Išsaugojęs bažnyčios lobius, atstatęs kelis pastatus dvasininkas turėjo palikti savo pastogę
Daiva NORKIENĖ
Kultūros paveldo inspektorius, surašinėjęs vertybes Trakų Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsilankymo parapijos bažnyčioje, visas persimainęs atpuolė pas kleboną:
- Šiandien daugiau nebegaliu dirbti - tuoj tuoj suviduriuosiu!
Tokia buvo specialisto reakcija, išvydus tik vieną Vytauto Pranciškaus Rūko išsaugotų vertybių - krikščionybės įžengimo Lietuvon pradžią menantį kryžių. Dvasininkui, ketvirtį amžiaus saugojusiam neįkainojamus turtus ir kitaip nusipelniusiam, Bažnyčia suteikė monsinjoro vardą, valdžia apdovanojo Gedimino ordinu, o štai gyvenimas iškrėtė tikrą kiaulystę.
Rūkas ir Mikutavičius
Nužudytojo Kauno kunigo ir 75 metų V. P. Rūko keliai nebuvo susikirtę, tačiau tam tikrų lemtingų sutapimų ir paralelių esama. "Nežinomi Viešpaties Dievo keliai", - pasakytų giliai tikintis skaitytojas.
Nors ir skirtingo amžiaus, Ričardas Mikutavičius ir Vytautas Pranciškus Rūkas kunigų seminariją baigė tais pačiais metais. V. P. Rūkas gimęs Garliavoje šalia Kauno, o jo kolega šiame didmiestyje ilgus metus kunigavo. Abu dvasininkus gerbė ir mylėjo jų parapijiečiai. R. Mikutavičius dešimtmečius kaupė milijonų vertės kolekciją, V. P. Rūkas tokį, o gal ir dar didesnį, turtą dešimtmečius saugojo. Maža to, dvasininkus labai plačiai išgarsino kaip tik vertybės: Kauno kunigas rengė jų "būsimo padovanojimo" Kaunui akcijas, katalogus, pristatymus, o Trakų dvasininkas (aišku, su savo vadovybės žinia) šimtmečius slėptą lobį padarė prieinamą visuomenei ir leido eksponuoti parodoje. Dar viena kunigų likimus siejanti bendrybė yra ta, kad nei vienam, nei antram milijoniniai turtai laimės neatnešė: kauniškis per savo kolekciją žuvo, garbingo amžiaus trakiškis... neturi savo namų.
Rado po grindiniu
Kai 1966 metais V. P. Rūkas atvyko į Trakus, apie jokius lobius čia nebuvo nė girdėti. Keičiantis bažnyčiose dvasininkams, atliekama savotiška turto inventorizacija. Skaičiuojami ir registruojami paveikslai, kryžiai, skulptūros ir kitos šventenybės, kad būtų nustatyta, ar nieko bažnyčioje netrūksta. Jeigu viskas gerai, dvasininkai pasirašo vadinamuosiuose inventoriuose - specialiose knygose. Rūkui perimant Trakų bažnyčią, jokių trūkumų nenustatyta. Tačiau vėliau, vartydamas apdulkėjusius ikikarinius inventorius, kunigas apstulbo: vienetų ir netgi gramų tikslumu buvo surašytos nesamos vertybės: tiek ir tiek senovinių monstrancijų, karūnų, taurių, votų, aukso, deimantų, perlų, rubinų... Kur visa tai prapuolė? Naujokui beliko gūžčioti pečiais ir svarstyti, kad, ko gero, dingo per karą. Apie čia pat, po kas dieną minamu bažnyčios grindiniu slypinčius milijonus nieko nenujautė ir V. P. Rūko pirmtakas.
Reikia pasakyti, kad bažnyčia, o tiksliau - jos priklausiniai, į jauno dvasininko rankas pateko gerokai apleisti. Špitolės stogas kiauras, pamatų kaip ir nėra, tik į žemę susmegę perpuvę rąstai, pats pastatas taip sukiužęs, jog langai rėmėsi į žemę. Kiti du greta maldos namų buvę mediniai trobesiai - dar prastesnės būklės. Vienas, avarinis, namelis, pastatytas prieš du šimtus metų, sukaltas medinėmis vinimis, oficialiai buvo laikomas istorinio paveldo objektu, tačiau realiai tai tebuvo kažkokio stebuklo dėka išsaugojusi namo formą trūnijančių medgalių krūva. "Aš būsiu ne aš, jeigu viso to nesutvarkysiu", - tyliai prisiekė sau Trakų klebonas ir ėmėsi darbo. Sekėsi sunkiai. Iš tų laikų apie darbštų dvasininką miestelyje tebesklando anekdotiška, tačiau tikra istorija. Jeigu remontui pritrūkdavo lėšų, nebuvo iš ko mokėti darbininkams, klebonas vilkdavosi kombinezoną ir griebdavo kastuvą ar plaktuką. Kartą V. P. Rūkas, įsitaisęs aukštybėse tarp gegnių, tvarkė špitolės stogą. Vienai moteriškei prireikė klebono pagalbos, tačiau iš veido jo nepažinojo. Kažkas pasakė eiti prie špitolės, ten ir rasianti statyboje. Prieina parapijietė prie nurodyto namo, žiūri - kažkoks murzinas, suprakaitavęs vyras gegnėmis karstosi. "Stogdengys", - pamanė ir riktelėjo, kad šis pasakytų, kur esąs klebonas. V. P. Rūkas nesutriko ir sako:
- Palaukit minutėlę, aš jį tuojau pakviesiu.
Nulipo nuo stogo, išsiprausė, persirengė dvasininko apranga ir pasirodė parapijietei. Reikia pasakyti, kad toji ne iš karto susigaudė, kas ir kaip, tiktai vėliau iš kitų žmonių sužinojo, jog stogą dengė pats sielų ganytojas.
Špitolės, kuri vėliau virto klebonija, pamatus tvarkė ir rūsį savo rankomis iškasė taip pat klebonas. Ko nepajėgdavo padaryti pats, samdė darbininkus, kai nebuvo iš ko pirkti medžiagų, prašė valdžios paramos, pastarąjį dešimtmetį labai daug pagelbėjo Vokietijos Rheino miesto maldos namai, su kurių klebonu V. P. Rūkas palaikė draugiškus ryšius. Per savo gražų amželį dvasininkas Trakuose atstatė tris išliekamąją vertę turinčius pastatus, vieną pastatė naują. "Prikelta" buvusi špitolė, atgaivintas poros šimtmečių senumo namelis, įkurti senelių namai. Keturis trobesius kitiems "atidavęs" dvasininkas sau nepasistatė nei nameliuko, nei rūmo, nors bažnyčiai taip pat nusipelnęs R. Mikutavičius važinėdavo volgomis (sovietmečiu), gyveno apsuptas prabangos ir spindesio, Kauno centre turėjo ištaigingumu rūmus primenantį butą, o senatvėje įsigeidė pasivartyti paauksuotoje XIV amžiaus lovoje. Reikia pasakyti, jog klebonas Rūkas panašiai, o gal ir dar geriau, galėjo įsikurti jau prieš ketvirtį amžiaus. It burtininko lazdele mostelėjus galėjo įgyvendinti bet kokią savo svajonę, nes jo rankose atsidūrė milžiniški pinigai. Kai 1975 metais Trakų bažnyčioje buvo pradėtas remontas, šviesios atminties vyskupas Steponavičius jam atskleidė paslaptį apie po grindiniu, galimas daiktas slypinčius didžiulius turtus. Dar karo metais vienas senas vargonininkas prieš mirtį apie juos prasitarė prelatui Gutauskui. V. P. Rūkas su keturiais bažnyčią remontavusiais darbininkais iš po grindinio iškasė lobį, prisaikdino juos tylėti ir pats ketvirtį amžiaus jį saugojo. Nuo 1718 metų bažnyčios kauptas lobis dabar muziejuje, nedingęs nė menkiausias akmenėlis ar daiktelis.
- O juk galėjau tyliai iškasti ir pasakyti, kad neradau, - "Akistatos" žurnalistei šypsodamasis tvirtino senasis dvasininkas.
"Dirbsiu chorvedžiu"
- Ar jūsų redakcija nesirengia steigti kokio nors ansamblėlio, gal žinote, kam reikia chorvedžio? - "Akistatos" žurnalistės liūdnai šypsodamasis prieš kelias dienas klausė V. P. Rūkas.
Atrodė, kad žmogaus nebedžiugina nei prezidento už nuopelnus šaliai įteiktas Gedimino ordinas, nei bažnyčios suteiktas garbingas monsinjoro vardas. Ilgametį Trakų parapijos kleboną monsinjorą V. P. Rūką radome besikraustantį iš gimtaisiais namais virtusios, savo rankomis atstatytos klebonijos. Kai tik 75 metų klebonas išėjo į pensiją ir tapo altarista, bažnyčią perėmęs naujasis klebonas Valdas Girdžiušas paliepė "atlaisvinti patalpas". Tiesa, niekas V. P. Rūko neišmetė į gatvę, tik jam iš didžiulės klebonijos, kur vietos pakaktų visai skautų stovyklai (ne tik dviem dvasininkams), teko persikraustyti į mažytį dviejų šimtmečių senumo namelį. Tiesa, jis, kaip žinote, irgi suremontuotas paties monsinjoro, irgi švarus ir patogus, tačiau iškraustymo faktas labai žeidžia ir skaudina. Beveik ant ryšulių krūvos žurnalistams davęs interviu monsinjoras neprisipažino, kaip labai kenčia, tačiau jo talkininkė Irena atskleidė:
- Jis visada buvo toks - darydamas kitiems gera, savimi nesirūpino ir nesirūpina.
Dvasininko kančią išdavė liūdnas žvilgsnis.
- Ką padarysi, vaikeli, klebonas yra šeimininkas, o aš dabar - pensininkas, - sakė.
Iki seminarijos baigęs chorvedžio mokslą V. P. Rūkas sako, jog dabar galėtų suburti kokį ansamblį ar chorą. Laisvalaikiu medituoja, kartą dalyvavo miške tokioje dvasingumo puoselėtojų stovykloje, kur su bendraminčiais pabandė užsiimti ir jogų pratimais. Užkūrę laužą stovyklautojai basi vaikščiojo per rusenančias žarijas.
- Aš, kaip ir keli kiti, basas per liepsną ėjau pirmą kartą gyvenime, - prisiminė monsinjoras. - Kai kas nudegė, o aš nusiteikiau nekreipti dėmesio į kūniškas kančias, susikaupiau ir perėjau. Nejaučiau skausmo, nė kiek nesusižalojau, o po to taip gerai jaučiausi ir miegojau, kaip niekad gyvenime!
Tai buvo prieš tai, prieš iškraustymą. Šįkart likimas monsinjorui po kojomis pažėrė kitokias žarijas.
P. S. Šis rašinys jokiu būdu nėra Bažnyčios tvarkos kritika. Tegul jis bus paguoda šimtams tūkstančių Lietuvos pensininkų, kuriems taip pat reikia didelio susikaupimo ir tikėjimo, kad įveiktų gyvenimo pažeriamas kančias.
