Lietuvoje vis dar nėra idėjinių kovų. Okupacijos metais jų trūko dėl to, kad komunistai, nors idėjiškai labai kovingi, savo idėjos priešams užčiaupdavo burnas. O laisvę atgavus, daugiau dėmesio pareikalavo kiti, ne idėjiniai rūpesčiai. Pastarųjų aktualumas ir taip sumažėjo - dėl kelių priežasčių.
Pirma, Atgimimo laikais kai kurios galingos idėjos buvo visiems bendros (iš dalies dėl to išsivadavimas iš komunistų valdžios ir galėjo apsieiti be didesnių socialinių konvulsijų ar kataklizmų). Tų bendrų idėjų pagrindu buvo atkurta laisva, demokratinė respublika. Bet kai reikėjo į tą atkurtą valstybę įdėti konkretesnių tarpusavy išsiskiriančių politinių ir socialinių-ekonominių idėjų turinį, tai pasirodė sunku. Kodėl?
Manyčiau, dėl to, kad žlugus komunistų diktatūrai žlugo ne tik komunistinė ideologija, bet ir politinis-ideologinis mąstymas apskritai. O tautos kolektyvinėje atmintyje iš pirmosios nepriklausomybės laikotarpio pilnakraujo idėjinio paveldo buvo likę vos kelios gijos. Užtat antroje nepriklausomybėje atsikūrusios ar naujai susikūrusios partijos ir skyrėsi daugiau savo požiūriu į praeitį bei rytų kaimynus negu požiūriais į vidaus politiką ar valdymo principus. Todėl partinę priklausomybę dar ir dabar lengvai keičia ne tik valdžios trokštantys oportunistai, bet (tiesa, rečiau) ir rimti žmonės (pvz., tokie kaip Rimantas Dagys). O ir pačioms partijoms neretai toną duoda (ar duodavo) nuo jų idėjinės esmės atitolę politikai. Juk konservatoriai neturėtų panašėti į socialdemokratus, tačiau Lietuvoje kartais būtent taip ir pasitaiko. Sakysim, tarp Gedimino Vagnoriaus ir Algirdo Brazausko idėjinis skirtumas kur kas mažesnis, nei tarp Helmuto Kohlio ir Gerhardo Schroederio Vokietijoje ar tarp Silvio Berlusconi ir Romano Prodi Italijoje.
Antra, per penkiasdešimt sovietinės okupacijos metų pasikeitė ne tik lietuviai, pasikeitė ir komunizmo savo kailiu nepatyrę Vakarų europiečiai. Kai kurie procesai abipus geležinės uždangos buvo bendri. Šiandien Lietuvos partijos visiškai stokoja prieškaryje turėtų ryškių ideologinių kontūrų, bet jų vis mažiau matyti ir kai kurių didžiųjų Vakarų Europos partijų atveju. Pvz., Britanijos konservatoriams sunku atsiskirti nuo Tony Blairo naujųjų leiboristų, o ir Vokietijoje tikri dešinieji ir tikri kairieji tampa atgyvenomis. Dėl to galima linksmai pamojuoti ne tik “Good-bye, Lenin”, bet liūdnai ir “Good-bye, Kohl” ir “Good-bye, Lafontaine”.
O kalbant ne apie socialines-ekonomines politines idėjas, bet apie dar svarbesnius visuomenės kultūros politikos ideologinius pagrindus, pasidaro ypač akivaizdu, kad šiandien dėl jų visai nesijaudinama. Tačiau... nesijaudinama tik Lietuvoje, o Vakarų Europoje, priešingai - jaudinamasi ir kovojama. Bet tik pastaruoju metu. Leiskite paaiškinti.
Kadaise Juozas Girnius teigė, kad svarbiausias ir pagrindinis filosofijos bei apskritai pasaulėžiūros klausimas yra dėl Dievo: yra jis ar nėra jo? Šis klausimas, girdi, žymi pačią esmingiausią žmogaus mąstymo takoskyrą. Tačiau jau ir tada, kai Girnius rašė (o tai buvo 1964-ieji), šis teiginys buvo pasenęs. Sociologiniu požiūriu Dievo klausimas Vakarų Europoje jau seniai buvo praradęs tą aktualumą, kurį turėjo kad ir ankstyvaisiais moderniaisiais amžiais. Kai nuo Švietimo epochos ir Prancūzų revoliucijos laikų pradėjo tvirtintis pasaulietinis humanizmas ir kai Nietzsche, Darwinas, Marksas, Freudas (kiekvienas savaip) paskelbė “Dievo mirtį”, įvyko štai kas: iš pradžių kiekvienas išprusęs žmogus, tikintis Dievą, dar turėjo stipriai gintis nuo atsilikimo ir tamsybiškumo priekaištų, o vėliau, galutinai įsigalėjus scientizmui ir ypač praėjus egzistencializmo madai, ir ši būtinybė išblėso, nes Dievo klausimas išvis pasitraukė į intelektualų rūpesčių paribį. Pasidarė taip, kad didieji žmogui rūpimi dvasiniai (filosofiniai, kultūriniai, socialiniai, politiniai, moraliniai) klausimai tapo keliami ir sprendžiami be jokios nuorodos į Dievą ar į religiją.
Taip bent norėtų manyti tie, kurie laiko save šiandieninės Vakarų Europos šeimininkais. Tačiau visai neseniai, per pastaruosius kelerius metus, šiam jau patentuotam Europos nusigręžimui nuo religijos iškilo netikėtas ir visai naujas pavojus - bauginti ėmė ne seniai nurašytos ir ištuštėjusios krikščionių bažnyčios, o greitai besipildančios mečetės, dygstančios Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje ir dar kitur. Tad į Vakarų Europą visai nelauktai ir neprašytai vėl grįžo religija ir Dievas, tik ne Jėzaus ar Švč. Trejybės, bet Mohameto ir Alacho vardu. O su religija grįžo ir kultūrų kova, ginčai dėl religinių simbolių, drabužių, tradicijų, konfliktai tarp tos religijos išpažinėjų ir kitatikių, rietenos tarp tos religijos fundamentalistų ir liberalų, trintis tarp tą religiją išpažįstančių mažumų ir aplinkinės visuomenės. Ši kova jau pareikalavo aukų ir ateity vis labiau ant kortos pastatys pokario Europos tolerancijos įdirbį.
Lietuva kol kas nuo šios kovos laisva. Drauge ji laisva ir nuo bet kokių kitų religinių ar dvasinių kovų. Nors sekmadieniais bažnyčios netuščios, bet krikščionys Seime nekovoja už abortų draudimą ir išvis retai grindžia savo politinius sprendimus religiniais argumentais, gal išskyrus socialinio teisingumo politikos atvejus.
Tai visiškai atitinka Vakarų Europos liberalinę dvasią. Tačiau Lietuvoje ją gaivina ne principinis abejingumas religijai, o (taip bent norėtųsi tikėti) tikrai liberalus, žmogaus laisvę gerbiantis krikščioniškumas, kurio šiek tiek trūko pirmojoje, t.y. tarpukario respublikoje, bet kurio šaknys siekia lietuviškąjį renesansą ir kuriam prielaidas sudarė Lietuvos valdovas Gediminas taręs, kad jo valstybėje kiekvienas gali garbinti Dievą kaip nori.
Šią “švelniąją” krikščionybę neseniai teigė italų ministras ir nenusisekęs kandidatas į Europos komisarus Rocco Buttiglione, gindamas “liberalią demokratinę nediskriminavimo idėją”.
Bet ar jis pats savo pasisakymais apie gėjus jos ir nepažeidė? O gal ją pažeidė Europos parlamentarai, užkirtę jam kelią Europos Komisijon?
Jei šitokius ir panašius klausimus, - o jų peršasi daugybė, - Lietuvoje būtų galima diskutuoti be pykčio, kaip Leonido Donskio laidose ar “Santaros-Šviesos” susibūrimuose, bet ne kaip internetinių laikraščių anoniminiuose komentaruose, mūsų šalis įsirašytų į geriausias Europos dvasios tradicijas.
Beje, tarp tų daugybės klausimų galėtume paminėti ir šiuos. Ar tikrai nebuvo galima į Europos Konstitucijos preambulę įrašyti Dievo, kurį skirtingu būdu garbina ir krikščionys, ir žydai, ir musulmonai? O kad neužsigautų tie, kurie niekaip Dievu netiki, ar nebuvo galima įrašyti frazės “tiki Dievą arba bent jo ieško”? Žinoma, tai nepatenkintų absoliučių indiferentų ar apsisprendusių ateistų - jie, aišku, turi tas pačias teises, kaip ir tikintieji ar ieškantieji.
Bet atsižvelgiant į tai, kad niekas neginčija didžiulio krikščionybės indėlio į Europos civilizaciją, ar nebuvo galima suformuluoti prasmingo sakinio apie Dievą ir jo paieškas, kuris nepažeistų net ir protingų ateistų bei indiferentų teisių, jausmų? Ar Europos intelektualai, tarp jų ir Lietuvos, rimtai pabandė tokį teiginį sumąstyti?
Gaila, kad Lietuvos politikai paskubėjo šią Konstituciją ratifikuoti, neįsiklausę į mąstančių žmonių diskusijas. Gaila, kad Juozo Tumo-Vaižganto, Stasio Šalkauskio, Vytauto Kavolio tautoje ir tokių diskusijų buvo ne per daugiausia. Gaila, kad Lietuvoje nėra idėjų kovos pagrindiniais pasaulėžiūros klausimais. Kovos be pykčio, bet su protu ir širdimi.
