendraamžė sugyventinė Fenia Koverova, Leonarda išvydo liūdną vaizdą. Fenia gulėjo lovoje be gyvybės ženklų. Iš sumušimo žymių ant kūno buvo matyti, jog ji mirė ne sava mirtimi. F. Koverovos sugyventinis buvo labai girtas. Atvykę policijos pareigūnai nelabai galėjo su vyriškiu susikalbėti, todėl jis buvo išvežtas į areštinę kaip įtariamasis, nužudęs F. Koverovą. Per pirminę apklausą jis neneigė mušęs sugyventinę, papasakojo, jog kartu su Fenia girtavo, paskui, kilus konfliktui, jai sudavė, o ši smogė atgal. Tuomet jis vėl prieš moterį pakėlė kumščius... Policijos pareigūnams šie du asmenys buvo gerai žinomi kaip nuolat girtaujantys ir konfliktuojantys.
Iš pirmosios santuokos F. Koverova turėjo dukterį Alioną. Ši Pabradėje gyvenanti jauna moteris jau pati sukūrusi šeimą, augina trejų metukų sūnų. Iširus santuokai Fenia susipažino su Zbignevu ir netrukus pradėjo bendrą gyvenimą, tačiau oficialiai savo santykių neįteisino. Jiems gimė du sūnūs - jau minėti Edvardas ir Zbignevas. Skaudu buvo žiūrėti į išsigandusius, sielvarto palaužtus paauglius. Jiems buvo gaila ne tik motinos, bet ir už grotų atsidūrusio tėvo. Pastaruoju metu abu sugyventiniai niekur nedirbo, gyveno iš Zbignevo gaunamos trečiosios grupės invalido pašalpos. Šiek tiek užsidirbdavo iš sąvartyne surinktų butelių bei metalo. Sugyventiniai įjunko į alkoholį, todėl jiems nerūpėjo nei vaikai, nei namai. Vienkiemį, kuriame iki mirties gyveno tėvai, visiškai apleido. Tiek vyriausioji F. Koverovos dukra Aliona, tiek Z. Kepštulio sesuo Leonarda, tiek mažamečiai sūnūs ne kartą prašė tėvų negerti, tačiau šie liepdavo nesikišti ne į savo reikalus. Beveik kiekvienos išgertuvės baigdavosi muštynėmis. Žinoma, dažniausiai kentėdavo Fenia, tačiau ji nesiskųsdavo, bandydavo nuslėpti mėlynes, teisindavosi, jog susimušė griūdama. O vaikams gyvenimas pateikė dar vieną sunkų išbandymą. L. Urbanovič jau kalbėjosi su Veliučionių pagrindinės mokyklos, kurioje mokosi abu berniukai, direktorius pavaduotoja dėl tolesnio jų likimo. Buvo pažadėta Edvardą su Zbignevu apgyvendinti Veliučionių vaikų namuose. Tačiau berniukai nelabai nori gyventi valdiškoje globos įstaigoje. Jie su džiaugsmu sutiko žinią, kad mamą ir tėtį jiems atstos vyresnioji sesuo Aliona su vyru. Ši jauna moteris nenori, kad broliai gyventų vaikų namuose, sakė sutinkanti juos globoti ir labai norėtų kartu su šeima persikelti gyventi į tėvų vienkiemį (aišku, prieš tai jį reikės sutvarkyti, suremontuoti pastatus).
