Daiva NORKIENĖ
Tai pirmas toks atvejis per visą "Akistatos" leidimo istoriją, o galbūt pirmas ir visoje Lietuvoje. Vienas Molėtų rajono gyventojas per gaisrą išliko gyvas net tada, kai visiškai sudegė lova, kurioje jis miegojo! Po tokio stebuklingo išlikimo (vasario mėnesį) sekė ilgos savaitės ir mėnesiai pragariškų kančių. Užvakar žurnalistai šį žmogų rado tokios būklės, kad nesuteikus skubios pagalbos gali ištikti liūdniausia...
Nubudo... nuodėgulių krūvoje
40 metų Virgis (jo paties prašymu negalime skelbti pavardės) gyvena šalia nepaprastai vaizdingo Giedraičių ežero Piliakiemio kaime, vienkiemyje tarp vaizdingų kalvų. Puiki vieta poilsiauti, atsiriboti nuo viso pasaulio ir... numirti pačia šiurpiausia kankinio mirtimi! Juo labiau kad vyriškis gyveno vienas ir neturėjo ypatingai gerų draugų.
Paskutinį vasario mėnesio sekmadienį bedarbis vyras susiruošė į žvejybą ant ledo, apsivilko šiltais kailinaičiais, apsiavė storas vatines kelnes. Dabar, po patirto šoko, Virgis nebeprisimena, ar buvo jis ant ežero, ar ne. Faktas tas, kad į lovą atsigulė su visais šiltais drabužiais ir užsnūdo. Buvo išgėręs, o prieš užsnūsdamas lovoje užsirūkė...
Nuo nukritusios žiežirbos pirmiausia užsidegė antklodė, ėmė smilkti pagalvė, lovos matracas, vatinės kelnės, pagaliau - kailiniai. Kaip yra pastebėję "Akistatos" žurnalistai, panašūs "pasikūrenimai" paprastai baigiasi mirtimi. Policijos pateikiamos įvykių suvestinės tiesiog mirgėte mirga: "Rūkė lovoje ir sudegė", "Rūkė lovoje ir užduso nuo smalkių". Tačiau dar neteko girdėti, kad sudegtų visi žmogaus drabužiai, pati lova, o rūkalius išliktų gyvas. Tai, kas tą šaltą vasario naktį atsitiko Virgiui, yra tarytum stebuklas.
- Nežinau, kiek laiko buvau be sąmonės, - prisimena apdegusysis. - Atrodo, kad atsibudau rytojaus dieną. Nuo didelio skausmo. Apsižvalgiau. Žiūriu, tos lovos, kurioje gulėjau, nėra: nei antklodės, nei matraco, nei pagalvės. Tik metalinės kojos, plikos spyruoklės ir krūva nuodėgulių. Aš pats guliu ant grindų, netoliese mėtosi... vienintelė mano kailinių rankovė (kailiniai, aišku, sudegė ugnyje). Pamažu pamažu akimis ištyrinėjau visą kambarį ir dar labiau pašiurpau. Prie mano kojų medinėse grindyse žiojėjo išdegusi duobė, o joje mėtėsi tai, kas liko iš mano storųjų vatinių žvejybinių kelnių. O liko tik diržas ir stora metalinė sagtis! Kaip aš nesudegiau ir nesudegė visas medinis namas, tiesiog neįsivaizduoju...
Pragaras
Jeigu "aukštesnės jėgos" norėtų žmogui dar gyvam parodyti pragarą, tai puikiausiai tiktų Virgio likimas. Pirma, ką jis pajuto, buvo skausmas abiejose kojose ir karščio bei nuodingų dūmų "išdegintoje" krūtinėje. Kadangi šalia stovėjo kita, dar nesudegusi sofa-lova, vyriškis vargais negalais įšliaužė į ją ir pamėgino gerai apsižiūrėti. Žiūri: jo abi kojos, ant kurių degė vatinės kelnės, pavirtusios gyva žaizda. Ir šlaunys, ir pakinkliai... "Akistatos" žurnalistė ne kartą lankėsi klinikų nudegimų skyriuose, matė panašiai apdegusių asmenų ir žino, kad pirmiausia, be gydančių tepalų, tokiems skiriama ypač stiprių nuskausminamųjų, kasdien perrišama steriliais tvarsčiais, atliekamos odos persodinimo operacijos. Bet vis tiek žaizdos gyja ilgai ir sunkiai. O siaubingo skausmo nenumalšina ir stiprūs leidžiami medikamentai - perrišant net tvirti vyrai rėkia ir kramto antklodės kampus. Tuo tarpu Virgis beveik niekuo sau negalėjo padėti. Apie sterilius tvarsčius ir aplinką nebuvo ko nė svajoti: žmogus net pagalvės ar kitokios patalynės nerado, tad susisuko į iš spintos išsitrauktus šiltesnius skudurus ir kentėjo. Sako, kad kartelį persirišo žaizdas, tačiau bintas pasibaigė. O skausmas buvo toks, kad rūpintis žaizdų dezinfekcija ir perrišimais buvo ne ligonio jėgoms.
- Pirmiausia sunaudojau visus namuose buvusius medikamentus. Nuskausminamieji baigėsi bematant, kančios tapo vos pakeliamos, - prisimena vyriškis.
Vienas jo draugas vėliau "Akistatai" papasakojo, jog Virgis ne kartą pagalvodavęs, kad geriau jau būtų sudegęs.
- Dienų dienas gulėdavau lovoje ir baisėjausi tuo, kas man atsitiko, - atskleidė Virgis "Akistatai". - Žaizdos ant abiejų kojų iš pradžių pasidengė storiausiais šašais. Tokiais storais - kaip kerzinių batų padai...
Sulig kiekviena diena, netgi valanda negydomos apdegusios kojos atrodė baisiau ir baisiau. Iš pradžių jos supūliavo. Storas žaizdas padengęs luobas skilinėjo, pro tuos dykumos žemę primenančius plyšius prasiverždavo skystis, pūliai. Kiekvienas judesys kėlė nežmonišką skausmą, todėl vyriškis stengėsi net nekrustelti. Ir todėl, kai žaizdos pagaliau ėmė gyti, randėti, kai virš nudegimų ėmė formuotis naujas randinis audinys, vieną iš nemankštinamų kojų tiesiog sutraukė.
Mėnuo be maisto, vaistų ir vandens
Medinis senutėlis Virgio namelis, kaip jau minėjome, yra vienkiemyje. Iki artimiausio kaimyno - kilometras. Iki ežero - šiek tiek arčiau. Tačiau vasario mėnesį čia tikrai negalėjo užsukti nei atsitiktinis poilsiautojas, nei paštininkas (Virgis neužsisako spaudos ir nesusirašinėja su jokiais giminaičiais), kažkodėl nesirodė ir draugai. Pro Virgio namus netgi neveda joks kelias, kuriuo bent retkarčiais pradundėtų koks traktorius ar pienvežis ir būtų galima bent per langą pamojuoti pagalbos. Visiškai nieko! Tik akimis neaprėpiami tyrai, kalvos ir krūmai. Šimtametė trobelė per stebuklą nesudegė, tačiau tik per plauką netapo kankinio "karstu", "sarkofagu".
Maisto atsargos (o kokių atsargų galėjo turėti bedarbis, visiškai vienišas ir išgerti mėgęs žmogus?) išseko akimoju. Laukuose su paskutiniais šalčiais kovojo pavasarinis sniegas, kalvomis kliokė murzini upeliai, o į nekūrenamą pirkią įsimetė kaulus smelkianti žvarbi drėgmė. Nebuvo kam praverti langų ar durų, išvėdinti, tad nuodingą degėsių tvaiką pakeitė ne mažiau nesveikas pelėsių kvapas. Namuose baigėsi ne tik maistas, bet ir visos vandens atsargos. Šaltinis, iš kurio būdamas sveikas vyriškis atsinešdavo vandens, tolokai lauke, o ligonis nepajėgė ir iš lovos pakilti. Klausėme, kodėl nešaukė, nešliaužė pas artimiausią kaimyną pagalbos. Tačiau Virgis, atrodo, mus palaikė naivuoliais: nežinome, kaip jaučiasi apdegęs ir apsinuodijęs smalkėmis žmogus. Vienas Virgio draugas vėliau žurnalistei papasakojo, kad mintimis sudegėlis skaičiavo žingsnius iki arčiau esančio ežero - nusiskandinti, pasirodo, arčiau, negu pas kaimyną. O taip kenčiančiam žmogui abi išeitys atrodė vienodai geros!
- Be maisto išbuvau mėnesį. Datą ir paros laiką sužinodavau įsijungęs čia pat stovėjusį radiją ar televizoriuką, - prisimena Virgis. - Dėl maisto trūkumo, aišku, miręs nebūčiau. Apsipratau. Tačiau troškulys kankino siaubingai. Jau galvojau, kad mirsiu iš troškulio. Todėl ėmiau nekantriai laukti pirmojo pavasarinio lietaus.
Kovas yra pats sausiausias metų mėnuo. Suprantama, gali ir palyti, o gali nelyti ir nė kartelio... Tačiau pasigailėjęs vėjas vis dėlto atpūtė į Molėtus šiokį tokį debesiuką. Kai pagaliau vyriškis išgirdo į stogą barbenančius lašus, iš to džiaugsmo širdis vos neiššoko iš krūtinės. Tačiau jo dar laukė kova už kiekvieną lovą nuo kiemo skiriantį metrą ir centimetrą. Ant rankų užsimovęs pirštines, vyriškis kuo atsargiausiai išsiropštė iš lovos ir atbulas sėdomis ėmė šliaužti prie slenksčio. Kai pagaliau nuo stogo į pakištą indą ėmė čiurkšti gyvybės lašai, Virgis nieko nelaukė: godžiai gėrė ten pat, tarpduryje. Paskui pasirūpino prisileisti ir lietaus vandens atsargų, jeigu kartais jo dar ilgai niekas neužtiktų.
Romka prisiminė "skolą"
Vieną dieną to paties Piliakiemio gyventojas Romka, dažnokai vaikščiodavęs prie Giedraičių ežero žvejoti, nusistebėjo, kodėl jau seniai neberūksta Virgio trobos kaminas. Grįžęs iš žūklės jis vis pasidalindavo abejonėmis su savo pačia Vlada. Kartą Vlada ir sako: "Klausyk, Romka, tu jam skolingas cigarečių pakelį. Nueik į svečius, nunešk Virgiui tą skolą ir pasižiūrėk, kas ten tokio nutiko".
Kaip žmona patarė, taip Romas ir padarė. Juo labiau kad Virgis buvo tikras jų draugas: nemažai kartu žvejota, o kiek arielkos vardan bičiulystės išgerta!
Trobos durys buvo neužrakintos, todėl kai Romas pagaliau pamatė kaimyną ir jo trobos interjerą, sustingo it stabo ištiktas. Tarp juodų degėsių ir savaitėmis neišneštų šiukšlių ant sofos dar krebždėjo sulysęs, apžėlęs, leisgyvis žmogus...
Gydymas
Ilgai badavusį, išsekusį žmogų iš pradžių būtina girdyti tik skiestomis sultimis, paskui pamažu pereiti prie tyrelių, vaisių, košių. Ir tik po savaitės kitos derėtų duoti ko nors stipriau. Tačiau šią auksinę taisyklę žino tik medikai. Tuo tarpu gailestingiems kaimiečiams buvo aišku: žmogus išbadėjęs, vadinasi, reikia gerai maitinti. Romka su savo žmona "Akistatai" prisipažino, jog maisto lauknešėliai į Virgio kalvą keliaudavo du kartus per dieną. Žmonės dalinosi tuo, ką turėjo: sriuba, sumuštiniais, koše, kartais - mėsa. Tiesa, kai bičiuliai kaimyną pamiršdavo ar neturėdavo laiko, šis ir vėl savaitėmis laikėsi priverstinės bado dietos.
Virgis, kuris per savo gyvenimą nebuvo nė karto sirgęs, atlaikė. Todėl kai pirmą kartą jį pagaliau apžiūrėjo pakviesti medikai, žmogelis jau atrodė visai pusėtinai. Žinoma, nudegimų žaizdas reikėję tvarkyti kur kas anksčiau. Tačiau jei jau sykį jos pačios gyja, tai Eskulapo tarnams beliko perrišti ir patarti: tegu Virgis kojas dažniau mankština. Antraip besiformuojantys randai jas sutrauks. Bedarbis, niekur neregistruotas žmogelis nelabai ką ir domino. Išgyveno mėnesį, netgi apgijo, vadinasi, tegul taip ir toliau... Tik dabar kaimo žmonės pasvarsto, ar neprivalėjo tokį sunkų ligonį apylinkės terapeutas aplankyti bent jau kartą per savaitę, perrišti žaizdas ir suleisti vitaminų ar vaistų? Juo labiau kad, anot kaimiečių, terapeutas puikiausiai žinojo, kokia sudegėlio būklė. Tačiau nė vienas iš "Akistatos" kalbintųjų nesiryžo garsiai pareikšti savo nuomonės apie vienintelį savo apylinkėje gydytoją: ačiū Dievui, kad jis dar iš viso yra, nepanaikintas etatas! Ir kad juos gydo...
Taip Virgis buvo paliktas gerų kaimynų ir pono Dievo malonei.
Gailestinga vilnietė
Prieš porą dienų žurnalistei paskambino tokia maloni vilnietė Gražina Lileikienė. Gelbėkit, sako, žmogų! Nuo vasario mėnesio negydomas, baigia numirti! Ponios Gražinos tėviškė kaip tik tame pačiame Piliakiemio kaime. Tad kartą visiškai atsitiktinai užsukusi aplankyti kaimo vienišiaus moteris nustėro. Virgis, vos gyvas, dūstantis, vėl pusę mėnesio nevalgęs, guli vos ne mirties patale. Inteligentiškosios ponios (ji - ir Piliakiemio kaimo švenčių organizatorė, ir tautinės kultūros puoselėtoja, ir buvusi kaimo švietėja) pirmuoju rūpesčiu tapo išgelbėti pono Dievo ir žmonių užmirštą kaimyną.
Gražina perskambino visiems, vargais negalais atrado Vilniuje erdviame bute gyvenančio Virgio tėvo telefoną. Pagaliau kreipėsi į Giedraičių seniūną, skambino Molėtų greitajai pagalbai, sukėlė ant kojų pusę apylinkės. Žmonės vienas po kito plaukė pas paežerės vienišių, nešė maisto, drabužių, spaudos. Nors kaime sklinda kalbos, kad buvusio girtuoklio Virgio išsižadėjusi visa giminė, tačiau šiomis dienomis su lauktuvėmis atskubėjo ir jo tikra sesuo. "Akistata" savo ruožtu pasiūlė įvairiausią paramą.
Tačiau šiandien keturis mėnesius likimo valiai paliktam žmogui, atrodo, nieko nereikia. Išsekęs nuo bado, šalčio, drėgmės ir gaisro pasekmių organizmas nebeatlaikė: prasidėjęs sunkus abiejų pusių plaučių uždegimas, vyriškis vos pakvėpuoja, užeina "smaugimo, dusinimo" priepuoliai. Vien pagalvojus apie maistą ima pykinti. Kadangi gultis į ligoninę (verčiau pasiliksiąs savo lovoje) vyriškis atsisakė, apylinkės terapeutas jam skyrė įvairiausių vaistų. Kaip juos įmanoma gerti, kai jau dvi savaites tuščias skrandis, pykina ir, atrodo, prasidėjusi organizmo intoksikacija, žurnalistei neaišku. Ir kuo tai gali padėti. Žmogų, kuris jau nelabai suvokia savo padėties sunkumo, reiktų vežti pas gydytojus prievarta ar bent jau nepatingėti įtikinti.
Vienišiaus sodybą "Akistatos" žurnalistai rado iki pat stogo paskendusią kiečiuose, dilgėlėse ir varnalėšose. Jokio takelio! Jokio ženklo, kad didžiuliame mediniame "sarkofage" vis dar krebžda gyvybė.
- Man turėtų įteikti Nuodėgulio pirmojo laipsnio ordiną, - su žurnaliste pajuokavo vis dar gražus, nors ir palaužtas vyras. - Juk aš vienintelis išlikau gyvas tokiame gaisre. Ar dar savo praktikoje matėte tokių?
Tikrai nematėme. Tačiau prieš porą dienų šis stebuklingai išlikęs vyras šalia lovos pasidėjo pasą - kai mirs, kad žmonėms nereiktų toli ieškoti. Atrodo, kad dabar vienišam žmogui jau nieko nereikia. Tik mirti čia pat, kur gyventa, džiaugtasi ir kentėta. Mediniame kiūžtančiame "sarkofage".
