Augustas TAMALIŪNAS
Švenčionyse prieš kelias dienas nutiko toks dalykas, kurį žurnalistai priversti aiškintis savo išgalėmis, be jokios paramos iš panašiais atvejais ne tokių nebylių justicijos atstovų. Tatai nelabai ir stebina, ypač sužinojus, kad visuomenės dėmesio centre atsidūrusi šeima mieste yra ganėtinai žinoma. Pakanka pasakyti, jog mūsų nuolatinė skaitytoja Liubovė Rimašienė, rasta greta Emilio Martinkėno, penkerių metų anūko, Vilniaus universitetinėje vaikų ligoninėje Santariškėse, dirba seniūnijoje, taigi yra viena iš švenčioniškių elito. Moteris pradžiugo, kad ją aplankė "Akistata", bet nenorėjo beveik ničnieko pasakoti apie giminės peripetijas. Tepasakė, jog Edvardas Martinkėnas (29 m.) yra jos dukters Natalijos Martinkėnienės (30 m.) vyras ir kad šeima faktiškai jau iširusi. Vis dėlto uošvė, nepaisant įsišaknijusios nuomonės prastai atsiliepti apie žentą, jam surado bent jau neutralių epitetų. Tatai mus privertė žmoniškiau pažvelgti į tėvų ir vaikų problemas, nes visiškai nesidomėti šiuo neaiškiu įvykiu, suprantama, jau negalėjome.
- Jūs tikite, kad vaikas pats iššoko iš penktojo aukšto? - užuot atsakiusi į mūsų klausimą, pasiteiravo viena iš Taikos gatvės 14 a numeriu pažymėto gyvenamojo namo ketvirtojo aukšto moterų. - Mums atrodo, kad berniukas buvo išmestas, o kodėl, deja, nesiryžtame sakyti.
Gaila, bet artimiausi kaimynai, užuot prašviesinę situaciją, ją dar labiau sujaukė. To maža! Dėjosi kone patys iškritę iš mėnulio, nors šiuo atveju viskas buvo atvirkščiai. Nieko, girdi, negirdėjome, nieko atseit nežinome, su visais, sako, gražiai sutariame, tiktai Martinkėnų, kaip kažin ką, nepažįstame. Vos trejus metus šalimais gyvename. Vienu žodžiu, nesipykstame. Galiausiai viena dama iš to padoraus namo netyčia prasitarė, jog Natalija ir Edvardas šį sausį visiškai išsiskyrė. Ne be rietenų, kas be ko. Buvo išlaužtas durų užraktas, nes gyvanašliu tapęs sutuoktinis, atėjęs vizituoti buvusios šeimynos, ilgai neketino klebenti rankenos. Ar ne tuomet buvo iškastas karo kirvis, kuris ilgainiui atsigręžė prieš vaiką?
Tikriausiai vis dėlto Edvardas ir Natalija Martinkėnai įsivėlė ne tiek į buto, kiek į sūnaus dalybas. Tradiciškai tai baigiasi nedraugišku apsikumščiavimu su mėlynėmis pralaimėjusios pusės paakiuose, tačiau tą naktį - laikrodis rodė 1 valandą 50 minučių - buvo peržengtos visos ribos. Labai keista, kad kaimynai tikina ničnieko negirdėję. Kivirčo, matyt, būta trankaus, nes greit po to į kiemą pro atlapą langą išlėkė mažasis Emilis. Kaip ir kodėl, atvirai šnekant, niekas nenori pasakoti. Šeimos paslaptis! Tatai dabar aiškinasi šio įvykio aplinkybes mėginanti atkurti vietos prokurorė Irena Kurilo. Žinoma tik tiek, kad berniukas negarsėjo polinkiais į lunatizmą, vaikščiojimą ant palangės ir skraidymą. Aptiktas prie namo, žaliojoje vejoje, vaikas iš pat pradžių sakė, kad jį pro langą išmetė tėvas. Kriminalinio reporterio patirtis sakyte sako, jog berniukas melavo. Deja, nūnai jis šneka kitaip arba išvis tyli.
- Emilis sutrikęs, - už jį kalbėjo močiutė. - kartais pasakoja vienaip, o kartais kitaip. Manau, jog dukra ir žentas į areštinę įkišti vien todėl, kad nedarytų poveikio sūnui. Viskas paaiškės, bet jau dabar galima sakyti, kad nesklandumai šeimoje atsiliepė mano anūkui. Ačiū Dievui, jis beveik nenukentėjo, tik susitrenkė ir išsigando. Gydytojai iš pradžių paguldė į reanimaciją, bet blogų pasekmių neaptiko. Tiesa, įtaria skilus vieną stuburo slankstelį, bet atrodo, jog be reikalo. Emilis gimė su marškinėliais, bent jau po šio skrydžio, man regis, tikrai!
Natalijos Martinkėnienės mama neleido šnekėtis su vaikaičiu. Galop mes nesiveržėme į pašnekovus. Matėme, kad vaikas yra guvus, kad nėra sužalotas, ir mums to pakako. Vis dėlto jo skrydis iš penktojo aukšto, be to, dar naktį, tebėra gana mįslingas. Įvykis tebetiriamas, bet žurnalistams neaiškinamas. Šeimos aplinkybės, kad jas kur kipšas! Pykstantis gimdytojams, vaikui nėra ramybės. Ar ne verčiau dėl savo atžalos susitaikyti?
