Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Dovanotam arkliui į dantis nežiūrima
Prieš kelerius metus gimtadienio proga kaunietis verslininkas Julius Urbaitis gavo neįprastą dovaną. Grupė draugų - šeši stiprūs vyrai, atnešę gražiai supakuotą, didžiuliu kaspinu perrištą dėžę, paaiškino: kadangi Julius visko turi, todėl jie, nesugalvoję, ką draugui padovanoti, nusprendė padaryti staigmeną. Tuoj pat išpakavus dovaną, verslininkas dėžėje rado gražų terariumą, o jame - ramiai snaudžiantį maždaug pusės metro krokodilą. Dovanotojai pasistengė iš anksto jį pamaitinti... "Ačiū, kad ne asilą ar gaidį padovanojote," - tokie buvo pirmieji J. Urbaičio padėkos žodžiai... Stebėdami jubiliato reakciją, draugai dar bandė švelninti situaciją, sakydami, jog jei dovana nepatiks, ją bus galima grąžinti. Tačiau, kaip sakoma, dovana lieka dovana, ir verslininkas be jokių abejonių ją priėmė. Jis pripažino, kad draugų sumanymas buvo tikrai originalus. Tiesa, žodžio kišenėje neieškantis verslininkas sveikintojams liepė ruošti gardus, statyti tvartus, nes esą dabar ir jiems, sulaukus savo gimtadienių, pradės panašiai atsidėkoti - padovanos asilą ar Vietnamo kiaulytę... Na, o kaip į tokią dovaną reagavo šeimos nariai, ar nepareikalavo jos grąžinti?.. Julius šypsodamasis paaiškino, jog šeimai leido pasitarti, tačiau galutinį sprendimą priėmė pats. Jis juk esąs... diktatorius...
Krokodilas "dirba" dvejose pareigose
J. Urbaitis pripažino, jog, įsigijęs bet kokį daiktą, turi apie jį sužinoti viską. Todėl iškart pradėjo rinkti informaciją apie krokodilus, labiau domėtis ir "bendradarbiauti" su savo naujuoju įnamiu. Verslininkas šypsodamasis pasakojo, jog Dinu pavadintas roplys, namuose gyvenantis jau apie penkerius metus, pats save išlaiko. Jis buvo įdarbintas saugos tarnyboje skolų išieškotoju. Dinas gerai žino savo funkcijas ir puikiai susitvarko su patikėtomis pareigomis. Kartais jis vyksta pas skolininkus, bet dažniausiai skolininkai atvažiuoja patys. Tiesa, jiems Dino draugija nelabai patinka... Su linksma ironijos gaidele pasakodamas apie savo augintinį verslininkas patikino, jog reikia sugalvoti, kaip iš bet kokios blogybės išgauti naudos. Kita vertus, jei nebūtų pavykę su Dinu susitvarkyti, greičiausiai jį būtų nuvežęs į vaikų namus ar kam nors kitam padovanojęs. Na, o blogiausiu atveju, galima išsikepti šašlyką arba pasisiūti rankinuką ar batus... Tačiau panašu, jog tai - juodas humoras. Verslininkas jau seniai garsėja kaip įdomybių kolekcininkas... Juk jo namuose rado vietos du pasaulyje rečiausių veislių šunys - ca de bo ir ispanų mastifas, žuvyčių kolekcija, jau nekalbant apie išskirtines augalų, kaukolių ar akmenų kolekcijas. J. Urbaitis mano, jog Dinas jo namuose gyvens 100 metų. Na, panašiai kaip ir pats šeimininkas. Todėl ir stengiasi jam sudaryti kuo palankesnes gyvenimo sąlygas - negaili šilumos, vandens, saulės, gero maisto (dažniausiai jautienos, žuvies, bet neretai palepina ir varlėmis bei pelėmis), vitaminų. Tiesa, krokodilas gali būti neėdęs net 9 mėnesius - tai greičiausiai vienintelis taip ilgai galįs kęsti badą gyvūnas... Dinas gyvena terariume, bet kai vieną kartą jam pavyko iš jo pasprukti - namuose kilo panika. Verslininko šeimos nariai šaukė ir cypė iš baimės. Tačiau šeimininkas, puikiai žinodamas, kaip su savo įnamiu reikia elgtis (būtinas itin didelis atsargumas), kur ir kaip paimti, greitai Diną grąžino į terariumą.
Papūgos - vienišių numylėtinės
Pastaruoju metu vis daugiau žmonių savo namuose suranda vietos egzotiškiems gyvūnėliams bei paukščiams. Vieni jais nori papuošti, pagyvinti aplinką, kiti, ypač vienišiai, turėti draugą, gyvą būtybę, su kuria būtų galima pasikalbėti, pabendrauti, išsklaidyti vienatvę bei liūdesį, treti nori prieš kitus pasipuikuoti. Na, o ketvirtieji, kaip ką tik pasakojome, gauna gyvą dovaną, kurią dažniausiai labai pamilsta ir nenori su ja skirtis... Zoologė Rasa Mikuličienė, daugelį metų dirbanti Kauno zoologijos sode, pasakojo, jog žmonės itin mėgsta tropinius paukščius, labiausiai - papūgas. Pavyzdžiui, didžiosios papūgos - žako arba pilkoji - laikomos dėl intelekto, puikaus sugebėjimo kalbėti, kudakuoti. Amazonės pasižymi nepaprastu žaismingumu, greitai išmoksta įvairių triukų: važiuoti riedučiais, šokti, mėgdžioti įvairius garsus. Šiuo metu žmonės tarsi iš naujo atranda banguotąją papūgėlę. Jauną, vos 2-3 mėnesių patinėlį galima greitai išmokyti kalbėti. Jis lengvai įsimena net iki 100 žodžių. Mažučiai, įvairiaspalviai paukšteliai nėra brangūs - kainuoja 20-35 litus.
Banguotosios papūgėlės yra labai smalsios, joms rūpi viskas - kas blizga, kas vyksta už lango, lauke. Jos mėgsta tupėti ant pravertų durų, todėl reikia itin saugoti, nes netikėtai užsiveriančios durys gali pražudyti paukštelį. Iškritusios pro neuždarytą langą, papūgėlės retai grįžta atgal. Jos negali būti be žmonių dėmesio, todėl įskrenda bet kur, vos suradusios praviras duris ar langą...
Yra ko pasimokyti iš paukščių
Papūgų pirkimas ypač suaktyvėja prieš Kalėdas. Matyt, vaikai savo laiškuose Kalėdų seneliui parašo norį gauti dovanų plunksnuotąjį draugą. Na, o jeigu norisi, kad namuose padaugėtų triukšmo, kad kas nors sudrumstų nejaukią tylą - pakanka įsigyti audėją. Šios papūgėlės labai gražios, spalvingos, bet svarbiausia - nepaprastai mieli jų tarpusavio santykiai. Tiek jaunos poros, tiek dažnai besipykstantys sutuoktiniai galėtų iš audėjų pasimokyti gražaus bendravimo ir meilės. R. Mikuličienės teigimu, triukšmingiausios yra Neišskiriamųjų genties papūgos. Jei žmonėms labai patinka paukšteliai - geriau laikyti poreles. Jeigu reikia artimo draugo - pakaks ir vieno sparnuočio. Tada šeimininkui jo dėmesys garantuotas...
Pastaruoju metu ypač populiarėja didieji paukščiai - povai, fazanai, mandarininės antys. Jie tampa ypač ryškiu sodybų (tarp jų ir kaimo turizmo) akcentu. Šių paukščių kainos priklauso nuo rinkos. Pavyzdžiui, povą galima įsigyti ir už 75 litus, ir sumokėti 300 litų. Už baltųjų povų porą tektų pakloti net 1500 litų. Nepaprastai gražūs - fazanai. Ypač vertinami ausytieji fazanai, kurie įrašyti net į Raudonąją knygą. Dėl to šie paukščiai gana brangūs - kainuoja apie 300-400 eurų. Yra žmonių, norinčių laikyti plėšriuosius paukščius, tačiau tam reikalingas gamtos apsaugos institucijos leidimas. Privatiems asmenims tokie leidimai neišduodami.
Žmogaus bendraamžiai
Dar įvairesnis - roplių pasaulis. Nors sausumos vėžliai jau nelaikomi itin egzotiškais gyvūnėliais, jie žmonių tarpe vis dar labai populiarūs. Galiausiai įsigyti delno dydžio, maždaug 5-7 metų amžiaus ropliuką. Savo šeimininko namuose jie gali pragyventi tiek metų, kiek ir žmogus. Vėžliai nėra skandalingi, labai nereiklūs aplinkai: puikiai jaučiasi bute, svarbu, kad pakaktų šilumos ir maisto... Vėžliukai daugiausia džiaugsmo suteikia vaikams. Tačiau šiems užaugus, gyvūnėlis tampa nereikalingas. Jis paprasčiausiai nusibosta. Beje, žmonės daro didelę klaidą, įsigydami raudonuosius (jūrinius) vėžlius. Pirmiausia - dėl sudėtingos priežiūros ir nemalonaus kvapo. Tokių gyvūnėlių geriau atsisakyti.
Iguana - geriausias žmogaus draugas?..
Kaunietė herpetologė Alma Pokūnienė, puikiai išmananti roplių gyvenimą, pripažino, jog pastaruoju metu žmonės vis dažniau savo namuose apgyvendina driežus, iš kurių populiariausias - dėmėtasis enbliofaras. Tai labai gero charakterio, romantiško būdo, neagresyvus, mielai leidžiasi paimamas ant rankų. Tačiau šiam įnamiui reikalingas gyvas maistas - vabzdžiai. Ne kartą per televiziją reklamuotas Seimo narys Antanas Bosas mėgsta pasididžiuoti savo augintine iguana. Nors pademonstruoti numylėtinės savybių šeimininkui nepavyko, tačiau, kaip teigia ponia A. Pokūnienė, šie ropliai yra labai intelektualūs, reikalaujantys dėmesio. Iguanas galima išmokyti pasiprašyti atlikti gamtinius reikalus tam skirtoje vietoje... Jos gali tapti ne blogesnis žmogaus draugas nei šuo. Vis dėlto iguanos Lietuvoje nėra labai populiarios. Galbūt dažniau norima įsigyti chameleoną (jų yra net apie 40 rūšių). Tačiau tiems, kas norėtų savo namuose turėti kūno spalvas pagal nuotaiką keičiantį ropliuką, reikėtų žinoti, jog jį laikyti labai sudėtinga. Šiems gyvūnėliams būtina sudaryti labai griežtas gyvenimo sąlygas - atitinkamą temperatūrą, drėgmę, vėdinimą... Nors žmonės nemažai egzotinių gyvūnėlių gali įsigyti specialiose parduotuvėse, tačiau vis dėlto didžioji jų dauguma į Lietuvą atkeliauja kontrabandos keliu. Išvykę pailsėti į egzotiškus kraštus, gyventojai prisiperka gyvūnėlių turguose ar gatvėse, o paskui, slapta parsigabenę namo, nežino, kaip juos auginti ir prižiūrėti. Dėl to augintiniai skursta ir žūsta...
Kiek vilką bešertum...
Ko gero prie retesnių egzotiškų gyvūnų, auginamų namuose, dar galima priskirti pitonus (pastaruoju metu jie vis dažniau ima puošti barus, kitas naktinio pasilinksminimo vietas), jau minėtus krokodilus, šeškus (fredkas), nykštukinius triušiukus, kiaunes, ilgaausius meškėnus, dryžuotuosius mangustus ir daugelį kitų. Vis dėlto ponia Alma siūlo prisiminti liaudies patarlę - kiek vilką bešertum, jis vis tiek į mišką žiūri. Augant ir bręstant gyvūnams. jų instinktai stiprėja, todėl gali būti nenuspėjami, agresyvūs ir pridaryti nemalonumų...
Mieli ir protingi augintiniai
Tačiau tokie įspėjimai visiškai svetimi druskininkiečiui Dariui Staduliui, mini zoologijos sodo įkūrėjui bei dideliam gyvūnėlių mylėtojui. Ponas Darius, laikęs 300 augintinių (pastaruoju metu jų liko nedaug - tiesiog nėra galimybės išlaikyti tokį būrį), prisipažino, jog daugiausia rūpesčio ir džiaugsmo jam yra suteikusi beždžionė Mikis, puikiai kalbanti ir maždaug 3-ejų metų vaiko protą turinti papūga Žakutis, chichuachua veislės šunelis Kirkis... Mikį, protaujantį kaip 4-5-erių metų vaikas, Dariui padovanojo jo draugė Elena. Jį teko ir auginti kaip vaiką. D. Stadulis neslėpė, jog Mikis turėjo daugiau drabužėlių nei šeši vyriškio anūkai. Jis nuolat mūvėjo sauskelnes, vaikščiojo gražiai aprengtas, išpuoštas ne tik namuose, bet ir po Druskininkus. Mikį maitino kūdikiams skirtu maisteliu, lepino įvairiausiais skanėstais. Tačiau Mikis buvo didžiulis "chuliganas". Kartą, atvyniojęs vielą, sugebėjo atsidaryti narvo dureles ir puolė šeimininkauti dviejų kambarių bute. Tąsyk augintinis išdaužė visus indus... Jis labai mėgdavo erzinti narve tupinčią papūgą. Tačiau Žakutis nepasiduodavo. Kai Mikis imdavo purtyti narvelį, papūga neapsikentusi sušukdavo:"Ko nori, beždžione?" Tai išgirdęs, D. Stadulis buvo priblokštas. Jis tikino nieko panašaus papūgos nemokęs. Tačiau Žakutė pati savo šeimininkui neretai išdrožia:"Dariau, ateik čia, bachūras, duok bučiuką..." Be to, ji kartais žmogaus balsu prisikviečia artyn šuniuką, o kai šis atbidzena, klausia, ko jam čia reikia... Štai kokie protingi pono Dariaus augintiniai... Vyriškis sako, jog daugiausia dėmesio sulaukdavęs ne parodose, bet išėjęs pasivaikščioti po Druskininkus: jo draugė Elena ant rankų nešdavosi Mikį, Darius - Vietnamo kiaulytę, ant jo peties tupėdavo Žakutis, o šalia bėgdavo Kirkis... Kartą, pamatę tokią kompaniją, lenkų turistai leipo juoku ir pavadino D. Stadulį šventu žmogumi - mat vietos gyventojai jau buvo pripratę prie tokių vaizdelių. Tiesa, ne iškart jie suprato, jog ponia Elena išeidavo pasivaikščioti ne su mažu vaikeliu - negriuku, bet gražiais mažylio drabužėliais išpuoštu Mikiu...
