Sigitas STASAITIS
Pasikalbėti su Algimantu psichiatrijos ligoninės vadovai leido tik ilgokai svarstę ir išgirdę pažadą, jog apie ligonį nebus publikuojami jokie asmeniniai duomenys.
Algimantas pasitiko gerai nusiteikęs, linguodamas ant savo lovos užrakintame kambaryje. Apsidžiaugė svečiu, korespondento iškart paklausė, kas pas jį užėjo, tačiau po minutės atsakymą užmiršo ir to paties klausė dar bent penkis kartus. Paprašytas papasakoti apie savo gyvenimą, pradėjo kažkodėl nuo to, kaip kartą kolūkio sandėlyje ant pečių nešęs tris maišus grūdų. Kur, kodėl nešė - taip ir liko neaišku, nes nebaigęs istorijos užsikirto ir jau porino, kaip anądien Vilniaus stotyje plikomis rankomis nuo bėgių nuvertęs traukinį, o vakar pro langą matęs baisų uraganą, sugriovusį daug namų. Klausantis Algimanto apėmė siaubas. Vyras nieko nebepamena iš savo 51 metų gyvenimo, nesugeba atskirti, kas jo gyvenime buvę, ką prasimanė, o ką matė per televizijos žinias. Paklaustas, ką valgė ir kur šiandien buvo, sutrikęs susimąstė, bet nieko neprisiminė.
Pas šį ligonį atlydėjusi sanitarė pridūrė, jog Algis pats dažnai nepajėgia net apsirengti - įkišęs ranką į vieną marškinių rankovę užmiršta apie antrąją, apsiavęs kairįjį batą nebeprisimena dešiniojo ir veržiasi laukan. Pasivaikščiojęs kieme dažnai neberanda savo durų. Ką ten durų - neseniai ėmė verkti kambaryje nerasdamas savo lovos.
Po kelių minučių Algimantas pavargo, ėmė erzeliuoti, tad atsisveikinome.
Pasak medikų, Algimantui R. - S. Korsakovo psichozė, sunkiausia alkoholizmo forma, nuo daugiamečio gėrimo išsivysčiusi stipri negrįžtama silpnaprotystė. Tai paskutiniai šio žmogaus mėnesiai šitam pasauly. Nors Lietuvoje alkoholikų tūkstančiai, retas kuris sulaukia Algio likimo, nes daugelis prasigėrusiųjų miršta anksčiau - nuo traumų ar lėtinių kepenų, širdies, kraujagyslių ligų.
Buvusi Algimanto žmona pedagogė Genovaitė R., penkiasdešimtmetė kaimo moteris pavargusiu veidu, sutiko "Akistatai" papasakoti tragišką ir kartu banalią sutuoktinio istoriją. Ji sako su Algimantu užaugusi viename kaime, mačiusi visą vyro nusigėrimo istoriją, daug apie tai skaičiusi ir kalbėjusi su narkologais, tad apie alkoholizmą žinanti viską.
Algimanto tėvas, kolūkio traktorininkas, irgi buvo alkoholikas. Prasigėrė per darbštumą - sovietmečiu buvo madinga už suartą sklypelį atsilyginti buteliu. Matydamas savo bėdą, tėvas rėkdavo Algiukui, kad tik jis negertų. Dažniausiai auklėdavo girtas, tad nieko nuostabaus, kad Algis pradėjo išgėrinėti dar būdamas moksleivis. Taip jis elgėsi norėdamas neatsilikti nuo bendraamžių. Organizmas svaigalų visai netoleravo, net nedaug išgėręs Algiukas apsivemdavo.
Paskutinėje klasėje moksleivis pastebėjo, kad prie svaigalų įprato, nuo degtinės nebevemia net padauginęs.
- Alkoholis yra nuodai, tad organizmas natūraliai nuo jų ginasi nevalingu vėmimo refleksu. Dabar žinau, kad išsivysčiusi tolerancija svaigalams ir vėmimo reflekso išnykimas - tai pirmas laiptelis alkoholizmo nuokalnėje. Aš tą pirmąją stadiją vadinu tolerancijos, - sako Genovaitė, pasakodama toliau. - Kai atitarnavęs armijoje Algimantas man pasipiršo, išgerdavo "kaip visi" - retkarčiais per šventes.
Palikusi kolūkį jauna pora apsigyveno mieste. Algimantas įsidarbino skalbimo mašinų remontininku. Darbas buvo pelningas, standartinė kaina už deficitinę detalę - butelis. Algimantas retą dieną grįždavo neišgėręs. Tais laikais išgėręs jis būdavo linksmas, šmaikštus, kompanijos siela, todėl draugų mėgstamas. Alkoholis vyrui teikė malonumą, problemų dėl jo nebūdavo, tad Algis palaipsniui metė sportą ir žvejybą, nes paprasčiausiai nebūdavo kada - labiau už viską traukė su draugais smagiai pavakaroti prie buteliuko.
- Psichologinė priklausomybė nuo alkoholio - antroji alkoholizmo stadija. Bet kokia šventė, sporto varžybos, iškyla ar susirinkimas Algiui tapo absoliučiai neįdomūs, jei nebūdavo išgerti - "o ką ten daugiau veiksi?"
Praėjo dar keleri metai ir mano vyrui išsivystė trečia girtavimo stadija, kurią vadinu "kablio" stadija. Kol negeria - negeria, tačiau vos muktelėjęs taurelę dvi, Algis užsivesdavo, arba, kaip pats sakydavo, "pagaudavo kablį". Tada nesiskaitydamas su niekuo lakdavo iki nugriūdavo. Tipiškas "kablio" stadijos požymis - išgertuvių metu pritrūkstama svaigalų ir būtinai bėgama jų dar nusipirkti. Dar vienas šios stadijos požymis - fragmentinis atminties praradimas. Atsibudęs Algis neprisimindavo pobūvio pabaigos, klausinėdavo, kaip balius pasibaigęs, ką jis ir kiti iškrėtę, ką prišnekėję, "pridurniavę".
Persiritęs per trisdešimtmetį mano sutuoktinis persirito ir į ketvirtąją alkoholizmo stadiją, kurią aš vadinu pagirių stadija. Dabar jis jau daug nebepakeldavo, pradėjo pasigerti nuo geros stiklinės, o rytą jausdavosi žiauriai blogai. Draugai išmokė alkoholikų patarlę: kuo susirgai, tuo ir gydykis. Patikrino, idėja jam patiko. Iš pradžių sveikatą taisydavo alumi, netrukus - jau ir degtine. Todėl nepraėjo nė metai, kaip ketvirtoji stadija perėjo į penktąją - daugiadienių išgertuvių stadiją. Būdamas 35 metų, Algimantas jau gerdavo kartais savaitę, kartais tris be perstojo.
Nuo to laiko prasidėjo mūsų šeimos tragedija, nes penktoji stadija - jau paskutinė. Tai jau ne tik psichologinė, bet ir fiziologinė priklausomybė nuo alkoholio. Kartu su visiška priklausomybe Algis ėmė degraduoti kaip asmenybė. Dėl gėrimo Algimantas prarado darbą, tada, aišku, nelaimingas gėrė dar labiau. Pritrūkęs pinigų ėmė iš namų nešti daiktus, jam neberūpėjo nei nusiprausti, nei nusiskusti, nei vaikų pažymiai, o tik išgerti ir atsipagirioti. Keletą kartų bandė gydytis, tačiau vis nesėkmingai, nes savęs nelaikė alkoholiku, o tik "išgeriančiu kaip ir daugelis".
Bandžiau paaiškinti, kad nepriimsiu į lovą dvokiančio, nesipraususio, - įsižeidė. Ką čia slėpti, prasigėręs Algimantas tapo beveik visišku impotentu, tačiau dėl to vėlgi kaltino tik mane. Jam prasidėjo nepagrįsto pavydo kliedesiai, buvo įtikėjęs, kad esu jam neištikima, ryšiais su manim įtarinėdavo net mūsų sūnų, kartais sekdavo mane einančią į darbą ir namo. Parašiau skyrybų pareiškimą, bet teismas buvusiajam sutuoktiniui priteisė vieną kambarį, tad ir toliau buvau priversta girėti jo gyvenimą už plonos sienos. Kartą gėrė nuo Kalėdų iki Velykų, kol prasidėjo rimta alkoholinė psichozė. Naktimis ėmė šokti iš lovos girdėdamas jį dėl girtavimo kaltinančius balsus, ginčydavosi su jais, kliedėdavo. Kartu apimdavo didžiulis nerimas, baimė, neviltis. Kartais pareikšdavo, kad jį persekioja norinti nužudyti mafija, verždavosi kažkur bėgti, bandė žudytis. Prie viso šito prisidėjo opaligė, gastritas, kasos uždegimas, oda tapo balta lyg popierius.
Mano vyras turėjo auksines rankas, tad mėnesį negėręs rado darbą statybose. Per "prirašymą" prisigėrė ir nukrito nuo kopėčių, smarkiai susižalodamas galvą. Išsikapstė, ta proga vėl užgėrė ir prasidėjo sunkūs epilepsijos priepuoliai. Po vieno priepuolio buvo išvežtas į psichiatrijos ligoninę, tačiau joje jokie vaistai nebepadeda, patys matėte, kaip Algimantas nukvailėjęs.
Apie alkoholizmą "Akistatai" pakomentavo žinomas gydytojas narkologas Elmantas Pranas Zevertas, šiuo metu dirbantis Šiaulių priklausomybės ligų centre:
- Tokia mūsų kultūra, kad neįsivaizduojame jokios šventės nesisvaigindami. Pradėjus išgėrinėti alkoholis iš pradžių tikrai teikia malonumą, tik, bėda, dažnai neturime saiko! Nė vienas negimė alkoholiku, negėrė tam, kad prasigertų, tačiau dažniausiai žmogus atsikvoši ir pagalbos šaukiasi tik paskutinėje stadijoje, kai nuo alkoholio jau priklauso ir psichologiškai, ir fiziškai. Pavargęs nuo ilgų gėrimo maratonų alkoholikas neretai ieško vaistų, kad galėtų... toliau gerti saikingai ir kultūringai. Ligonį neretai ištinka šokas sužinojus, kad vaistas tėra vienas - visiems laikams užmiršti net silpniausius svaigalus. Alkoholikas gali negerti nors 50 metų - užteks vienos taurelės ir jis vėl gers dienų dienas, kaip prieš sustodamas. Tai vadinamasis atkryčio sindromas, kurio, deja, neišvengia daugelis buvusių alkoholikų. Didžiausia Lietuvos alkoholikų, ypač kaimiečių ir darbininkų, bėda - jie nė už ką nenori sau pripažinti, kad yra alkoholikai, nepripažįsta išgėrę negalį sustoti. Tada jiems siūlau bent žinoti, kad alkoholizmas - mirtina liga, tik S. Korsakovo psichozės ir silpnaprotystės, kaip tas Algimantas, sulaukia nedaugelis. Daugelis chroniškai geriančiųjų miršta nuo virškinimo, kraujotakos sistemos ligų arba banalių traumų.
Patikrinome. Užsukęs į Jurdaičių (Joniškio r.) pensionatą korespondentas sužinojo, kad apie 60 globotinių yra alkoholikai ir gavę pašalpas išgėrinėja. Tik vienas (!) globotinis iš tų 60 pripažįsta esąs alkoholikas, bet ir tas nerodo noro mesti girtauti. Panaši situacija ir likusiuose 21 Lietuvos pensionate invalidams su psichine negalia.
- Mes, psichiatrai, priklausomybių ligų gydytojai, atviru laišku kreipėmės į Vyriausybę, kad priklausomybių ligoms gydyti skirtų vieną procentą nuo alkoholio ir tabako akcizo, - tęsė E. Zevertas. - Ar teisinga, kad kažkas susižeria pelną iš žmonių ydos bei ligos, o gydymo išlaidų našta užkraunama neturtingai visuomenei? Vietoj atsako sulaukėme degtinės fabrikų privatizacijos. Alkoholis parduodamas visur ir visą parą, jis palyginti pigus, lengvai prieinamas jaunimui. Beje, jauni žmonės ir moterys prasigeria žymiai greičiau.
Mes, narkologai, matome, jog alkoholikų daugėja. Pažiūrėkite į mūsų kaimus. Manoma, jog dabar Lietuvoje 70 000-80 000 alkoholikų. Reiktų neužmiršti, kad nuo kiekvieno geriančiojo kenčia 5-9 žmonės: sutuoktinis, vaikai, tėvai, artimieji, giminės, bendradarbiai - taigi problemų dėl degtinės turi žymi dalis Lietuvos gyventojų.
Už savaitės kitos - didžiausios metų šventės: Kalėdos, Naujieji metai. Kas eis į bažnyčią, kas tik pas gimines, treti gal išvažiuos sutikti švenčių užsienyje, tačiau beveik visi tautiečiai gersim. Alkoholikai jau geria. Duokite jiems perskaityti šią publikaciją. Pasak E. Zeverto ir Genovaitės, naivu tikėtis, kad perskaitę "Akistatą" jie nustos gerti, tačiau jei bent vienas susimąstys, kurioje stadijoje jo liga - publikacija ne veltui.
S. Stasaičio nuotr.
Alkoholikus daug metų gydantis ir pažįstantis psichiatras E. Zevertas teigia, kad dauguma geriančiųjų nepripažįsta turį mirtiną problemą.
(Zevertas);
Iš 60 Jurdaičių pensionato geriančiųjų globotinių su psichine negalia tik vienas prisipažįsta esąs alkoholikas, tačiau ir tas nenori blaiviai gyventi.
(Jurdaiciu; Jurdaiciu-6);
Norėdami pagyti nuo alkoholizmo, Užušilių (Biržų rajonas) kaimo alkoholikai prie šio baro gydėsi šviežiai paskersto katino krauju. Dabar vyrai geria dar smarkiau.
(Uzusiliai; Uzusiliai+1).
