Narkotikų dozė... Vienas švirkštas spalvotų iliuzijų... Kas tai - smalsumas? Noras tapti savarankiškam? Mėgdžiojimas? Vienatvės maudulys? Priežastys nesvarbu. Konstatuojama: kartais užtenka tik vieną sykį (!) pavartoti narkotikų, kad jie įsisiurbtų visam laikui. Kur dingsta žmogus, jo protas, polinkiai, gabumai? Vienintelis, nepakartojamas, jis nebesugeba tvarkyti savo gyvenimo. Toliau - fiziologinė proza. Narkotikai įtraukiami į sudėtingus cheminius bei biocheminius organizmo procesus. Organizmas jų reikalauja vis daugiau ir bet kokia kaina.
Tai šių dienų mūsų jaunimo (ir ne tik jo) baisi nelaimė (tiksliau pasakius - liga). Žiauri liga, tuo labiau kad susirgusieji narkomanija į savo grupeles vilioja vis naujas ir naujas aukas.
Pernai rudenį pristatytas Vyriausybės projektas "Dėl ankstyvo moksleivių narkotikų ir kitų psichiką veikiančių medžiagų vartojimo nustatymo tvarkos įgyvendinimo Lietuvos mokyklose". O ar jis įgyvendinamas? Net daugelis garbingų žmonių prieštarauja: atseit testavimo mokyklose negali būti, tai pažeidžia vaiko teises, garbę ir orumą, kad taip pasėjamas baimės jausmas, sukeliama priešprieša tarp mokytojų, tėvų ir pan. Prisimenama mūsų valstybės demokratija, asmenybės tobulėjimas bei sąmoningumas ir dar daug daug kitų labai skambių, ne taip jau dažnai pastaruoju metu vartojamų žodžių bei išpūstų deklaracijų. Tokie šnekėtojai gardžiuojasi įmantriomis frazėmis, rodo savo išprusimą, kelia į padanges Vaikų teisių konvenciją, Žmogaus teisių deklaraciją, dangstosi jų šydu, kad tik nepasimatytų tai, kas iš tikrųjų po jomis kruopščiai slepiama. Mažai tokių, kurie nusileistų iš aukštybių ir realiai pasižiūrėtų, kas iš tikrųjų šiandien vyksta mokyklose, jų bendruomenių sueigose ar paprasčiausiuose jaunimo susibūrimuose. Ir tai suprantama, nes neduok Dieve, jei kokia nors komisija, kuri vaikščios po mokyklas ir testuos kiekvieną iš eilės, užtaikys ant kokio garsaus verslininko ar valdininko sūnelio ar dukrelės, netyčia ar tyčia prisirūkiusio marihuanos ar dar ko nors netoleruotino. Kaip tada? Kaip tėveliui ar mamytei, turintiems nepriekaištingą reputaciją, išsisukti, kaip baltutėlės apykaklės nesutepti, kad garbingo ir žinomo veikėjo atžala "žolę" rūko, narkotikus leidžiasi, tabletėmis diskotekoje piktnaudžiauja. O jei dar žiniasklaida ims rėkauti... Kad taip neatsitiktų, nereikia dangstytis skambiomis frazėmis apie neva pažeistą jaunuolio garbę ir orumą, o imtis ryžtingo darbo. Čia nepadės kokio nors vieno geraširdžio dvasininko ar karitietės pagalba, užuojautos žodžiai - reikalingi Vyriausybės, Seimo, kitų institucijų sutelkti veiksmai. O kai tokių veiksmų bus kuo skubiau imtasi, tai ir pradedantieji narkomaniukai mokytojams netėkš į akis: "Jūs neturite teisės manęs testuoti! Jūs pažeidžiate mano garbę ir orumą. Mane gina Lietuvos įstatymai!" Verta apie tai rimtai pamąstyti.
Kęstutis Astrauskas, Raseinių r.
